Lietuvių skalikas

2024 - ųjų pabaigoje Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro komanda parengė ir išleido kalendorių „Lietuvių skalikai“. Nuotraukose - lietuvių skalikų veisėjų ir mylėtojų augintiniai. Juos rugpjūčio pradžioje Druskininkų pušyne įamžino šunų fotografas „Entuziastas media“ (Egidijus Čėsna), kalendoriaus dizainą sukūrė Karolina Devižytė. 

Praėjusią vasarą lietuvių skalikų mylėtojai vilniečiai Anželika ir Marius Smetonos pasidomėjo lietuvių skalikų parodų Lietuvoje statistika. Jie peržvelgė parodų katalogus nuo 2013 metų ir, tada dar nesigilindami, juokavo, kad vienas šuo sudalyvavo visur – beveik kiekvienoje parodoje! Būtent dalyvavo, o ne užregistravęs neatvyko, nors taip gali pasitaikyti visiems.

Pastaruoju metu nemažai lietuvių terminologijos darbų yra skirta ne tik bendriesiems principams, bet ir atskirų sričių (pvz., astrologijos, biologijos, religijos ir t. t.) terminams aptarti, jų problemoms nagrinėti, tačiau kinologijos terminai dar nėra sulaukę Lietuvos mokslininkų dėmesio. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLEe) pateikiamas toks kinologijos apibrėžimas: „Kinologija (gr. kyōn, kilm. kynos – šuo + logos – mokslas), mokslas apie šunis. Nagrinėja šunų veisles, jų kilmę, anatomiją ir fiziologiją, auginimą, veisimą, auklėjimą, dresavimą, naudojimą medžioklėje ir tarnybiniais tikslais. Kinologija – dabartinės šunininkystės teorinis pagrindas.“ Šios gana plačios srities terminai yra šunų veislių pavadinimai. Ne kinologai ir nedaug su šunininkyste susiduriantys žmonės dažnai nežino tikslių mažiau populiarių veislių pavadinimų, nors ir LKD tinklalapyje skelbiama glausta informacija ne tik apie taisyklingus veislių pavadinimus, bet ir jų formas. Šiame įraše minimi ir lietuvių skalikai. Lietuvoje vietinėms gyvūnų veislėms skiriama gana mažai dėmesio, tačiau pastaruoju metu visuomenė kiek daugiau susidomėjo mūsų nacionaline šunų veisle, todėl pastebima, kad viešojoje erdvėje ryškėja tendencija vienintelę lietuvišką šunų veislę vadinti keliais skirtingais būdais – lietuvių skaliku, Lietuvos skaliku arba lietuvišku skaliku. Toks termino nevienodumas kelia diskusijų tarp šios veislės entuziastų, augintojų, veisėjų ir kinologų, nes tradiciškai žmonės, dirbantys su šia veisle, ją vadina lietuvių skaliku. Jeigu į šuns veislės pavadinimą žiūrima kaip į kinologijos srities terminą, jis turėtų būti vienintelis sąvokos pavadinimas, terminų sinonimija yra suprantama kaip neigiamas reiškinys. Vis dėlto praktikoje sinonimų eliminuoti nepavyksta, jų atsiranda dėl įvairių priežasčių, pirmiausia dėl lingvistinių-kognityvinių ir ekstralingvistinių veiksnių – nominacinės ir komunikacinės variacijos, nulemtos skirtingų adresatų. Taigi, natūralu, kad tokioje plačioje ir visuomenei artimoje srityje kaip kinologija nepageidaujamų terminų sinonimų išvengti sudėtinga, kartais pasitaiko ir nepagrįstosios terminų sinonimijos.

Penktadienį, rugsėjo 29 d, Lietuvos paštas išleidžia menininko Vlado Polikšos kurtą pašto ženklą „Lietuvių skalikas“. Pašto ženklo nominalas – 1,50 Eur, tiražas – 18 tūkst. vnt. Antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu išleidimo dieną vyks Telšių pašte, adresu Plungės g. 4.

Lietuvių skalikais vadinama medžioklinių mūsų šalyje išvestų šunų veislė. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad drauge su jais stambūs žvėrys buvo medžiojami jau XVI a. Šie šunys laikomi itin draugiškais, ramiais, patikliais, labai ištvermingais ir turinčiais gerą uoslę. Jiems yra būtinas ir nemažas fizinis krūvis. Tarpukario Lietuvoje lietuvių skalikai buvo labai paplitę, bet po karo ši veislė labai išretėjo, o taip pat buvo mišrinama su įvairiais šunimis.

„Nuoširdžiai dirbant su šunimis paprastai net nesitikima kažkokio ypatingo požiūrio ar dėmesio, juk geriausia dirbti savo darbą tyliai. Tačiau birželio 4-ąją viskas vyko gana garsiai... Bet apie viską iš pradžių. Šie metai yra paskelbti gyvūnų gerovės metais ir jau vyko nemažai tam skirtų renginių. Apskritai reikėtų pastebėti, kad Lietuvoje yra ne tik nacionalinė šunų veislė, bet ir kiaulių, avių, ožkų, arklių, balandžių, galvijų, žąsų veislės. Visų šių veislių išsaugojimas yra labai svarbus darbas ir viena iš to darbo dalių yra visuomenės švietimas. Taip jau atsitiko, kad prieš kelis mėnesius į mus kreipėsi mototurizmo ralio organizatoriai, kurie nusprendė prijungti gyvūnų gerovės temą prie savo šių metų renginio. Mus jiems rekomendavo Lietuvos kinologų draugija.

Vilniaus universiteto leidykla išleido pirmą knygą apie lietuvių skalikus (aut. M. Smetona, M. Milinavičius, A. Smetonienė).

Kaip rašoma knygos anotacijoje, knygos „autoriai gerai pažįsta šią veislę, nes patys augina ir veisia lietuvių skalikus“, „jie, remdamiesi istoriniais šaltiniais, nuotraukomis, aprašo viską apie šią šunų veislę nuo LDK laikų, kai su jais medžiojo Lietuvos kunigaikščiai, iki  šių dienų, kai šiuos šunis laikome nuosavuose namuose ar net butuose.“

Kelios ištraukos iš šios naujos knygos.

Vilniaus universiteto leidykla išleido pirmą knygą apie lietuvių skalikus (aut. M. Smetona, M. Milinavičius, A. Smetonienė).

Kaip rašoma knygos anotacijoje, knygos „autoriai gerai pažįsta šią veislę, nes patys augina ir veisia lietuvių skalikus“, „jie, remdamiesi istoriniais šaltiniais, nuotraukomis, aprašo viską apie šią šunų veislę nuo LDK laikų, kai su jais medžiojo Lietuvos kunigaikščiai, iki  šių dienų, kai šiuos šunis laikome nuosavuose namuose ar net butuose.“

Jūsų dėmesiui – nedidelė ištrauka apie lietuvių skalikų išvaizdą, būdą bei panaudojimą.

Netrukus šunų mylėtojus pradžiugins pirmoji knyga, pristatanti nacionalinę mūsų šalies šunų veislę – lietuvių skalikus.

Jau greitai, sausį, pasirodys kelerių metų darbo vaisius – lietuvių skalikų augintojų Manto Milinavičiaus, Mariaus Smetonos ir Anželikos Smetonienės knyga „Lietuvių skalikai“.

Rugpjūčio 29 d. Bistrampolio dvare Panevėžio rajone Lietuvos skalikų augintojų sąjunga organizavo respublikinę lietuvių skalikų parodą.

Į parodą buvo registruoti 39 lietuvių skalikai. Šunis vertino nacionalinės kategorijos teisėjas, lietuvių skalikų veisėjas Mantas Milinavičius.

Gražiausias šios parodos patinas – Baris, jo veisėjas – Egidijus Sliesoraitis, savininkas – Olegas Murnevas.

Tarp kalyčių gražiausia pripažinta Norma iš Žižmariškio (veisėjas Ričardas Barzdenis, savininkas Gintaras Neimantas).

Daugiau informacijos LSAS feisbuko paskyroje. 

LSAS nuotr.

Kilmės šalis – Lietuva. Standarto paskelbimo data – 2019 10 12.

Paskirtis. Nuo senų laikų lietuvių skalikai naudojami stambių žvėrių (elnių, briedžių ir šernų) medžioklėse su varovais. Skaliko paskirtis – rasti varomame plote šviežius žvėries pėdsakus ar patį žvėrį, pakelti iš guolio, priversti judėti ir skalijant sekti jo pėdsakais, sužeistą – stabdyti, negyvą – aploti. Lietuvių skalikų veislė pasižymi universaliomis savybėmis. Nors pagrindinė šių skalikų paskirtis yra stambiosios faunos – briedžių, elnių, šernų – medžiojimas, jie tinka medžiojant ir smulkiuosius žvėris, tokius kaip kiškiai, lapės, stirnos, taip pat naudojami ančių medžioklei. Skalikas ypač mėgstamas medžiotojų dėl melodingo balso ir ryškios jo moduliacijos skalijant prie smulkaus ar stambaus žvėries šviežių pėdsakų. Šios veislės šunys yra itin imlūs sužeisto žvėries paieškos dresūroje. Puikiai seka sužeisto žvėries kraujo pėdsaku, todėl naudojami kaip kraujasekiai.

Tarp lūšies, kamanės, balinio vėžlio ir kitų Lietuvos gyvūnų įsiterpė septintoji kolekcinė moneta, skirta lietuvių skalikui ir žemaitukui.

2017 m. liepos 21 dieną Lietuvos bankas į apyvartą išleido 10 eurų ir 1,5 euro kolekcines monetas, kurios pratęsė monetų seriją „Lietuvos gamta“.
„Euras yra puikiausia forma pristatyti mūsų paveldą, – monetos pristatymo iškilmėse Lietuvos žirgyne Riešėje (Vilniaus r.) kalbėjo gamtininkas Selemonas Paltanavičius. – Nedideli arkliukai, žemaitukai, visus stebina savo ištverme. Tokia pat ištverme pasižymi ir lietuvių skalikai. Žemaitukai ir lietuvių skalikai išliko tik entuziastų dėka, o mums reikia didžiuotis ir dažniau girtis: štai – lietuvių skalikas, pats tikriausias šuo. Štai – puikus arklys, mūsų žemaitukas!“.

2015 m. gegužės 9 dieną Lietuvos sostinėje atidengta skulptūrinė kompozicija nacionalinei šunų veislei – lietuvių skalikams.

„Nėra tokios Europos tautos, kuri neturėtų savo nacionalinės šunų veislės, juo labiau skalikų. Mes taip pat ne išimtis“, – lietuvių skalikų skulptūrų atidaryme kalbėjo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas.
Kad Lietuvos sostinėje, Gedimino kalno papėdėje, atsirastų ši skulptūrinė kompozicija, pastangas suvienijo Lietuvos respublikos Aplinkos ministerija, LMŽD ir Vilniaus miesto savivaldybė.