Naujienos

Veislyno tikslas yra paprastas: veisti sveikus ir laimingus šunis

Kaunietė valų korgių pembrukų veisėja Kristina Kazlauskaitė – Gresevičienė netrukus švęs savo šunų veislyno dešimtmetį. Gerai prižiūrimos jos kalytės atsiveda korgiams nebūdingai dideles vadas – 11, 12 lapiukų.

Paklausta, ką vadinti geru šunų veislynu, Kristina Kazlauskaitė – Gresevičienė atsako klausimu: o ką vadinti šunų veisėju? Jos manymu, šunų veisėjas turi būti savo srities profesionalas, nes selekcija – menas. Veisėjas turi mokėti ūkininkauti – nepaviršutiniškai išmanyti šunų mitybą, sveikatą ir poreikius: socializacijos poreikį, fizinės ir protinės veiklos poreikį, veislės paskirties (ganymas, dresūra, medžioklė) poreikį. Dar būtų galima pridurti, kad veisėjas turi būti zoopsichologas, marketingo bei reklamos specialistas ir dar daug kas.

Pokalbis su šunų veisėja Kristina Kazlauskaite – Gresevičiene.

– Parodoje nutyla plojimai, socialiniuose tinkluose nurimsta draugų „laikai“ ir eilinį apniukusį pirmadienį jus žadina lapiukų gauja...

– Kiekviena miela diena mano namuose prasideda penktą ryto, kad suspėčiau kaip reikiant išvedžioti visą gaują. Sustojimuose prisimename komandas ir triukus. Kai vaikštome, stebiu šunų bendravimą, kaip jie juda, jaučiasi. Būna, švelniai pasibaram, nes valdyti ne vieną šunį – tai dar vienas dalykas, kurį turi mokėti veisėjas. Korgiai savo tvirtą aviganių būdą slepia po šypsena, todėl, kad šuo teiktų džiaugsmo, tenka įdėti pastangų. Visi iki vieno šios veislės šunys yra individualybės! Mano namuose ir hiper aktyvus Mikis, ir jo santūrusis brolis Mūnis, ir sargi veislyno alfa Misė, ir švelni bei lipšni Nera. O dar jaunoji karta – mušeika Kiwi ir linksmosios Triksė su Stefi. Mimozos Kerės ir Jankio Benio taip pat negalima pamiršti. Jie yra ne tik šunys, pasididžiavimo objektai, bet ir gyvos, jaučiančios, protingos būtybės, aš už juos atsakinga.

– Veislynuose paprastai gyvena ne keletas, o gerokai daugiau šunų. Kaip atsižvelgti į visų šunų poreikius ir užtikrinti gyvūnų gerovę?

– Mano atsakymas paprastas: veislynas ir gyvūnų gerovė yra suderinami, tačiau tai reikalauja daug laiko, žinių ir įgūdžių. Drąsiai sakau, kad veisėjas – tai profesija, reikalaujanti iš žmogaus gerokai daugiau, nei darbas nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro. Kai namuose auga šuniukų vada, dirba visa šeima. Esu laiminga, kad naujagimius šuniukus (maždaug iki dviejų mėnesių) dievina mano vaikai. Tie maži kukuliai užauga jiems ant rankų – nuolat kalbinami, vartaliojami ir bučiuojami. Todėl tikrai manau, kad pirmoji socializacija pavyksta šimtu procentų, o paskui gyvenimas persikelia į stovėjimą po fotosesijų lempomis (pagarba mano vyro kantrybei, nes jis padeda fotografuoti), pynimąsi po kojomis, pažintimi su namų karaliumi – orientalų veislės katinu Haku, kelionėmis pas veterinarijos specialistus ir draugus bulterjerus. Mano šuniukai pas naujuosius šeimininkus, net jeigu tai Lietuvos gyventojai, išvyksta turėdami visą antrojo ir trečiojo mėnesio vakcinaciją, socializuoti, paženklinti mikroschemomis, pažįstantys antkaklį, pavadėlį, automobilius ir kita. Jau nekalbu apie tai, kad kiekvienas jų turi savo kilmės dokumentus.

– Jūsų socialinėje paskyroje – miela nuotrauka, kurioje šuniukui kerpate nagus. Pirmasis manikiūras... Paklausiu visiškai banaliai: kaip viską suspėjate?

– Būtina griežta dienotvarkė! Anksti keltis, išvedžioti šunis, sutvarkyti šuniukų aptvarėlį, pamaitinti mažuosius ir didžiuosius, pasirūpinti jų higiena, poreikiais. Maždaug vidurdienį suvoki, kad dar nepusryčiavai. Vakare viskas kartojasi. Būtina laikytis darbų eiliškumo, sudėlioti prioritetus, kad nenukentėtų šeima ir vaikai. Kuo toliau, tuo susitvarkyti sekasi lengviau, nors šunų kiekis išaugo nuo vieno iki devynių. Paprasčiausiai reikia daugiau planavimo ir disciplinos. Ir dar daugiau pareigos jausmo tiems, kas nuo manęs priklauso. Likęs laisvalaikis dažniausiai būna susijęs su šunimis – keliaujame su draugais šunininkais į mišką, lankome kitus veisėjus. Mūsų  gyvenimas prisodrintas letenų, uodegų ir šunimis pamišusių žmonių.

– Pirmą kartą vykdami į veislyną žmonės įsivaizduoja, kad pamatys iškabą, priėmimo valandas.  Kaip apibūdintumėt savo šunų veislyną?

– Teko viešėti šunų veislyne Italijoje. Jis būtent toks, kaip sakote: iškaba, darbo valandos, erdvios patalpos, voljerai, darbuotojai. Bet tai – Italija. Šalis, turinti šimtametes kinologijos tradicijas. Labai tikiuosi, jog kada nors „Valhalos Sargas“ taip pat turės savo iškabą, specialias patalpas, pagalbininką. O gal niekada neišaugsim iš to kiekio, kuriuo puikiai dabar galiu pasirūpinti ir viena. Pagyvensim – pamatysim, tačiau iškabos su darbo valandomis tikrai nebus!

– Kodėl? Juk taip patogu…

– Todėl, kad būdama veisėja tampi „emocijų pardavėja”. Savo kūrinių šeimininkams – šuniukų savininkams privalai būti pasiekiama visada, kad patartum, nuramintum, padrąsintum. Turėdamas šunų veislyną, tradicinių atostogų arba išeiginių nebeturi.

– Koks turėtų būti optimalus šunų kiekis veislyne, jeigu veisėjas viską daro pats, neturi talkininkų, išskyrus šeimos narius?

– Slidus klausimas: kada jau gana? Tai nuo labai daug ko priklauso. Kokia šunų veislė, kokia jos specifika, kokia veisėjo patirtis, koks ploto ir darbo rankų santykis. Veislynas, kuris nori gyvuoti, privalo veisti planuodamas šunų kiekio augimą. Aš asmeniškai neturiu nieko prieš, kai veislynas suteikia galimybę žmonėms už simbolinį mokestį įsigyti vyresnį šunį. Kartais veislyne atsiranda dvejų, trejų metų puikiai socializuotų šunų, puikios išvaizdos, turinčių visus sveikatos tyrimus, daugybę parodų titulų. Pati turiu ne vieną laimingą šeimą, kuri  pasiėmė subrendusį šunį. Su šiuo veislyno valdymo modeliu supažindino mano mentorė, veisėja iš Australijos. Tai man padeda išlaikyti optimalų šunų kiekį.

– Kada šunų veislynas tampa žinomu? Kai išveisia tam tikrą kiekį šuniukų vadų? Dešimtis čempionų? Sulaukia kinologų organizacijos įvertinimo?

Dar kartelį pasikartosiu: geras veisėjas yra menininkas, ūkininkas, „emocijų pardavėjas“. Geras veisėjas yra tas, kuris nuolat tobulėja, todėl mažų mažiausiai dalyvauja bent keliuose seminaruose per metus, ieško informacijos, aktyviai dalyvauja savo šunų veislės gyvenime. Jis turi žinoti, koks yra veislyno penkmečio planas, kodėl planuoja vienokias ar kitokias veisimo kombinacijas. Geras veisėjas veisia tik psichiškai ir fiziškai sveikus šunis. Taškas! Ir visai nesvarbu, kad jo turimai veislei LKD Šunų veisimo nuostatai nenumato specialių sveikatos tyrimų. Beje, ne visi žino, kad Lietuvoje veisiamiems šunims yra privalomi genetiniai tyrimai. Kuo daugiau žinai apie savo šunis, tuo kokybiškesnę svajonę gali išleisti į kitų žmonių namus. Geras veisėjas niekada neveis šunų, kad tik turėtų ką parduoti. Veisimas turi būti pagrįstas noru sukurti gyvūną, idealiai atitinkantį standartą, nors puikiai žinai, kad nėra idealių šunų. Veisimas yra paremtas siekiu tęsti veislyno liniją, todėl turi gimti kokybiški šuniukai, kurie vėliau išeitų į parodų ringus ir tęstų veisimo programą. Geras veisėjas atrenka žmones ir namus, kur iškeliaus jo šuniukai, ir iki šuns gyvenimo pabaigos jaučia atsakomybę už išveistą gyvūną. Gero veisėjo ir gero veislyno apibrėžimą, nes tai neatsiejama, galėčiau plėtoti, bet visais atvejais svarbiausia – veisimo vizija. Todėl jūsų klausimą, kada veislynas tampa žinomu, „išversčiau“ į kinologų kalbą ir paklausčiau: ką vadiname geru veislynu?

– Šunų veislyno vizija, misija skamba solidžiai, bet nusileiskime ant „nuodėmingos žemės“. Ar jūsų veiklą kas nors kontroliuoja?

– Veislinių šunų veisėjas pirmiausia turi priklausyti kuriam nors Lietuvos kinologų draugijos klubui ir laikytis Šunų veisimo nuostatų. Mano veislynas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno skyriuje buvo įregistruotas vienas pirmųjų. Nuo 2013 metų kas 3-4 metus veislyną aplanko VMVT darbuotojai. Įvertina šunų laikymo sąlygas, paglosto šunis, pasidžiaugia, kad gyvūnai puikios kondicijos, o dokumentai tvarkingi. Užsuka klubo, kurio narė aš esu (Lietuvos kinologų mėgėjų sąjunga – Red.), vadovė Kornelija Butrimova, Tatjana Biskševskaja. Jos atvyksta „aktuoti“, apžiūrėti šuniukų vados. Lankosi Valų korgių mėgėjų klubo prezidentė Livija Zizevskė. Durys atviros visiems – ir tikrintojams, ir draugams. Durų skambučio aš nebijau (Juokiasi – Red.). Taip pat noriu pabrėžti: nori būti geras veisėjas – milijonų neuždirbsi. Tačiau, dirbant atsakingai ir kokybiškai, galima išlaikyti veislyną ir nenuskriausti savo šeimos. Taip, šunų veisėjas yra ir verslininkas, todėl iš pradžių naudojausi verslo liudijimu, o pastaruoju metu įforminau individualią veiklą.

– Kaip tapote šunų veisėja?

– Šunys mano gyvenime yra nuo vaikystės. Benamiai, iš gatvės priglausti, nepasitikintys. Meilę šunims įskiepijo mano tėveliai ir tik atsitiktinumo dėka 2002 metais į mano rankas pateko veislinis šuo, mitelšnaucerių kalytė Pola. Tada supratau, kad knygos, kurias skaičiau, nemelavo – būdamas tam tikros veislės atstovas, šuo turi būdingus bruožus, jo elgesys, temperamentas yra nuspėjami. Po beveik 8 metų, kai atsirado savas stogas virš galvos, į mano namus atkeliavo pirmasis korgis – Bitė Ritė Saulės Kopa ir tapo tramplynu į nuostabų kinologijos pasaulį. Prieš dešimt metų užregistravau veislyną, o po poros metų gimė pirmoji lapiukų vada. Suskaičiavus ir bendrasavininkių turimas vadas, sulaukiau dvidešimt korgių vadų. Man puikiai sekasi, nes mano tikslas paprastas: veisti sveikus ir laimingus šunis.

K.Kazlauskaitės-Gresevičienės asm. nuotr.

X