5 gr. Špicai ir primityvieji šunys

Amerikiečių akita

Lietuvoje vykstančiose tarptautinėse šunų parodose dalyvauja palyginti nedaug – 10-15 amerikiečių akitų. Panašiai tiek pat būna ir akitų, tiksliau, akita inu, nors šios medžioklinės šunų veislės istorija skaičiuoja daugiau kaip 4 000 metų...

Seniau šios dvi šunų veislės buvo laikomos viena veisle, tačiau būtina patikslinti: amerikiečių akita kilo iš akita inu.

Jauna ar sena šunų veislė?

Japonų nacionalinė šunų veislė – akitos į Jungtines Amerikos Valstijas pateko kaip dovana rašytojai Elenai Keller (1880-1968 m., neregė, kurčia ir nebylė visuomenės veikėja, garsi rašytoja). E.Keller labai mylėjo ir augino šunis, būtent ji pirmoji Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėjo auginti japoniškąsias akitas, pirmąjį šios veislės šunelį 1937 m. jai besilankant Japonijoje padovanojo policijos pareigūnas Ičiro Ogasavara.

Valstijų šunų mylėtojai akitas veisė vadovaudamiesi savo skoniu ir supratimu, įliedami tosa inu, mastifų, vokiečių aviganių ir kitų veislių šunų kraujo. Todėl natūralu, jog, laikui bėgant, japoniškasis akitų tipas ėmė skirtis nuo amerikietiškojo. Sužinoję, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose vartojamas nacionalinės šunų veislės – akita inu pavadinimas, japonai pareikalavo, kad šios šunų veislės būtų atskirtos. Beje, amerikiečiai juos mėgo vadinti sniego šalies šunimis (Snow country dogs) – ir ne be reikalo, nes akitos išties mėgsta žaisti sniege.

1998 metais Tarptautinė kinologų federacija (FCI) pripažino dvi atskiras šunų veisles: amerikiečių akitą ir akitą.

Valstijose japonų akitos buvo labai populiarios, o jų kainos – nemažos. Po Antrojo pasaulinio karo iš Japonijos į Valstijas buvo atvežta daug šios veislės šuniukų, veislė tapo madinga. 1955 m. buvo įkurta Amerikos akitų asociacija, narystė šioje asociacijoje buvo uždara – 11 narių laikė apie 30 akitų. Po metų šie entuziastai įkūrė Kinologų klubą, bet 1960 m. pakeitė jo pavadinimą į „Amerikos akitų veislės klubas". 1963 m. Čarlzas Rubinšteinas įkūrė dar vieną amerikiečių akitų veisėjų klubą. 1969 m. bandyta oficialiai įteisinti amerikiečių akitų veislę Amerikos kinologų klube, bet tik 1973 m. balandžio 4 d. akitoms buvo suteiktas oficialus veislės statusas. Nuo to laiko iš Japonijos importuotos akitos nebenaudojamos veisiant amerikiečių akitas.

Lietuvoje amerikiečių akitas veisia arba planuoja veisti šunų veislynai „Ultra spektras“, „Tavo svejonė“, „Azijos magija“, „Eos everestas“. Daugėja „naujokų“ – vis dažniau šios veislės šunys registruojami į parodas. Ir nors visame pasaulyje ši šunų veislė tampa vis populiaresnė, džiugu, kad Lietuvos kinologų draugijos veisėjų amerikiečių akitos veisiamos labai atsakingai, šunims atliekami būtinieji sveikatos tyrimai, atsakingai parenkamos poros.

Kokie yra ir kam tinka šios veislės šunys?

Amerikiečių akita yra didesnė ir stipresnė nei jos japoniškoji giminaitė, tačiau tai tikrai toks pat atsidavęs ir ištikimas savo šeimininko draugas. Tai pasitikintis savimi, savarankiškas šuo, draugiškas saviškiams, bet atsargus su svetimais. Šios veislės šunys gali dominuoti kitų šunų atžvilgiu.

Tačiau nepamirškime: tai 5 FCI grupės šuo, vadinasi, akitai reikia laisvai pabėgioti, pajudėti. Ir tai turi trukti ne 10-15 minučių, o gerokai ilgiau.

Kad šuo lengvai prisitaikytų prie šeimos gyvenimo ir ritmo, nuo pat mažumės akitoms, kaip ir visiems šunims, turi būti  nubrėžtos aiškios ribos, kas galima, o kas ne. Mažas šuniukas turi būti tinkamai socializuojamas, žaismingai, be muštro mokomas bendrojo paklusnumo. Kaip ir visiems šios grupės šunims, dresūros pamokėlių metu svarbiausia – tinkama motyvacija, skatinimas, pozityvumas.

Kartais sakoma, jog tai užsispyrę, pernelyg savarankiški šunys, tačiau ar tikrai „kalti“ šunys? Amerikiečių akitų augintojai ir veisėjai sako: pirmiau pasižiūrėkime į save. Ar pažįstame šios veislės šunų prigimtį? Ar turime pakankamai žinių ir patirties auginti ne tik „sniego šunį“, bet apskritai – šunį? Ar esame kantrūs, dėmesingi augintinio poreikiams? Ar mokame skaityti savo augintinio kūno kalbą?

Amerikiečių akitos labai prisiriša prie savo šeimos – vertinkime tai ir pasinaudokime šia puikia savybe, o ypač akitų meile vaikams. Jeigu bendravimas su kitais gyvūnais akitoms kelia įtampą, venkime tokių kontaktų. Jeigu žinome, kad tai laisvos prigimties šunys, kodėl bandome juos įkurdinti lauko voljere ar, dar blogiau – pririšti? Ir net jeigu turime erdvų kiemą, su augintiniais vis tiek turime išeiti „patyrinėti“ naujų vietų (šuns socializacija tęsiasi visą gyvenimą, ne vien pirmuosius jo gyvenimo metus). Jeigu nenorite, kad vienas paliktas šuo nusiaubtų namus, išėję su juo į lauką, neskaičiuokite minučių, skirkite daugiau laiko augintiniui. Šios veislės šunys nori nuolat bendrauti su savo šeimininku ir kartu su juo gyventi įprastą, ramų šeimos gyvenimą.

Vasarą, jei labai karšta, akitoms būtinas pavėsis, galimybė ilgiau pabūti šešėlyje, o šildymo sezono metu nedideliame butelyje joms  būna per karšta. Šio šuns kailio priežiūra nesudėtinga, šėrimosi metu tereikia gerai iššukuoti pavilnę šukomis. Maudyti – tik esant poreikiui. Visa, kas išvardyta, tinka ir kitų veislių šunims, tai bendrieji dalykai.

Įspūdinga akitų išvaizda

Amerikiečių akitų patinų ūgis ties ketera yra 66-71 cm, kalyčių –61-66 cm. Patinukai sveria 45-59 kg, patelės apie 32-45 kg. Amerikiečių akitų kaulai stambūs, šie šunys sudaro tvirto, galingo gyvūno įspūdį. Dėl stambios galvos ir snukio išraiškos dažnai pavadinami meškinais. Krūtinės ląsta gili, plati, pilvas – įtrauktas. Ryškias kūno linijas vainikuoja stora, spirališka uodega, susukta ant nugaros. Ausytės trikampės, stačios, akys gilios, tamsios. Akitų kailis purus ir labai tankus, jis gali būti įvairių spalvų. Pavilnė taip pat tanki ir minkšta.

Alex Design, Entuziastas media ir Justino Jakelevičiaus nuotr.

Veislės standartas (FCI) 

JAV amerikiečių akitų mylėtojų klubas

 

X