Populiariojoje kultūroje vokiečių dogai geriausiai žinomi dėl animacinio filmuko „Scooby Doo“, tačiau tikrieji šios šunų veislės atstovai visai nepanašūs į filmuko veikėją. Tai visai ne žiopli ar baikštūs gyvūnai, kurie nuolat kelia rūpesčius savo šeimininkams. Yra visiškai priešingai!
Šiek tiek mitologijos
Vokiečių dogą dažnai vadina šunų Apolonu. Graikų mitologijoje pasakojama, jog Apolonas, saulės šviesos, muzikos ir poezijos Dievas, buvo švytinčio, nuostabaus grožio jaunuolis. Ugniniu vežimu skriedamas dangaus skliautu, pasauliui nešęs gyvybę skleidžiančią saulės šilumą. Tad ne veltui ir šiai šunų veislei buvo priskiriami šie epitetai – švelnaus temperamento, didingo kūno šuo, vertas paties saulės Dievo vardo.
Istorija
Istorinių žinių apie vokiečių dogus turima jau nuo XIV amžiaus. Žinoma, jog tai buvo itin drąsūs šunys, galingi medžiotojai, gebantys medžioti dideliu greičiu. Atsirado ši šunų veislė derinant kurto greitį bei Tibeto dogo tvirtą raumenyną ir jėgą. Tuo metu Europoje paplitę šernai buvo laikomi vienais pavojingiausių žvėrių. Norėdami susidoroti su tokiais stipriais žvėrimis, vokiečiai siekė išveisti šunį, kuris būtų greitas, bebaimis, judrus ir labai stiprus. Būtent tai ir tapo viena pagrindinių priežasčių vokiečių dogui atsirasti. Beje, iš čia ir kilo tradicija „kupiruoti“ dogų ausis, nes daugumos medžiojančių šunų ausys nukentėdavo nuo aštrių šerno ilčių. Dabar vokiečių dogai šernų nebemedžioja, poreikio „kupiruoti“ ausis nebeliko – tai uždrausta ne tik Lietuvoje, bet visoje Europos Sąjungoje.
Vokiečių dogų pirmtakai gerokai skyrėsi nuo šunų, kuriuos matome šiandien. Jie buvo žemesni, sunkesni, kresnesni bei raumeningesni. Jų išvaizda buvo gerokai artimesnė mastifams. Maždaug XVIIa. vokiečių dogų pirmtakai buvo gausiai veisiami. Tai netgi tapo savotiška didikų mada. Patys didžiausi, masyviausi, baugiai atrodantys dogai buvo laikomi didikų pilyse kaip puošmenos. Segėdami aksomines apykakles jie tapo neatsiejama namų puošmena – prasidėjo vokiečių dogų metamarfozė iš medžioklės pagalbininko į kompanioną bei namų sargą.
1888 m. Berlyne įvyko susirinkimas, kurio metu šunų teisėjai ir veisėjai pripažino vokiečių dogus kaip atskirą veislę. Vokietijoje buvo įkurtas „Deutsche Doggen Club“, o naujasis veislės pavadinimas – vokiečių dogai – paplito visoje Europoje.
Temperamentas
Pirmą kartą pamačius vokiečių dogą, gali pasirodyti, kad jis nors ir didingas, tačiau galbūt pavojingas šuo – visa tai dėl išskirtinių jo fizinių savybių. Tačiau griežto milžino išvaizda slepia kilnią širdį, meilę žmogui, aristokratišką ramybę.
Šios veislės šunys labai atsidavę šeimai. Jie nėra linkę į agresiją, nebent svetimo žmogaus veiksmai provokuotų šunį ginti šeimininko ar savo gyvybę. Šie milžinai iš prigimties yra draugiški, tačiau kartais maži šuniukai gali neįvertinti savo dydžio ir jėgos, sukeldami nedidelį diskomfortą su jais žaidžiantiems. Suaugę tampa puikiomis „auklėmis“ vaikams, ištikimais žmogaus bendražygiais.
Nepaisant ramaus ir abejingo žvilgsnio, kuriuo vokiečių dogas apdovanoja aplinkinius, jis nuolat atidžiai stebi ir kontroliuoja situaciją. Prireikus, gali apginti savo šeimininkų gyvybę bei turtą. Šie šunys neturi nepagrįstos agresijos atsitiktinių praeivių, gyvūnų atžvilgiu.
Vokiečių dogai brangina ir myli savo šeimininką bei jo šeimą, todėl geriausias laiko praleidimas jiems – bendra veikla su savo žmonėmis. Sunkiai išgyvena išsiskyrimą su šeimininkais. Ar vokiečių dogas tinka aktyviems žmonėms? Taip, šie šunys prisitaikys prie bet kokio žmonių gyvenimo būdo. Net jeigu mylimiausias jūsų hobis – praleisti laisvalaikį ant sofos. Vis dėlto reikėtų atsižvelgti į tai, jog dėl šios veislės šuniukų dydžio ir vystymosi greičio negalima jų „apkrauti“ fiziniu krūviu nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių.
Kailio spalvos
Vokiečių dogų kailis gali būti penkių spalvų: marmuriški, pilki (mėlyni), juodi, tigriniai ir juodi.
Dresūra
Jie pasižymi aukštu intelektu ir gera atmintimi, todėl didelių problemų dresuojant šiuos šunis neturėtų kilti. Be abejo, kaip ir bet kuris šuo, vokiečių dogas pirmiausia reikalauja bazinės dresūros bei namų taisyklių laikymosi. Neatsieja ugdymo dalis turi būti socializacija. Svarbu šuniuką supažindinti su kuo įvairesne aplinka, garsais ir žmonėmis.
Sveikata
Žavingieji šunų apolonai gyvena 8-10 metų. Dažniausiai pasireiškiantis negalavimas – skrandžio apsivertimas, itin būdingas daugumai didelių veislių šunims (nesuteikus skubios veterinarijos specialistų pagalbos, šuniui gresia mirtis). Pagrindiniai šio negalavimo simptomai – vangus, neįprastai besielgiantis šuo, sunkus kvėpavimas, išsipūtęs pilvas, seilėjimasis. Taip pat pasitaiko širdies ligų, nors džiugina tai, kad dėl atsakingo veisimo bei atsakingų dogų veisėjų atliekamų tyrimų, paveldimų širdies ligų rizika šiuo metu yra sumažėjusi. Norint veisti dogus yra privalomas displazijos tyrimas.
Atsivežus šuniuką į naujus namus rekomenduojama nekeisti jo įprasto raciono (mažylio organizmas patiria nemažą stresą vien keičiantis gyvenimo aplinkai). Prieš keičiant įprastą ėdalą nauju reikėtų pasitarti su šuniuko veisėju, nesielgti skubotai.
Dainoros Sudeikienės arch. nuotr.
