Naujienos

Aistė nededa lygybės ženklo tarp šunų parodų ir laimėtų prizų

Moksleivis ar mokslų daktaras, vyras ar moteris, garbaus amžiaus žmogus ar paauglys – šunys nesirenka šeimininkų pagal amžių, lytį ar socialinį statusą. Jie apskritai nesirenka, todėl kai kurių šunų likimas kartais primena loteriją. Gaila, bet laimi ne visi...

Šunų loterijoje laimingą bilietą turbūt ištraukė Labradoro retriveris Dexteris, kaunietės Aistės Daukševičiūtės augintinis. Laimingi su ja būna, puikiai sutaria ir kiti šunys, kuriuos mergina treniruoja arba demonstruoja parodose.

Turėti daug laisvo laiko – ne Aistei. Ne vieną valandą ji skiria augintiniui Dexteriui. Spėja į treniruotes, kur ruošia kitų žmonių šunis parodoms. Anksčiau nemažai laiko Aistei atimdavo muzikos pamokos (pernai baigė muzikos mokyklą). Dar randa laiko repetuoti ir koncertuoti su grupe „Sunny“, sudalyvavo ir Lietuvos talentų superfinale. Nepamirškim ir svarbiausio jos darbo – pamokų Kauno „Saulės“ gimnazijoje, ten Aistė lanko vienuoliktą klasę.

Mergina įsitikinusi: viską galima spėti ir neverta nusiminti, jeigu kažkas nepasiseka. Matyt todėl ji nededa lygybės ženklo tarp šunų parodų ir laimėtų prizų.

„Daug kas mano, jog gera šunų paroda yra, kai tavo šuo laimi, bet per tą laiką, kiek dalyvauju parodose, pajutau, kad parodos dažnai yra loterija. Negali žinoti, ką labiausiai vertins teisėjai, kaip tą dieną jausiesi tu ar šuo, ir tuo labiau, ar lydės sėkmė, – aiškina jaunoji šunų vedlė.– Reikia mėgautis pačiu dalyvavimu parodoje. Džiaugtis, kad gali čia būti. Juk su tavimi gera draugų kompanija. Gražūs, draugiški šunys. Ko daugiau norėti?“.

Ji taip pat teigia, kad pagrindinis dalyvavimo parodose tikslas yra ne tik įtvirtinti tam tikras pozicijas ar kolekcionuoti pergales, tačiau ir tobulinti savo augintinio gebėjimus, o vedliui – įgyti kuo daugiau patirties, kurią vėliau panaudotų kitose parodose.

Ir net jeigu parodoje nepasiseka užimti prizinės vietos, Aistė džiaugiasi pokalbiais apie šunis, susipažįsta su naujais žmonėmis, stebi kitų vedlių darbą. Mokosi. Klausosi smagių šunininkų istorijų. Mergina šypsosi: šunų parodų kompanija vis didėja, ir jie jau nebetelpa į dvi palapines!

„Esu demonstravusi nemažai skirtingų veislių šunų –  airių bei anglų seterius, vokiečių aviganį, japonų akita, šveicarų baltąjį aviganį, Stafordšyro bulterjerą, cvergšnaucerį, samojedą, – šunų veisles vardija mergina. – Naujausia šunų veislė, kurią teko iš arti pažinti ir demonstruoti rugpjūčio pabaigoje Palangoje vykusioje tarptautinėje šunų parodoje – vokiečių dogai“.

Mergina sako, kad vokiečių dogės Dora ir Rika jai paliko nerealų įspūdį. Dora – vienas mieliausių šunų, su kokiu jai teko susipažinti. Dora ir jos sesė Rika ne tik meilios, bet ir aristokratiškos, protingos. Bendrą kalbą su jomis rasti merginai nebuvo sunku, nes, pasak, Aistės, dogės jau yra „profesionalės“, jos puikiai žino, kas yra šunų paroda ir kaip joje elgtis.

„Kalbant apie šunų parodas didžiausiu savo laimėjimu laikau su vokiečių doge Dora iškovotą „Supreme Bis“ taurę. Dėl šios taurės varžėsi patys gražiausi šunys – trijų parodų nugalėtojai. Nežinau, ar dar teks kada parodoje demonstruoti šunį, kuris pasiektų tokį laimėjimą. Manau, tai gali atsitikti tik kartą gyvenime“,– šypsosi Aistė.

Koks paradoksas: prestižinę taurę laimėjo šuo, bet šiuo savo laimėjimu per keliasdešimt minučių jis išgarsino  savo vedlę! Galima būtų pajuokauti: kas kam čia turėtų būti dėkingas?

Tačiau tiems, kas nėra buvęs arba labai retai apsilanko šunų parodoje, šis renginys vis dėlto atrodo keistokas. O juk šunų parodos, kaip ir kiti renginiai, yra socialinis reiškinys. Gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas. Su specifine savo aura. Nuotaika. Atmosfera.

Šunų veisėjams ir augintojams paroda yra labai svarbus įvykis – parodos rezultatai, skirtingai nei kitų renginių, kuomet žiūrovai išsiskirsto ir įspūdžiai nublanksta, išlieka ilgam ir yra reikšmingi. Parodų rezultatai fiksuojami kinologų archyvuose, jie daro įtaką šunų veisimui, kinologijos raidai šalyje. Stebėdamas tą linksmai nusiteikusią šunininkų bendruomenę, net nepagalvotum, kad čia kuriama šunų veislių ateitis.

Kartais žmonės mano, kad šunų parodoje ne visi šunys jaučiasi laimingi, bet Aistė, tarsi nujausdama klausimą apie gyvūnų gerovę, patikina, kad jai šie dalykai yra svarbūs. Jos manymu, ir šeimininkui, ir šuns vedliui ne tas pats, kaip parodoje ar varžybose jaučiasi šuo. Aistė tikra: pastebėjusi, kad šuo nerimauja, kažko nesupranta, nesijausiu gerai parodoje ir aš. Juk viskas susiję! Todėl visada reikia ieškoti prastos šuns savijautos priežasties. Kantriai pratinti šunį prie būsenos, kad treniruotė ar paroda yra pati linksmiausia vieta žemėje, kur su šunimi smagiai bendraujama, kur jis gauna skanėstų, žaislų, daug dėmesio ir kur susitinka su savo gentainiais ir draugiškai nusiteikusiais žmonėmis.

Entuziastas Media, Stasio Barausko ir A. Daukševičiūtės nuotr.

X