Lietuvių skalikas

Pastaruoju metu nemažai lietuvių terminologijos darbų yra skirta ne tik bendriesiems principams, bet ir atskirų sričių (pvz., astrologijos, biologijos, religijos ir t. t.) terminams aptarti, jų problemoms nagrinėti, tačiau kinologijos terminai dar nėra sulaukę Lietuvos mokslininkų dėmesio. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLEe) pateikiamas toks kinologijos apibrėžimas: „Kinologija (gr. kyōn, kilm. kynos – šuo + logos – mokslas), mokslas apie šunis. Nagrinėja šunų veisles, jų kilmę, anatomiją ir fiziologiją, auginimą, veisimą, auklėjimą, dresavimą, naudojimą medžioklėje ir tarnybiniais tikslais. Kinologija – dabartinės šunininkystės teorinis pagrindas.“ Šios gana plačios srities terminai yra šunų veislių pavadinimai. Ne kinologai ir nedaug su šunininkyste susiduriantys žmonės dažnai nežino tikslių mažiau populiarių veislių pavadinimų, nors ir LKD tinklalapyje skelbiama glausta informacija ne tik apie taisyklingus veislių pavadinimus, bet ir jų formas. Šiame įraše minimi ir lietuvių skalikai. Lietuvoje vietinėms gyvūnų veislėms skiriama gana mažai dėmesio, tačiau pastaruoju metu visuomenė kiek daugiau susidomėjo mūsų nacionaline šunų veisle, todėl pastebima, kad viešojoje erdvėje ryškėja tendencija vienintelę lietuvišką šunų veislę vadinti keliais skirtingais būdais – lietuvių skaliku, Lietuvos skaliku arba lietuvišku skaliku. Toks termino nevienodumas kelia diskusijų tarp šios veislės entuziastų, augintojų, veisėjų ir kinologų, nes tradiciškai žmonės, dirbantys su šia veisle, ją vadina lietuvių skaliku. Jeigu į šuns veislės pavadinimą žiūrima kaip į kinologijos srities terminą, jis turėtų būti vienintelis sąvokos pavadinimas, terminų sinonimija yra suprantama kaip neigiamas reiškinys. Vis dėlto praktikoje sinonimų eliminuoti nepavyksta, jų atsiranda dėl įvairių priežasčių, pirmiausia dėl lingvistinių-kognityvinių ir ekstralingvistinių veiksnių – nominacinės ir komunikacinės variacijos, nulemtos skirtingų adresatų. Taigi, natūralu, kad tokioje plačioje ir visuomenei artimoje srityje kaip kinologija nepageidaujamų terminų sinonimų išvengti sudėtinga, kartais pasitaiko ir nepagrįstosios terminų sinonimijos.

Šiame straipsnyje trumpai pristatoma, kodėl galėjo atsirasti mūsų nacionalinės šunų veislės pavadinimo atributų – lietuvių, Lietuvos, lietuviškas – įvairovė. Šiam tikslui pasiekti iš pasirinktų LKD tarptautinių šunų parodų katalogų buvo išrinkti visi veislių pavadinimai. Iš viso surinkta skirtingų 283 veislių pavadinimų, jie suklasifikuoti į keturias grupes ir patikrinta, ar esama kokios nors šunų veislių pavadinimų sistemos. Taip pat panagrinėti ne tik šunų, bet ir Lietuvoje išveistų kitų gyvūnų (arklių, kiaulių ir t. t.) pavadinimai, kad būtų nustatyta, kokią vietą bendroje sistemoje užimtų lietuvių skalikas.

Pagrindinė pasaulio kinologijos organizacija „The Fédération Cynologique Internationale“ (FCI) pripažįsta apie 360 šunų veislių. Kaip minėta, parodų kataloguose rasta 283 šunų veislių įvardijimai. Veislių pavadinimai buvo suskirstyti į grupes. Pirmas tris sudaro pavadinimai pagal analogiją lietuvių skalikas (pvz., baltasis šveicarų aviganis, islandų aviganis, vokiečių bokseris, portugalų brakas ir pan.) ir Lietuvos skalikas (pvz., miniatiūrinis Amerikos aviganis, Bosnijos ir Hercegovinos–Kroatijos aviganis, Estrelos aviganis, Kaukazo aviganis ir pan.) bei negausūs tarpiniai atvejai (pvz., rumunų Karpatų aviganis, amerikiečių Stafordšyro terjeras), ketvirtoji grupė yra pavadinimai, atsiradę kitokiu pagrindu: afenpinčeris, auksaspalvis retriveris, barbetas, basethaundas, biglis, bobteilas, borderkolis, borderterjeras, boseronas, briaras, broholmeris, bulmastifas, bulterjeras, cvergšnauceris baltas, dirhaundas, dobermanas ir t. t.

Būtina pabrėžti, kad veislių pavadinimų su priesaga -iškas apskritai nerasta (plg. lietuviškas skalikas). Surinkti pavyzdžiai atskleidžia gana aiškią sistemą (pateikiama nuo gausiausios): a) paprastai gramatinami originalūs veislių pavadinimai (pavyzdžiui, bobteilas < ang. bobtail, jagdterjeras < vok. Jagdterrier); neretai tai yra pavadinimai, kuriuose atsispindi šuns paskirtis (pavyzdžiui, foksterjeras < ang. fox „lapė“), žmogaus pavardė (pavyzdžiui, Sarloso vilkšunis) ar net literatūrinis personažas (Dendžio Dinmonto terjeras pavadintas veikėjo iš Valterio Skoto novelės „Gajus Maneringas“ vardu) (109 atvejai); b) kiek mažiau veislių pavadinimų padaryta vartojant etninės grupės pavadinimus (98), pavyzdžiui, anglų buldogas, vokiečių aviganis; c) veislių pavadinimų pagrindą sudaro toponimai (72); d) labai retais atvejais pavadinimai, pavyzdžiui, prancūzų Pirėnų brakas, rumunų Karpatų aviganis, apima ir etnonimą, ir toponimą (4).

Taigi, veislių pavadinimai su toponimais, bent jau atlikto nedidelio tyrimo metu, nėra gausiausia grupė. Be to, jais remiantis matyti, kad vyrauja ne valstybės pavadinimai. Pasitaiko vienas kitas oronimas (Pirėnų kalnų šuo), hidronimas (Česapiko įlankos retriveris), slėnio (Entlebucho zenenhundas), parko (Klamberio spanielis), dvaro (Silihemo terjeras) pavadinimai. O daugiausia šios grupės šunų veislių pavadinimų yra sudaryta su toponimais, kurie žymi ko nors didesnio dalį – žemyno, valstybės ir t. t. Tai yra miestų pavadinimai (Bedlingtonas, Bostonas, Briuselis, Drentė, Mančesteris, Praha ir t. t.), istorinio ar dabartinio regiono, priklausomai nuo šalies, – valstijos, grafystės, leno, kantono ar pan. – pavadinimas (Aliaska, Apencelis, Gaskonė, Norbotenas, Norfolkas, Rodezija, Vakarų Sibiras ir t. t.), taip pat ryški yra salų (Ibisos, Kanarų, Korsikos, Maljorkos, Skajaus ir t. t.) grupė. Regionas akivaizdžiai atsispindi pavadinimuose Eurazijos špicas, Kaukazo aviganis, Rytų Europos aviganis, Vidurinės Azijos aviganis.

Veislės pavadinimai Amerikos bulis, Bosnijos ir Hercegovinos–Kroatijos aviganis, Maltos bišonas, miniatiūrinis Amerikos aviganis; Peru plikasis šuo, Tailando ridžbekas; Tibeto mastifas, Tibeto spanielis ir Tibeto terjeras atrodo nesistemingi. Amerikos bulis yra gana nauja veislė ir, matyt, dar neturi nusistovėjusio pavadinimo lietuvių kalba, todėl, ieškant jo kituose šaltiniuose, galima rasti pavadinimų su dėmenimis ir Amerikos, ir amerikiečių. Angliškas veislės pavadinimas yra american bully. Kitos iš JAV kilusios veislės American akita, American cocker spaniel, American Staffordshire terrier lietuvių kalba vadinamos amerikiečių akita, amerikiečių kokerspanielis; amerikiečių Stafordšyro terjeras. Vadinasi, sistemiškumo kriterijus reikalauja, kad būtų amerikiečių bulis. Panašiai turėtų būti ir su miniatiūriniu Amerikos aviganiu (plg. miniature American shepherd) – lietuviškai šis pavadinimas, atsižvelgiant į sistemą, turėtų būti miniatiūrinis amerikiečių aviganis.

Taip pat klausimų kelia Tailando ridžbekas, Tibeto spanielis, Tibeto terjeras. Šių veislių pavadinimai kitomis pagrindinėmis FCI kalbomis yra ang. Thai ridgeback dog, Tibetan spaniel, Tibetan terrier; pranc. Chien thailandais a crete dorsale, Epagneul tibetain, Terrier tibetain; vok. Thailand-ridgeback, Tibet-spaniel, Tibet-terrier. Taigi, angliškuose ir prancūziškuose terminuose yra tailandiečių ir tibetiečių, tik vokiečių kalba dėmuo yra Tailando ir Tibeto. Laikantis vertimo logikos ir sistemiškumo, lietuvių kalba šios veislės turėtų būti: tailandiečių ridžbekas, tibetiečių spanielis, tibetiečių terjeras. Vis dėlto Tibeto mastifas pagrįstai taip vadinamas, nes, sprendžiant iš kitų kalbų pavyzdžių ir remiantis faktais apie pačią veislę, pavadinime turima omenyje Tibeto aukštuma ir atributas Tibeto nepažeidžia sistemos.

Dviprasmiškas gali pasirodyti pavadinimas Maltos bišonas, turint omenyje, kad yra Maltos Respublika, įsikūrusi salyne. Vis dėlto Malta vadinama ir jai priklausanti didžiausia salyno sala, taigi šiuo atžvilgiu pavadinimas iš sistemos neiškrenta.

Likę du veislės pavadinimai Peru plikasis šuo ir Bosnijos ir Hercegovinos–Kroatijos aviganis nors neatitinka sistemos, gali būti pagrįsti. Greičiausiai įtakos turi tai, kad sudėtinga apibrėžti šių šalių gyventojų etninę sudėtį, pavyzdžiui, VLEe tik pateikiama, kad dauguma Peru gyventojų yra metisai (VLEe). Be to, Bosnijos ir Hercegovinos–Kroatijos aviganis greičiausiai yra kilęs iš vietos, patenkančios į abiejų valstybių teritoriją.

Veislių pavadinimų skirtingomis kalbomis lyginimas yra kiek sudėtingas dėl nevienodų kalbų sistemų, tačiau esama ryškios ir tarptautinės šunų veislių pavadinimų sistemos. Sugretinus keliolika pavadinimų anglų, prancūzų ir vokiečių – pagrindinėmis FCI kalbomis – su lietuvių kalbos veislių pavadinimais, kai jų atributas yra etnonimas (pagal lietuvių skalikas) ir toponimas (pagal Lietuvos skalikas), matyti, kad tiek anglų, tiek prancūzų, tiek vokiečių kalbose šunų veislių įvardijimuose paprastai nėra valstybės pavadinimo, dažniausiai pabrėžiama tauta.

Kaip atrodo aptartųjų veislių sudėtinių pavadinimų dėmenų pasiskirstymas, matyti diagramoje.

Būtina apžvelgti ir kartais, nors daug rečiau nei lietuvių skalikas ir Lietuvos skalikas, pavartojamą pavadinimą lietuviškas skalikas. Klaidinga būtų manyti, kad būdvardžiai apskritai negali būti termino sudedamoji dalis. Jie kartu su daiktavardžiais arba daiktavardiniais žodžių junginiais gali sudaryti terminologinius vienetus, kitaip tariant, jie gali būti šalutiniai termino dėmenys. Kai lietuvių kalbos šunų veislių pavadinimuose vartojami būdvardžiai, pavyzdžiui, amerikiečių plikasis terjeras, australų šilkinis terjeras, Miunsterio mažasis paukštšunis ir t. t., jie atlieka atributinę funkciją. Kartais veislių pavadinimai skiriasi tik būdvardžiu (ilgaplaukis taksas / trumpaplaukis taksas), jie yra aiški terminologinio vieneto dalis. Vis dėlto visais atvejais būdvardžiai apibūdina šunų ypatybę – kailio spalvą, ilgį, tipą, šuns dydį ir pan., o ne priklausymą tautai, t. y. nėra vartojama angliškas buldogas ar vokiškas aviganis. Tiesa, kai kuriose slavų kalbose šunų pavadinimai sudaromi kaip tik su būdvardžiais: len. gończy polski, polski owczarek nizinny, rus. русская псовая борзая, русский той ir pan. Kaip buvo minėta, daug įtakos turi ir kalbos sistema. Galbūt kaimyninių kalbų įtaką galima įžvelgti ir kartais šiandien pavartojamame junginyje lietuviškas skalikas. Vis dėlto įdomus dalykas atsispindi tarpukario ir kiek vėlesniuose straipsniuose. Tarkime, 1927 m. straipsnyje apie kinologijos padėtį to meto Lietuvoje randami tokie pavadinimai: anglų pointeriai, airių seteriai, vokiečių vižlai (Sary-kurt 1927: 12). Kitame, kiek vėlesniame straipsnyje, vėlgi randame parašyta anglų pointeris, vokiečių trumpaplaukis pointeris (Medėjas 1936: 9), tačiau čia pat vartojamas ir angliškų veislių šunys (Medėjas 1936: 10). Šiame straipsnyje labai aiškiai atsiskleidžia, kad kai šnekama apie konkrečias veisles, yra vartojami šiandien kinologams įprasti, jau nusistovėję junginiai su etnonimais, o kai norima išskirti vieną dalyką iš daugelio, šiuo atveju Anglijoje išveistus šunis, yra pavartojamas -iškas priesagos vedinys. Tai yra visiškai įprasta viena iš dažniausių priesagos -iškas daiktavardinių būdvardžių vedinių reikšmių: „būdingas, įprastas, priskiriamas pamatiniu žodžiu pasakytam daiktui, susijęs su tuo daiktu“ (DLKG 1997: 207). Tą patį galima pasakyti ir apie lietuviškas medus, lietuviški arkliai (Nedidelį lietuviškų arklių ūgį liudija ir rašytiniai šaltiniai (Vitkūnas 2006: 12)), olandiškas sūris, šveicariškas peilis ar lietuviški agurkai. Būtina paminėti, kad senesniuose lietuvių kalbos raštuose (XV–XIX a.) -iškas priesagos būdvardžiai, išvesti iš daiktavardžių, turi ir priklausymo kam reikšmę, pavyzdžiui, kaimyniškas butas „kaimynų butas“ (LKG 1965: 559). Tačiau lietuviškas skalikas, angliški šunys ir panašūs junginiai neatlieka termino funkcijos, savaime suprantama, kad ir būdvardžiai čia nėra termino dalis, jie tik leidžia patikslinti pateikiamą informaciją.

Trumpai reikėtų paminėti kitų Lietuvoje išveistų naminių gyvūnų veislių pavadinimus. Oficialiuose valdžios institucijų juos įprasta sudaryti su žodžiu Lietuvos. Šuo nėra įtraukas į vietinių gyvūnų klasifikatorių, tačiau iš ŽŪM dokumento ištraukos matyti, kad jeigu ir būtų, greičiausiai būtų pavadintas Lietuvos skaliku, o pavadinimas lietuvių skalikas būtų nesisteminis. Tokią vartoseną galima paaiškinti valstybinių institucijų vidine tvarka: matyt, mėginama sukurti vieną sistemą, greičiausiai įtakos turi ir vertimai iš / į Europos Sąjungoje vartojamas kalbas, ir neatsižvelgiama į tradicinį veislių pavadinimų vartojimą būtent kinologijoje. Tačiau atkreipus dėmesį į lietuviškų balandžių veislių pavadinimus, čia jau matyti ryškesnė tendencija sudaryti pavadinimus su regionų ar miestų pavadinimais (Sūduvos baltagalvis, Dainavos spalvotagalvis, Kauno drugelis ir t. t.).

Šunys ir jų veislės priklauso kinologijos sričiai, todėl taisyklingas veislės pavadinimas pirmiausia priklauso nuo tradicinio vartojimo šioje srityje ir veislės klubo nuostatų. LKD tinklalapyje pateikiamos taisyklingo veislių pavadinimų vartojimo gairės gali atrodyti kiek miglotos, nes kartais sunku suprasti, ar veislės pavadinime turėtų būti pabrėžta jo kilmės vieta, ar ryšis su tauta, kuri tą veislę suformavo. Remiantis tokia logika pagrįstai iškiltų klausimas, kodėl, tarkime, yra vokiečių aviganis, o ne Vokietijos aviganis, jeigu veislė yra kilusi iš šios šalies. Vis dėlto atidžiau išnagrinėjus veislių pavadinimus matyti tvarkinga sistema su retomis išimtimis (ne tik lietuvių kalboje, bet ir anglų, prancūzų, vokiečių). Sudaryti veislių pavadinimus su valstybių pavadinimais yra vengiama visomis minėtomis kalbomis. Didžioji dalis toponimų veislių pavadinimuose yra regionų, kalnų, miestų, slėnių ir pan. pavadinimai. Atvejų, kai dėmuo žymi valstybę, iš visų šiame darbe nagrinėtų 283 veislių pavadinimų yra vos vienas kitas (Amerikos bulis, Bosnijos ir Hercegovinos–Kroatijos aviganis, miniatiūrinis Amerikos aviganis, Peru plikasis šuo, Tailando ridžbekas). Vieni tokie pavadinimai gali būti gana paprastai paaiškinami (pavyzdžiui, Peru pilkasis šuo), kiti atrodo nepagrįsti (pavyzdžiui, miniatiūrinis Amerikos aviganis). Valstybės pavadinimo nėra ir tais atvejais, kai veislės pavadinimas yra dvigubas, t. y. jame pavartotas ir etnonimas, ir toponimas. O antra pagal gausumą grupė (gausiausia, kai paprasčiausiai gramatinamas originalus veislės pavadinimas) yra veislių pavadinimai, kurių dėmuo – tautų pavadinimai. Taigi, žvelgiant iš terminologijos perspektyvos, net nėra pagrindo tokiam veislės pavadinimui kaip Lietuvos skalikas atsirasti, todėl greičiausiai dėl veislės pavadinimo vartojimo valstybinėse institucijose vartosenoje pasitaikantis Lietuvos skalikas yra nepagrįstas lietuvių skaliko sinonimas ir vengtinas. Rečiau pasitaikantis lietuviškas skalikas apskritai neturėtų būti vertinamas kaip kinologijos terminas ir veislės pavadinimui nusakyti nevartotinas. Lietuvos skalikas ir lietuviškas skalikas greičiausiai yra komunikacinės variacijos, t. y. dėl skirtingų komunikacijos dalyvių, atitinkamos srities specialistų (kinologų ir pan.) ir ne specialistų, bendravimo.

Parengta pagal Smetona Marius, Smetonienė Anželika. Lietuvos, lietuvių ar lietuviškas skalikas: pavadinimų vartojimo problematika. – Terminologija 30, 2023, psl. 72–94.

Lietuvių skalikų veislynas „Medeinos šuo“