Rusų kurtai, kaip matome iš veislės pavadinimo, buvo išveisti Rusijoje. „Psovaja“- reiškia ilgaplaukį, o „borzaja“ - terminas, skolintas iš žirgininkų leksikono, apibūdinantis greitą, eiklų žirgą.

Rusų kurtų atsiradimo istorija datuojama maždaug XV a. ir yra susijusi su totorių mongolų ordų invazija į Rusiją. Kartu su totoriais atkeliavo ir jų arabų kilmės kurtai „koutsi“. Iki tų laikų rusų žmonės medžiojo su panašiais į kurtus, „lošaja“ šunimis. Tai buvo nepaprastai galingi ir stiprūs šunys, pajėgūs pagauti ir sulaikyti elnią ar net briedį. Vienoje iš jų kilmės versijų minima, kad galimai šie aršūs šunys susiformavo iš vilkų ir šunų palikuonių. Tai paaiškintų ir kai kuriuos dabartinių kurtų elgesio ir išvaizdos ypatumus – žemai, kaip ir vilkų, „nešiojamą“ ir retai vizginamą uodegą, tylų būdą, nuošalų abejingumą svetimiems žmonėms. Tai „nacionalistai“ – nemėgstantys kitų veislių šunų, ne kurtų, draugijos. Bėgant laikui „lošaja“ ir lengvų bei greitų „koutsi“ šunų palikuonys tapo rusų kurtų prototipu.

Tais laikais kurtus laikyti ir veisti turėjo teisę tik aukštuomenės atstovai, o nekilmingi kupčiai, manufaktūrininkai (prekybininkai, pramoninkai), netgi labai turtingi, tokių teisių neturėjo, nekalbant jau apie paprastą liaudį.

Visais laikais rusų kurtai buvo labai brangūs, už vieną šuniuką ponai kartais atiduodavo kelis kaimus kartu su žemėmis, trobomis ir baudžiauninkais. Tačiau kurtai buvo parduodami labai retai, užtat jie tapo prašmatniomis dovanomis, kunigaikštyčių kraičio dalimi arba vertingais kyšiais. Ne veltui anais laikais buvo populiarus posakis: “kyšius imu kurtų šuniukais“ (vziatki beru borzymi ščenkami). Tradiciškai ilgus šimtmečius šie šunys buvo dovanojami kitų šalių galingiesiems – didikams ir valdovams.

Laikui bėgant rusų kurtų šlovė vis augo ir peržengė Rusijos Imperijos sienas. Jie buvo žinomi ir išgarsėjo visoje Vakarų Europoje ir už jos ribų. Pvz. senos Prancūzijos kronikos mini, kad 1519 m. Danų karalius Christianas I išsiuntė  Prancūzijos karaliui Pranciškui II išskirtinę dovaną – kelis rusų kurtus, kaip didelės pagarbos ženklą kitos karalystes valdovui.

Išveisti idealų kurtą buvo kiekvieno  save gerbiančio didiko garbės ir prestižo reikalas. Todėl jie tobulino kurtų medžioklines savybes ir išvaizdą pagal savo nuožiūrą ir poreikius. Kurtai buvo veisiami gana uždarai dvarininkų sodybose, veislynai buvo perduodami iš kartos į kartą (familnyje ohoty). Todėl atsirado daug skirtingų tipų, kurie buvo vadinami savo augintojų – Jermolovo, Orlovo, Močevarianovo, Karajevo ir daugelio kitų – pavardėmis.

Tolimesniam veislės vystymuisi žymios įtakos turėjo kryžminimas su didžiuliais, gauruotais, šiurkščiaplaukiais Kurliandijos (anuometinės Latvijos) kurtais, jų palikuonys turėjo ilgą tankų kailį ir tapo ilgaplaukių (gustopsovyj) rusų kurtų tipo pradžia. Tuo pačiu metu į veislę buvo įlieta ir anglų kurtų „kraujų“, ir po kurio laiko atsirado ir trumpo kailio (čistopsovyj“) rusų kurtų tipas. Dar vėliau buvo įliejama ypač ištvermingų kalnų („gorki“) ir Krymo kurtų „kraujų“, ir viso šio veisimo rezultate atsirado kurtai, panašūs į šiuolaikinį rusų kurtą.

Medžioklės su kurtais tapo nacionaline pramoga. Juos veisė ir augino daugelis aristokratų luomo atstovų – carai, mokslininkai, poetai, tarp jų – Ivanas Rūstusis, Petras Didysis, Nikolajus II ir kt. Grožinėje literatūroje medžioklės scenas plačiai aprašė literatūros klasikai – L. Tolstojus, S. Puškinas, I. Turgenevas – ir daugelis kitų rašytojų. Anuometinių didikų specialiai pasamdyti dailininkai įamžindavo  geriausius ir mylimiausius kurtus portretuose, o paveiksluose buvo vaizduojamos grandiozinės ir spalvingos vilkų persekiojimo akimirkos.  Medžioklėms su kurtais buvo leidžiami specializuoti žurnalai, parašyta daugybė knygų, skiriami fundamentalūs rašto darbai. Ir jeigu skalikai buvo laikomi šunidėse, tai nusipelnę kurtai gyveno kartu su ponais jų apartamentuose, mylimi ir lepinami. Buvo kuriamos ir tobulinamos komplektinės medžioklės taisyklės.

Sąvoka „komplektinė“ reiškia, kad vienoje vietoje – dvarininko valdoje – buvo apjungti (sukomplektuoti) visi reikiami sėkmingos medžioklės „atributai“: kurtai, skalikai, žirgai ir jų prižiūrėtojai, medžiotojai, patarnautojai, taip pat šunidės, arklidės, medžioklės plotai, svečių namai – toji visuma ir buvo vadinama „komplektnaja ochota“. Atsirado daugybe naujų, unikalių žodžių, tiksliai apibūdinančių kurtų išvaizdą, jų darbines savybes ir su jais dirbančių žmonių pareigybes. Buvo išleista  knyga – žodynas su šimtais šių specifinių žodžių bei frazių ir jų paaiškinimais: ščipec – snukis; uši v čepce – pusiau stačios ausys; uši koniom – stačios ausys; mufta – gausus kailis kaklo srityje; pravilo – uodega; step' – nugara; psovina – kailis; zacepy – nagai; burmatnyj – sabalų kailio spalva; polovyj – aukso spalvos kailio spalva; čubaryj – tigrinė kailio spalva; pegij – dėmėtas; koritničyje – šunų šėrikai; dojezžatyje – medžiotojai, pirmieji atjojantys prie pagauto vilko; stremennyje – ponui padėdavo užlipti ant žirgo ir kt.

Tradiciškai šunims buvo suteikiami skambūs vardai - Ptička, Veter, Asmodey ir kt. Kurtai buvo auginami ne po vieną ir ne po du. Mažiau pasiturintys dvarininkai turėdavo po kelias svoras („svora“ – trys kurtai), tai yra maždaug po 10 -12 šunų, ir buvo vadinami smulkiais medžiotojais (mielkotravčatymi ochotnikami). Kiti ponai turėjo po kelis šimtus ar daugiau kurtų, tai – Peršino komplektnaja ochota, stambaus žemvaldžio Samsonovo medžioklė (joje buvo laikoma arti tūkstančio kurtų) ir kt.

1887 m. Peršino (vietovės pavadinimas) sodyboje Didysis Kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius įsteigė veislyną, kuris išgarsėjo visame pasaulyje. Jam vadovavo talentingas selekcininkas ir veisėjas D. Valcevas. Jis atrinkinėjo geriausius veisles atstovus, jo veisimo kurtai pasižymėjo  puikiomis darbinėmis savybėmis, ypač per vilkų medžiokles, žavėjo puikia išvaizda ir ilgainiui tapo veisles etalonu. Peršino buvo veisiami elitiniai, įvairių (raudonos, auksinės, sabalų, tigrinės, baltos, juodos) spalvų rusų kurtai.

Peršino komplektnaja ochota -- tai šimtai įvairių veislių kurtų ir skalikų, beveik 90 specialiai apmokytų žirgų, importuotų iš užsienio, veislinių karvių ir avių bandos, beveik šimtas ten dirbusių žmonių, būrys medžiotojų, šunidės, arklidės, keli hektarai aptvertų teritorijų, kur kurtukai buvo mokinami medžioti kiškius. Kitame aptvare buvo laikomi vilkai, kuriuos naudojo jaunų kurtų mokymams. Kasmet buvo išauginama apie 100 kurtukų, su meile buvo rūpinamasi traumuotais ir senais šunimis, jie patogiai gyveno atskirose šunidėse.

Į grandiozines medžiokles iš Peršino linksma aukštuomenės kompanija išvykdavo dviem traukinių sąstatais – viename keliavo personalas, kurtai, skalikai, žirgai, palapinės, gėrimai ir maistas, o kitu keliavo ponai ir jų svečiai. Medžioklės dalyviai ir aptarnaujantis personalas būdavo aprengti specialiai jiems pasiūtais kostiumais. Apranga skirdavosi sukirpimu ir spalvomis, o jos fasonas priklausė nuo medžiotojų užimamų pareigų. Į keliones medžiotojus iškilmingai išlydėdavo ir pasitikdavo pučiamųjų orkestras.

1874 m. Maskvoje buvo surengtas pirmasis rusų kurtų augintojų Kongresas, o 1888 metais talentingas veisėjas ir aistringas medžiotojas N. Jermolovas parašė pirmą rusų ilgaplaukių kurtų standartą. Šis standartas buvo papildomas ir keistas 10 kartų, paskutinį kartą 2019 metais, bet jo pagrindai liko tokie patys, kaip ir 1888 metais. 1902 metais pačio Imperatoriaus Aleksandro II iniciatyva buvo pradėta Rusijos šunų veislės knyga ir iki Spalio revoliucijos (1917 m.) buvo išleisti penki jos tomai.

Rusų kurtai buvo glaudžiai susiję su tuometine Rusijos kultūra ir istorija. Medžioklės su jais tapo nacionalinio lygio, tai buvo pagrindinė ir didžiausia aukštuomenės pramoga, o kurtai tapo prabangos ir prestižo simboliu. Svarbūs buvo ir politiniai motyvai – į grandiozines medžiokles su kurtais atvykdavo aukšto rango svečiai, diplomatai iš Vakarų Europos, su kuriais neformalioje aplinkoje buvo aptariami svarbūs tarpvalstybiniai reikalai pačiame aukščiausiame lygyje.

Spalio revoliucija. Sovietmetis

1917 metais Rusijoje įvyko kruvina revoliucija. Revoliucionieriai su Leninu priešakyje užgrobė valdžią, nuvertė carą, naikino dvarus, žudė didikus. Medžioklė ir kinologija buvo pasmerktos kaip buržuazinė „išmonė“. Kaip nekenčiamos aristokratijos ir prabangos simbolis, kartu su savo šeimininkais buvo naikinami ir kurtai.

Kai kurie dvarininkai  patys sušaudė savo kurtus tam, kad jų nekankintų įtūžusi, pikta minia. Kiti kurtai, išbadėję ir sulaukėję, dar kurį laiką bastėsi Rusijos provincijoje ir greit išnyko. Prasidėjo suirutė ir badas. Šiek teik kurtų priglaudė nusenusios kilmingos panelės „iš buvusiųjų“ (dvarininkių, aristokratų), savo paskutines  brangenybes ir šeimos relikvijas jos keisdavo į duonos kąsnį, kuriuo dalindavosi su savo šunimis.

Maža to, kad iš naujos valdžios tos inteligentiškos panelės patyrė nemažai pažeminimų ir pašiepimų, jos  buvo nuteisiamos ir išsiunčiamos į tremtį į tolimiausius Rusijos užkampius. Išvežamos į „niekur“ jos turėjo teisę su savimi pasiimti 40 kilogramų buitį palengvinančios mantos, bet vietoj jos pasiimdavo bent vieną savo šunį, o likusius joms patyliukais vėliau atveždavo draugai. Karo metais vokiečių karininkai, susižavėję pamatytais pas jas rusų kurtais, perimdavo juos ir išsiveždavo su savimi į Vokietiją.

Baltagvardiečiai, caro kariuomenės karininkai, po Spalio revoliucijos  praradę savo  dvarus ir turtus, buvo priversti emigruoti į užsienį. Ilgėdamiesi savo kurtų ir medžioklių, nuobodžiaudami Paryžiaus aukštuomenės vakarėliuose, sugalvojo mirtinai pavojingą žaidimą – rusišką ruletę. (Paprastai rusiškai ruletei naudojamas revolveris su šešiaviete šovinių dėtuve – būgnu. Įstačius vieną šovinį  būgnas pasukamas taip, kad nebūtų žinoma, kurioje vietoje atsidūrė šovinys. Avantiūros dalyviai paeiliui prisidėdavo revolverį prie galvos  ir nuspausdavo gaiduką. Pasisekdavo tam, kas likdavo gyvas. Frazė „rusiška ruletė“ dažnai naudojama perkeltine prasme, norint apibūdinti kokį nors rizikingą poelgį su nenuspėjamomis pasekmėmis). Sovietmetis – tai rusų kurtų išnykimo laikotarpis gimtojoje Rusijoje. Savo šalyje jų likimo raida buvo tragiška – nuo brangiausios nacionalinės vertybės iki neapykantos ir beveik visiško sunaikinimo.

XX amžiaus rusų kurtai užsienyje

O XX amžiuje Vakarų Europoje, Didžiojoje Britanijoje, Amerikoje ir kitur rusų kurtai  tampa labai populiarūs, yra veisiami, dalyvauja parodose, savo išskirtiniu grožiu ir puikiomis charakterio savybėmis užkariauja damų širdis. Tai dar viena veislės metamorfozė – iš aršaus, negailestingo vyrų partnerio medžioklėje, rusų kurtai tapo subtiliais kompanionais, lengvai valdomais moteriška  ranka. Dėl jų aristokratiškos praeities ir išskirtinės išvaizdos  juos augino aktoriai, dailininkai, muzikantai.

Kurtų kompanijoje damos masiškai fotografavosi madų žurnalų viršeliams, o susižavėjusios jų kilme: „...jie yra iš Rusijos ir tuo viskas pasakyta...“  rusų kurtus dievino ir laikė Holivudo žvaigždės  (Greta Garbo, MeriIyn Monroe ir daugelis kitų).

Užsienyje rusų kurtai tapo vienu iš moderno periodo simbolių. Jų tobulomis ir estetiškomis kūno formomis susižavėjo menininkai, fotografai, skulptoriai, dailininkai. Nuotraukos, piešiniai, skulptūros – tai tik maža dalis meno, vaizduojančio rusų  kurtus. Ne veltui kurtų medžioklė buvo vadinama „karališka“, kur svarbiausia buvo ne grobis, o paties veiksmo grožis.

Paskirtis

Beveik visos X grupės kurtų veislės – nuo seno medžioklinės, skyrėsi tik jų medžiojimo būdai. Dauguma kurtų – ištvermingi ilgų distancijų bėgikai, jie medžiodavo žolėdžius žvėris – kiškius, antilopes, gazeles, galėdavo valandų valandas vaikytis grobį smėlynuose iki jo visiško išsekimo, kiti gaudė žiurkes arklidėse, treti jau senokai nedalyvauja medžioklėse, o savo persekiojimo instinktus parodo šunų lenktynėse.

Rusų kurtų medžioklės plotai yra  nedidelės atviros erdvės tarp miškų ir krūmų, todėl  tai trumpų distancijų medžiotojai. Pamatę judantį žvėrį, jie vienu galingu staigiu šuoliu tarsi „iššaudavo“ link jo, vydavosi ir stengėsi grobį sulaikyti, kol jis nespėjo pasislėpti krūmynuose.

Jie medžiojo kiškius, stirnas, bet labiausiai buvo vertinami ir išgarsėjo dėl vilkų medžioklės. Rusų kurtai – tai kone vienintelė kurtų veislė, medžiojanti plėšrūnus – lapes, vilkus, pietiniuose kraštuose – šakalus. Kadangi kažkada vilkai pridarydavo milžiniškų nuostolių, jų medžioklei ir buvo išveisti rusų kurtai, tai buvo jų pradinė paskirtis. Dėl savo darbinių savybių tai verti pagarbos šunys – greiti, stiprūs, azartiški ir bebaimiai. Ne vienas ir ne du iš jų žūdavo, kovodami su vilkais vardan savo šeimininkų gerovės. Vykstant kovai, nuo šūksnių, įkandimų, urzgimo, kurtus apimdavo toks didžiulis azartas, kad nejausdami nei baimės, nei skausmo jie kovodavo iki mirties.

 Pasivijus žvėrį vykdavo kova, kurios tikslas – sugriebti jį už gerklės ir laikyti iki to laiko, kol atjojęs medžiotojas suriš (gyvo!!!) plėšrūno snukį ir kojas, įdėjęs jam medinį pleištą tarp nasrų. Tas pleištas buvo naudojamas ir šuns žandikaulių pradarymui, nes kurtai, įsikandę perimtam vilkui į kaklą, buvo tarsi sustingę (nuo didžiulio adrenalino kiekio, kovos metu išmesto į kraują) ir dar ilgai jo nepaleisdavo (miortvaja chvatka)

Į medžioklę kurtus dažniausiai išvesdavo svoromis (trys šunys sujungti specialiu pavadžiu, taip pat vadinamu "svora") Svoros - tai ilgi pavadžiai, kurių vieną galą medžiotojai pririšdavo prie žirgo balno arba aplink savo juosmenį, o kitą, pervertą per visų trijų šunų apykaklių žiedus, laikydavo rankoje ir jį paleisdavo, jeigu reikėdavo staigiai vienu metu išlaisvinti visus tris šunis. Tokie pavadžiai labai patogūs „greitam paleidimui“ todėl ir mūsų laikais yra naudojami  per lauko bandymus ir kursingo metu.

Medžioklės su  kurtais vykdavo dalyvaujant raitiems medžiotojams, be šautuvų, pagautą žvėrį šunys sulaikydavo gyvą. Iš kurtų buvo reikalaujama, kad jie nesudraskytų stirnos ar kiškio, nes jų mėsa būdavo naudojama žmonių maistui, nesuplėšytų labai brangių plėšrūnų kailių. Taigi kurtams buvo griežtai draudžiama draskyti ir ėsti savo grobį – mėsa ir kailis privalėjo išlikti nesugadinti.

Tikriausiai dėl tos priežasties ir dabartiniams kurtams suveikia šį nuostata, nes dažnai jie yra gana abejingi maistui, jų nepapirksi skaniukais, namuose maistas gali stovėti visada prieinamas, kurtai suėda tik tiek, kiek jiems reikia. Dar viena abejingumo maistui priežastis – senovėje buvo laikoma daug, arba labai daug šunų, maitinami jie buvo geru, kaloringu maistu, kurį supildavo į ilgus medinius lovius, ir iš jų kurtai ėsdavo visi kartu, be tarpusavio pykčio ir be pavydo. Taip žlunga dar vienas mitas apie kurtus – kad šitie „kūdi“ šunys suryja be saiko daug maisto, bet vis tiek yra amžinai alkani. Aršūs plėšrūnams, rusų kurtai iš prigimties nėra agresyvūs nei žmonėms nei naminiams gyvūnams. Senais laikas veisime buvo vykdoma labai griežta atranka -– rodantys agresiją žmonėms, tingūs, neazartiški  šunys buvo be gailesčio šalinami pačiu kardinaliausiu būdu – tiesiog nužudomi.

Laikui bėgant  kurtai neprarado savo medžioklinių instinktų, veislės gimtinėje su jais sėkmingai medžiojama ir dabar. Tradiciškai kiekvieną rudenį, kaip ir senais laikais, iš visos šalies suvažiavę kurtų savininkai dalyvauja lauko bandymuose (medžioklėje, kur kurtų darbą  stebi ir įvertina teisėjai), kartu tai  yra ir bendraminčių susitikimai, ir puikiai praleistas laikas gamtoje su savo augintiniais. Nes kurtas – tai gyvenimo būdas.

Laukuose kurtai nebėgioja chaotiškai šen bei ten. Jie stebi aplinką, o tolumoje  pastebėję kažką įtartino stengiasi  identifikuoti – kas ten? (o gal tai tik karvė:). Jie įvertina aplinką – ar galima nepastebimai prisėlinti arčiau? Ar verta žvėrį vytis, ar ne per arti krūmai, kur jis gali pasislėpti, kokia jo bėgimo trajektorija ir t.t.

Jei žvėris iššoko iš po kojų – kurtams suveikia tarsi „judesio daviklis“, ir jie vienu galingu šuoliu „iššauna“ toli į priekį. Žvėrį vejasi maksimaliu greičiu ir jį sučiumpa arba ne, jeigu tam pavyksta pasislėpti krūmuose. Tai pati humaniškiausia medžioklė, nes po jos nelieka pašautų, sužeistų žvėrių.

Rusų kurtai turi gerai išreikštą vaizdinę (regos) reakciją, paprastai sakant – „medžioja akimis“. Jų galvą puošia išraiškingos didelės akys, atspindinčios sielos gelmes. Kurtų akiplotis (erdvė, kurią jie mato nepasukdami galvos) sudaro apie 300 laipsnių, tad išties sunku likti jų nepastebėtam. Tiesa, jų klausa ir uoslė taip pat puiki, ir "įsijungia" esant reikalui, pvz. šeimininkui bandant tyliai atidaryti šaldytuvo dureles :)

Temperamentas

Jie nežais kitų šunų kvailų žaidimų, nenešios tapkučių šeimininkui, – nes „ne karališkas tai reikalas“ (ne carskoje eto delo). Nuo mažens kurtų žaidimai – tai medžioklinių įgūdžių tobulinimas. Todėl „dėl bendro intereso“ geriausiai jie jaučiasi tarp savo veislės atstovų. Iš savos kompanijos pasirenkamas „kiškis“ ar “vilkas“ ir jis gaudomas, griaunamas, „smaugiamas“. Kitą dieną išrenkamas kitas „kiškis“ ir linksmybės tęsiasi.

Todėl ir dabar patartina laikyti po kelis kurtus – tai labai patogu, nes nuo senų laikų tai „kolektyviniai“ šunys, labai draugiškai sugyvenantys tarpusavyje, o turėdami žaidimų draugą ir kartu išsidūkę, jie ramiai miegos kažkur namuose (greičiausiai ant sofos). Kurtų mėgstamiausi užsėmimai namuose – tinginiauti ir „gražiai atrodyti“ kur nors ant fotelio arba pievutėje prie namų.

Kai kurie iš jų yra užkietėję vagišiai – jie tiesiog taip linksminasi – vagia dėl sportinio intereso, ir kuo sunkiau pasiekiamas daiktas – tuo daugiau azarto ir džiaugsmo jį „nukniaukus“. „Grobiu“ gali būti virtuvinė šluostė, pirštinė ar pagalvėle. Kartais „dingsta“ ir maistas, pvz. saldainiai iš kišenės, višta iš verdančio puodo, vanduo iš stiklinės stovinčios ant stalo.

Nors išties rusų kurtai pasižymi oria laikysena, olimpine ramybe ir abejingumu aplinkiniams, todėl pašaliniams žmonėms atrodo, kad kurtai – lėta, emociškai abejinga, net šalta veislė, bet tai klaidinantis pirmas įspūdis, nes laukuose jų elgesys kardinaliai pasikeičia. Atsiskleidžia tikroji kurtų prigimtis – tai savarankiški, greiti ir bebaimiai medžiotojai. O bendraudami su namiškiais jie yra linksmi, turintis puiku humoro jausmą, labai prisirišę ir švelniai mylintys savo žmogų, santūriai reiškiantys jausmus – prisiglaudžia, padeda galvą ant kelių, visada stengiasi būti šalia. Tylūs, nelojantys, neįkyrūs, ramūs kurtai nesukelia chaoso  namuose.

„Och, kokie jie dideli! Kiek gi vietos jie užima?“, dažnai stebisi svečiai. Kurtininkai ėmė ir paskaičiavo – miegantis, susisukęs į kamuoliuką rusų kurtas užima tik 0,75 kv. metro, ir šiek tiek daugiau, jei nesusisukęs.

Prašalaičiai labai pasipiktina, kai pamato, kad kurtai miega ant sofos. Ir dar daugiau pasipiktina juokais atsakius, jog kurtams sofa  „priklauso pagal jų aristokratų statusą“.  O jeigu rimtai – jų labai plona oda be riebalinio sluoksnio, be gausaus kailio, todėl gulint ant kieto paviršiaus ilgainiui gali būti nuspaustos ir pažeistos alkūnių sąnarių sritys, atsirasti sukietėjimai, galintys peraugti į rimtesnę problemą – sąnarių uždegimą. Be to, pagyvenusiems šunims yra lengviau gultis ir keltis nuo aukštesnio guolio, nes sumažėja apkrova jų ilgų kojų sąnariams.

Rusų kurtai iš esmės yra stiprios sveikatos. Kaip ir kitiems šunims pasitaiko visokių negalavimų, bet kažkokių tipiškų veislės ligų nėra. Dažniausiai kurtai nukenčia nuo nesaugioje aplinkoje patirtų traumų – raiščių patempimų, sumuštų ar įsipjautų galūnių, o laisvai bėgiodami gali pakliūti po mašina. Kaip ir bet kurį kurtą, juos primygtinai nepatartina paleisti nuo pavadžio miesto gatvėse.

Vidutiniška jų gyvenimo trukmė -10 -12 metų.

Kurtui sureagavus į judantį objektą gana pavojingas yra jo staigus šuolis, nes paprastas siauras antkaklis gali suspausti ir sužaloti trachėją, o užsižiopsojęs ir staigiai timpteltas šeimininkas – „nuskristi“ į artimiausius krūmus. Dėl tos  priežasties kurtams dedami saugesni platūs antkakliai.

Kurtai yra nealergiški, neturintys skrandžio veiklos problemų, galintys suvirškinti „geležį“ ir griaunantys teorijas apie nesuderinamumą maitinant natūraliu ir sausu  maistu. Jie išrankūs, ėda nedaug, bet maistas turi būti kokybiškas ir gerai subalansuotas.

Rusų kurtams neprivalomi jokie sveikatos tyrimai. Juos jų augintojai daro savo iniciatyva. Dažniausiai tai širdies, akių, skydliaukės patikrinimai ir DM tyrimas (general cardiovascular, eye, thyroid, health checks; degenerative myelopathy)

Didžiausia apkrova bėgant tenka kurto širdžiai, kuri yra 10 -15 % didesnė nei kitų veislių šunų, todėl pravartu žinoti, kad kurtų širdies tyrimai skiriasi nuo įprastinių normų (ne veltui kurtų klubas vadinamas „Didelių širdžių klubu“)

Taip pat medžiojant ar bėgant per kursingo varžybas azartiški šunys patiria stiprias emocijas, kuriu metu išsiskiria daug hormonų, ir tai normalu, bet jų skydliaukės veikla taip pat gali skirtis nuo įprastinių rodiklių.

Reikia būti labai atsargiems su anestezija, nes gavęs įprastą pagal svorį vaistų dozę kurtas gali niekada daugiau neprabusti. Dėl mažo kūno masės svorio, kur daugiausia sveria kaulai, kurtui migdomųjų pakanka 30-50 % mažiau nei kitų veislių šunims.

Išvaizda                                                                                               

Rusų kurtas – tai harmoningai sudėtas, aristokratiškos išvaizdos, lieknas, siauro kūno sudėjimo, ilgakojis, didelio ūgio šuo. Patinų aukštis ties ketera 75-85 cm, o kalių 68-78 cm.

Rusų kurtai išsiskiria estetišku kūno formų minimalizmu.  Po šilkiniu kailiu slypi geležiniai raumenys. Galva labai siaura, sausa, su tipišku rusų kurtams perėjimu tarp snukio ir kaukolės be išreikštų antakių ir skruostikaulių.  Ilgas snukis su kuprele prie nosies pritaikytas grobio sučiupimui. Kurtų labai plona, be raukšlių, "lengva" oda, ir ten, kur trumpas kailis, per ją matosi pagrindinės venos.

Plonų, lengvų plaukų kailis gerai apsaugo nuo šalčio, o "puošmenos" – ilgesni plaukai ant kojų, krūtinės, uodegos – ne tik pabrėžia kurto siluetą, bet yra ir savotiški „purvasargiai“, jie apsaugo šuns kūną nuo purvo. Labai ilga, plona, kardo ar pjautuvo formos žemai "nešiojama" uodega, judant yra pakelta, bet ne aukščiau nugaros linijos. Bėgant ji yra vairas, padedantis išlaikyti kūno atsvarą, savotiškas "spoileris".

Mažos, plonos ausys paprastai yra užtrauktos atgal, palei kaklą ir visiškai "nematomos", o jei šuo kažkuo susidomi – jos tampa pusiau stačios arba stačios, kaip žirgo. Kaklą puošia gausi kailio apykaklė („mufta"). Ji turi apsauginę funkciją – kažkada kovoje su vilkais ji apsaugodavo kurtą nuo mirtinų įkandimų į gerklę. Ketera neišreikšta - taip ji buvo apsaugota nuo pažeidimų, šuniui griūvant. Pagautas ir laikomas dantyse, kiškis atsidurdavo po priekinėmis įsibėgėjusio šuns kojomis, dėl to kurtas buvo priverstas verstis per galvą ir nugarą ir vėl atsistodavo ant kojų, laikydamas grobį dantyse.

Kaklas suplotais šonais, plokšti galūnių kaulai, gili krūtinė, ilga, spyruokliuojanti, „arkos“ formos nugara, pailgos, "zuikio" letenos, stiprūs nagai, vadinami zacepais – visas kurto kūnas yra pritaikytas greitam bėgimui ir savo išvaizda kardinaliai skiriasi nuo kitų šunų.   

Kailio spalvos, jo priežiūra  

Kažkada daugelis dvarininkų kurtus veisė uždarai, savo valdose, todėl nuo seno rusų kurtai pasižymi didele tipų ir kailio spalvų įvairove. Dabar kiekvienas žmogus gali pasirinkti sau  labiausiai patinkančios spalvos kurtą, nes jų spalvų spektras yra labai platus, nuo sniego baltumo, visų atspalvių auksinių rudens lapų, ir apsiniaukusio dangaus pilkų atspalvių, įvairių atspalvių raudonos, tigrinės, sabalų, juodos su įrudžiu iki elegantiškos visiškai  juodos. Visos spalvos gali būti vientisos, bet jos visada būna  intensyvesnės ant šuns „viršaus“ - galvos, nugaros ir visada šviesėja link  kaklo, krūtinės, pilvo ir uodegos apačios.

Nepriklausomai nuo kailio spalvos, nosies, lūpų ir akių kraštų pigmentacija privalo būti juoda. Gali būti „mantija“ – kai  ant balto fono išsidėsto daug smulkių dėmelių. Tai nėra brokuojama, bet nepageidaujama, nes iš tolo atrodo, lyg kailis butu  nešvarus. Yra brokuojama šokoladinė ir izabela  (isabella) spalvos su kitokia nei juoda nosies pigmentacija.

Laukiant gimstančių  šuniukų veisėjai niekada negali būti tikri, kokios spalvos gims šuniukai. Gana dažnai  vienoje vadoje susilaukiama labai margų įvairiaspalvių šuniukų. Ir tai dar ne viskas – po gimimo  kurtukų spalvos gana stipriai keičiasi („žydi“), išryškėja ir pasimato šuniukams tik gerokai ūgtelėjus. Taip pat rusų kurtai gali būti dėmėti. Visų ankščiau  išvardytų spalvų dėmės būna išsidėsčiusios ant balto fono.  Balta spalva tokia yra iš prigimties, nereikalaujanti iš savininko kažkokios ypatingos priežiūros ar papildomų pastangų.         

Rusų kurtai turi puošnų  prabangų  kailį, vadinamą „psovina“. Plaukai yra lengvi, ploni, šilkiniai, judantys ir banguojantys nuo mažiausio vėjo dvelksmo. Kažkada jų kailis buvo įvairaus ilgio ir tankumo – trumpas, šiurkštus, tankus („čistopsovsovyj“, „gustopsovyj“) garbanotas, tiesus arba smulkiomis garbanėlėmis („mielkim biesom“), į kurias prisirinkdavo visokiausių žolių ir šiukšlių. Tokius kailius buvo sunku iššukuoti, ir tai labai vargino, nes po kiekvieno sugrįžimo iš laukų medžiotojai fiziškai nepajėgdavo iššukuoti savo dešimties, dvidešimties ar daugiau kurtų.

Dabartiniai rusų kurtai – tai darbiniai, medžiokliniai šunys, todėl jų kailis yra funkcionalus, lengvai prižiūrimas, savaime apsivalantis nuo purvo, čia labai tinka posakis: „išdžius ir nubyrės“. Patinai bėgant laikui išaugina ilgesnį plauką, kalės turi kuklesnį. Rusų kurtai neturi poplaukio, tik žiemos sezonui užaugina tankesnį kailį. Jie šeriasi sezoniškai, vasaros metu, net sušlapę neturi būdingo „šuns“ kvapo.

Kailio priežiūra yra minimali, užtenka porą kartų per savaitę šunį iššukuoti, tai užtrunka maždaug 10 minučių. Maudomi pagal poreikį – nuo miesto nešvarumų, arba kad greičiau išsišertų. Taip žlunga dar vienas mitas apie sudėtingą rusų kurtų kailio priežiūrą.     

Rusų kurtų istorija Lietuvoje

Pokario metais Lietuvoje buvo dvi organizacijos, vienijančios šunų augintojus. Vienai iš jų priklausė tarnybinių veislių šunys, antroji organizacija 1947 metais subūrė medžiotojus – tai  Lietuvos  medžiotojų draugija. Tai buvo privilegijuotas ir gana uždaras klubas, kuriam priklausė aukščiausio rango valdžios ir inteligentijos elitas. Jį globojo anuometinė valdžia. Rusų ilgaplaukių kurtų Lietuvoje niekada nebuvo daug, šie šunys čia beveik nebuvo veisiami, o ir apie tuos, kurie buvo atvežami iš kitų šalių, trūksta duomenų.

80-jo dešimtmečio pradžioje rusų kurtus laikė profesoriaus I. Ragaišio šeima; A. Kicanovo šeimoje gyveno rusų kurtas vardu Amur, su kuriuo medžiojo P. Griškevičius, anuometinis Lietuvos respublikos vadovas. Nuo 1993 metų Lietuvos šunų veislių knygoje yra užregistruota apie 330 rusų ilgaplaukių kurtų ir apie 20 rusų kurtų veislynų: Auksinis fazanas, Nuo Neries, Skėrys, Sudargas, Imperialas ir kt. Daugelis jų jau po pirmos šuniukų vados nutraukė savo veiklą. Lietuvoje rusų kurtų niekada nebuvo daug, dažniausiai juos laiko daugiamečiai  ištikimi šios veislės mylėtojai, dabar atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, auginančių rusų kurtus. Bendraminčiai iš visos Lietuvos susirenka į  parodas, filmavimus, susitikimus, kursingą. Daugelį metų per Žolines, rugpjūčio 15 d., rusų kurtų savininkai su savo šunimis atvažiuodavo iš visos Lietuvos  į susitikimus Trakų rajone. 2015 metais  mūsų  25 „lietuviški“ rusų kurtai nusifilmavo BBC L. Tolstojaus epopėjos „Karas ir taika“ ekranizacijoje.

Rusų kurtai puikiai  sutaria su vaikais, myli juos, globoja, bet nėra jų žaidimų draugais, vengia jų trankių, triukšmingų žaidimų. Kantrūs, tolerantiški, jie tyliai pasitrauks nuo kartais įkyrių vaikų, nes kurtai tai suaugusiųjų šunys, o vaikus reikia mokyti pagarbaus elgesio su jais.

Rusų kurtai taip pat puikiai sutaria su kitais keturkojais savo šeimos nariais, svarbu iš pradžių tinkamai juos susipažinti, duoti apsiuostyti, palaipsniui pratinti prie naujos draugijos. Bet tas pats katinas, į kurį namuose šuo nekreipė jokio dėmesio, jeigu bėgios lauke, gali būti gėdingai  pagautas. Pagrindinė gero bendravimo su  kurtais taisyklė – nebėgti nuo jų ir nerodyti jiems agresijos (apsimesti ” trupučiuką negyvais” :)

Geriausiai kurtai jaučiasi savo kompanijoje, tarp kitų kurtų. Reaguodami  į kitų šunų  lojimą, agresiją, baimę, įkyrų lindimą „tik pažaisti“ - visada stengiasi atsitraukti, bet trūkus kantrybei tokį įkyruolį gali žaibiškai „pastatyti į vietą“. Todėl jiems reikalinga ankstyva socializacija.

Pagarbiai bendraujant, kurtas  užmezga nuostabų emocinį ryšį su šeimininku. Tai taktiškas šeimos narys, pasiruošęs prisitaikyti prie šeimininko nuotaikos ir jo gyvenimo sąlygų, komfortiškas kompanionas. Anksti ryte jis nereikalaus išvesti į lauką, o miegos kartu su šeimininku.  Namuose kurtas yra pats tyliausias ir nepastebimiausias padaras, jis kažkur miega. Dažniausiai, žinoma, ant sofos :)

Ne veltui rusų kurtai vadinami karališka veisle, nes, kaip ir aukštuomenės žmonės, kurtai santūriai demonstruoja emocijas, ypač su nepažįstamais žmonėmis. Yra šunys ir yra kurtai. Yra šunininkai ir yra kurtininkai. Savotiškas uždaras elito klubas, o kurtų istorija, paskirtis, charakteris – tai tarsi paralelinė visata su savais interesais, pramogomis  ir žaidimais. Rusų kurtai reikalauja pagarbaus elgesio su savimi. Jie niekada nebus nuolankiais tarnais, yra lygūs su žmogumi, nepakenčia grubaus elgesio, despotiškumo, beprasmiškų draudimų. Reaguoja į tai labai skausmingai – užsisklendžia savyje, todėl yra svarbu nuo mažens įgyti kurtuko meilę ir pasitikėjimą, nes  vieną kartą juos praradus bus labai sunku atstatyti gerus santykius  – kurtai turi išskirtinę atmintį.

„Mechaninė“ dresūra  kurtams nėra tinkama, užsiėmimai  kolektyve yra būtini dėl socializacijos, bet pagrindinis auklėjimas vyksta namuose – kalbant ir bendraujant. Kurtuką būtina sudominti, motyvuoti. Kaip tikri inteligentai kurtai labai greitai supranta, ko iš jų norima, tačiau gali ryžtingai atsisakyti to, kas jiems nepatinka, nes  turi savo nuomonę ir žino, kas jiems priimtina, o kas ne.  Su kurtais galima susitarti tik „arba geruoju, arba niekaip“. Tai labai „moteriški“ šunys, jie lengvai valdomi balsu, puikiai jaučia ir reaguoja į emocijas. Matyt vyrų noras nurodinėti, dominuoti ir kontroliuoti prieštarauja savarankiškai ir nepriklausomai kurtų natūrai.

Aplinkinių reakcija į rusų kurtus būna dvejopa - jie arba nepatinka arba labai patinka, praktiškai nėra jiems abejingų žmonių. Nors šie šunys nepalieka abejingų, daug žmonių jais žavisi ir norėtų laikyti, bet nedrįsta, dažniausiai suklaidinti neigiamų mitų apie šią veislę. O tikrai be reikalo. Žinoma, rusų kurtai tinka ne kiekvienam, bet tai puikūs kompanionai  žmonėms, mielai leidžiantiems laiką  gamtoje, tinka ir pagyvenusiems žmonėms, (turintiems galimybę ir norą kartą ar du per savaitę ilgiau pabūti su savo augintiniais gamtoje, gryname ore), nes išties su kurtais specialiai nieko ir nereikia daryti – jie viską daro patys, šeimininkui belieka tik juos stebėti ir jais grožėtis. Nes labiausiai kurtai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus su šeimininku laukuose, kur  bėgiodami „palaidais plaukais“ gali „išleisti garą“. Jie tinka intravertams, taip pat meniškos sielos  žmonėms, vertinantiems kurtų charakterio ir išvaizdos išskirtinumą. Tinka visiems tiems, kurie domisi, supranta ir gerbia jų pirminę paskirtį, priimdami juos tokius, kokie jie yra.

Pagal savo norus laužyti jų prigimtį – kelias į niekur, geriau pasirinkti sau  kitą veislę. Ne veltui praeityje toli gražu ne visiems buvo leidžiama laikyti šios veislės šunis.

Rusų kurtų standartas (FCI).

Parengė Ana Kairienė, LKD/FCI rusų ilgaplaukių kurtų veislyno „Rusiška ruletė“  savininkė.

A. Kairienės nuotr.