Cvergpinčerį reikia pajusti širdimi… tuomet suvoksi, kad šis šuo – dėmesingas „pašnekovas”, šeimos narys, kompanionas. Jis visada greta – būti su savo žmogumi jam ne pareiga, o būtinybė. 

Jau pats veislės pavadinimas sufleruoja, kad cvergpinčerio kilmė vokiška.

Vokiečiai dėl panašumo į mažą stirniuką cvergpinčerį netgi vadino Rehpinscher – stirniškuoju pinčeriu.

Nieko nuostabaus: žmonės dažnai cvergpinčerius pavadina stirniukais arba mažiukais dobermanais. Dėl tokių žodžių šios šunų veislės gerbėjai tikrai nepyksta…

 

Pirmieji pinčeriai istoriniuose šaltiniuose minimi jau XV amžiuje, tačiau tikroji šių šunų selekcija prasidėjo tik XIX a. viduryje. Tada buvo parengtas veislės standartas, Vokietijoje įsteigtas Pinčerių ir šnaucerių mylėtojų klubas ir, be abejo, įvyko pirmoji šios veislės šunų paroda.

Nuo XX a. pradžios cvergpinčeriai tapo miestiečių numylėtiniais ir išpopuliarėjo, kai šios veislės ateitimi ėmė rūpintis Leipcige gyvenęs garsus kinologas Ernestas Knissas. Būtent jo dėka cvergpinčeriai ir  „užkariavo“ Europą.

Jungtinėse Amerikos Valstijose cvergpinčeriai pasirodė 1900-1920 metais, bet žaibiškai ten įsitvirtino – tai buvo pirmoji vokiečių šunų veislė, taip greit pritapusi Valstijose.

Deja, kaip ir visų veislinių šunų atveju, Antrasis pasaulinis karas sumažino cvergpinčerių populiaciją, bet po karo veislė ir vėl atsigavo.

Nuo 1950-ųjų cvergpinčerių veisimu rūpinosi kinologas Jean-Marie Lecuty (veislynas „de Reival”), kuris laikomas vienu šios šunų veislės patriarchų.

Dabar cvergpinčeriai yra viena mėgstamiausių šunų veislių Europoje ir Amerikoje ir tai susiję su puikiu šių šunų charakteriu, laikymo ir priežiūros paprastumu. Cvergpinčerių veisėjai sako: „Jie taip įsismelkia į protą ir jausmus, jog norisi laikyti ne vieną, o keletą cvergpinčerių”.

Pirmieji šios veislės šunys Lietuvoje pasirodė prieš du dešimtmečius, dabar jų yra gana daug, mūsų krašte veisiami cvergpinčeriai puikiai vertinami ir šunų parodose.

Todėl, norint pamatyti puikių šios veislės atstovų, nebūtina vykti į užsienį, kasmet mūsų šalyje vykstančiose cvergpinčerių specializuotose arba tarptautinėse šunų parodose jų būna tikrai daug.

Cvergpinčerių išskirtinumas

Dabartiniai nykštukiniai pinčeriai gana įvairūs, todėl didesnėse tarptautinėse parodose, į kurias atvyksta įvairių šalių atstovų, galima pamatyti gana skirtingų cvergpinčerių.

Štai amerikiečių cvergpinčeriai yra kompaktiško sudėjimo, tvirti, turi idealią viršaus liniją, gerus užpakalinių kojų „kampus”, jų judesiai grakštūs.

Izraelio cvergpinčeriai – tarytum mažytė dobermanų kopija, į akis krinta platūs jų žingsniai. Vokiečių cvergpinčeriai – kresni, raumeningi ir stiprūs. Skandinavų išvesti šunys pasižymi santūrumu, geležine savitvarda.

Cvergpinčerio ūgis ties ketera 25-30 cm, o svoris – 4-6 kg. Žandikauliai stiprūs, kūnas lankstus, reakcija greita.

Šio šuns prigimtis įvairialypė: kaip šachmatų žaidėjas jis numato kelis ėjimus į priekį, todėl jam nebūdingi kvaili poelgiai. Cvergpinčeris aktyvus, „užsiveda“ akimirksniu, tačiau ne beprasmiškai blaškosi, o geidžia ką nors prasmingai veikti.

Iš prigimties cvergpinčeris yra valdingas, bet protingas, reiklus šeimininkas visada gali su tuo susitvarkyti. Jeigu namuose norėsite laikyti didesnių už cvergpinčerį gyvūnų, jis sieks visiems vadovauti ir darys tai be jokių pjautynių – diplomatiškai gudriai.

Mėgstantiems dalyvauti šunų parodose su tinkamai paruoštu pinčeriu tikrai pasiseks, nes šie šunys nelieka nepastebėti. Įspūdingi judesiai, išdidi laikysena, žvilgantis kailis, juodos išraiškingos akys – cvergpinčeris žavus. Ir lyderiu jis gali tapti ne vien šunų grožio konkursuose, bet ir šunų vikrumo varžybose (Agility) bei kitur.

Geriausias cvergpinčerio šeimininkas: koks jis?

Toks, kuris išmano apie šią šunų veislę, o dar geriau toks, kuris jau turi šunų auginimo ir auklėjimo patirties. Svarbus momentas, į kurį reikia atkreipti dėmesį: šis šuo – ne bet kam.

Veislės standartas pabrėžia, kad cvergpinčeris yra energingas, savimi pasitikintis šuo. Todėl pirmąkart auginantiems tokį gyvūną verta priminti, kad nors ir yra mažo ūgio, tai nėra  dekoratyvus, gležnas šuniukas.

Lepinant, perdėtai mylint, tinkamai „neiškraunant“ cvergpinčerio energijos, jis gali tapti mažuoju namų tironu. Cvergpinčeris nėra gležnas nei fizine, nei psichine prasme. Tai tikras šuo! Šios veislės šunis nesunku prižiūrėti, nes jie beveik nesišeria, o būdami stiprios sveikatos, nepageidauja išskirtinių šiltnamio sąlygų.

Tačiau cvergpinčeris nuo mažens privalo įsidėmėti, kad ne jis yra namų karalius. Šeimininkas turi kantriai jį auklėti, nukreipti energiją tinkama vaga. Tvirta, bet mylinčia ranka reikia diegti discipliną, tada cvergpinčeris bus patikimas šeimos narys, juo labiau, kad jis yra apsigimęs karjeristas gerąja šio žodžio prasme.

Cvergpinčerį mokyti reikia nuosekliai ir švelniai, grubus elgesys, kaip ir požiūris „Jis toks mažiukas, nebauskim“, šios veislės šunims netinka.

Cvergpinčeriai mėgsta pokštauti, todėl stokojantiems humoro jausmo su jais gali būti sunkoka. Jie šoklūs, vikrūs, todėl tinka aktyviai laisvalaikį leidžiantiems, sportuojantiems, gamtą mėgstantiems žmonėms. Isteriškas elgesys ar baikštumas nebūdingas cvergpinčeriams. Nors nedidukai, jie nėra baikštūs ar trapūs šunys. Tai kieti „vyrukai”, pasirengę visiems gyvenimo iššūkiams.

Cvergpinčerių standartas (FCI, Nr. 185): http://www.fci.be/nomenclature.aspx

Sabinos Sadauskaitės ir Stasio Barausko nuotr.