Vilniaus universiteto leidykla išleido pirmą knygą apie lietuvių skalikus (aut. M. Smetona, M. Milinavičius, A. Smetonienė).

Kaip rašoma knygos anotacijoje, knygos „autoriai gerai pažįsta šią veislę, nes patys augina ir veisia lietuvių skalikus“, „jie, remdamiesi istoriniais šaltiniais, nuotraukomis, aprašo viską apie šią šunų veislę nuo LDK laikų, kai su jais medžiojo Lietuvos kunigaikščiai, iki  šių dienų, kai šiuos šunis laikome nuosavuose namuose ar net butuose.“

Jūsų dėmesiui – nedidelė ištrauka apie lietuvių skalikų išvaizdą, būdą bei panaudojimą.

Lietuvių skalikų išvaizda, būdas ir panaudojimas (p. 64)

Verta paminėti, kad lietuvių skalikų vienos veislės atsiradimą iš trijų jos vyravusių porūšių lėmė ne evoliucija ir tobulėjimas, o siekis išgelbėti veislę nuo išnykimo. Lietuvių skalikų darbo medžioklės metu būdas, palyginti su kitomis veislėmis, yra gana paprastas, bet kartu ir ypatingas. Jie gali varyti žvėrį balsu, keisti jį pagal tai, su kuo susiduriama (šviežiu pėdsaku ar pačiu žvėrimi, stambiu ar smulkiu ir t. t.); stabdyti medžiojamą gyvūną balsu be kontakto arba kontroliuoti šerną kontaktuojant su juo ir neleidžiant judėti, kad priėjęs medžiotojas galėtų jį sumedžioti; rasti medžioklės plote medžiojamą žvėrį, pakelti iš guolio ir varyti iki medžiotojų linijos, laukiančios atvaromo žvėries.

Dažnai yra sakoma, kad medžioklinio šuns vieta yra prie būdos ar voljere, kad lietuvių skalikui netinka gyventi bute, tačiau taip nėra. Mūsų skalikai yra puikūs šeimos šunys ir kompanionai, gerai sugyvenantys su visais šeimos nariais – ne tik vaikais, bet ir su kitais gyvūnais, pavyzdžiui, katinais. Lietuvių skalikai, galima sakyti, vieni geriausių vaikų auklių, tikri angelai sargai. Ir čia kyla klausimas: kodėl esame tokie nusiteikę prieš savo nacionalinę veislę; kodėl manoma, kad biglis ar Labradoro retriveris, nors tai irgi medžiokliniai šunys, gali gyventi bute, miegoti lovoje su šeimininkais, o lietuvių skalikas – ne? Kodėl esame linkę nuvertinti savo veislę, kuri yra formuota pagal mūsų tautos charakterį ir poreikius, ir skirti jai tik vietą prie būdos?

Kadangi mūsų skalikai yra labai protingi, jie lengvai dresuojami ir klauso komandų, bet tam reikia laiko ir kantrybės. Kantrybė ypač reikalinga, nes lietuvių skalikai yra energingi ir nenustygstantys vietoje šunys, dresuoti juos reikia tik fiziškai iškrovus prieš treniruotę, nes tik tada jie nusėdi vietoje ir gali dėmesį sutelkti į mokymą ir komandas. Pastarąsias mūsų skalikai greitai perpranta ir puikiai vykdo, kai kuriais aspektais net neatsilieka nuo tarnybinių šunų, tačiau dėl nuolatinio smalsumo jiems gali atsibosti nuolat kartoti tą pačią komandą.

Knygą galite įsigyti internetu.

Monikos Ragauskienės nuotr.