Šventėms artėjant, kartojame aktualų, anksčiau skelbtą tekstą apie šunų ir vaikų fotografijas. Vienoje iš tarptautinių konferencijų, kurią organizavo Lietuvos kinologų draugija, pranešimą skaitė Jungtinės Karalystės Gyvūnų elgsenos specialistų asociacijos narys Jim Stephens. Jis atkreipė dėmesį, kad fotografuodami vaikus bei šunis visuomenei gana dažnai pasiunčiame klaidingą žinutę…

Ką nori „pasakyti“ šunys?

Naršydamas internete gali pamatyti šimtus žavingų vaikučių ir šuniukų nuotraukų, atsidaręs socialinę paskyrą rasi pluoštą prašymų „palaikinti” fotosesijas. Deja, vaizdeliai dažnai verčia sunerimti – fotografuojami vaikai patiria pavojų, o gyvūnai augintiniai atrodo tarsi įvaryti į kampą. Todėl dėmesio fotografams ir tėveliams: šunys su mumis ir tarpusavyje bendrauja kūno kalba. Būtent kūno kalba pasako viską ir leidžia mums laiku ir tinkamai reaguoti. „Skaityti“ reikėtų mokėti visus šuns siunčiamus kūno signalus ir nesiriboti, kaip dažnai pasitaiko, vien uodega! Uodegą vizginantis šuo yra grybštelėjęs ne vienam, vizganti uodega ne visada reiškia draugystę. Uodegos padėtis kartu su kitais šuns siunčiamais signalais – ausų padėtis, kūno laikysena, žvilgsnis ir kt. – rodo, kaip jaučiasi šuo, kokia jo emocinė būklė.

Kodėl „nesusikalba“?

Deja, daugelis vaikų (taip pat ir suaugusiųjų) nepažįsta ir neskaito šuns siunčiamų signalų. Airijoje per metus vidutiniškai registruojama per 140 šunų įkandimų atvejų, iš kurių daugiau nei 100 susiję su vaikais (iki 10 metų amžiaus). Statistika rodo, jog 70 proc. apkandžiotų vaikų – berniukai iki 10 metų. Taip pat nustatyta, jog vaikus dažniausiai apkandžioja šeimos šunys, ir tai įvyksta staiga pažadinus miegantį šunį, artinantis prie ėdančio šuns, klaidingai supratus šuns prašymą palikti jį ramybėje. Taip, gali ir nieko blogo nenutikti, tačiau kitąkart šuo gali „nebepasiųsti“ signalo (žinutės) – gyvūnui gali pasirodyti, kad jo siunčiamų žinučių jūs vis tiek niekada neskaitote ir niekaip į jo prašymus nereaguojate!

Kaip elgtis?

Pirmiausia nesidalyti netinkamomis nuotraukomis, neklaidinti vaikų, kitų tėvų bei visuomenės ir, svarbiausia, pradėti mokytis skaityti savo ir kitų šunų kūno kalbą. Viešinkime ir dalinkimės nuotraukomis, kur vaikai ir šunys nepažeidžia vieni kitų erdvės. Ugdykime vaikų atsakomybę – mokykime pagarbaus bendravimo su šunimis, aiškinkime, kas yra gyvūnų gerovė ir ką apie tai sako pats svarbiausias dokumentas – „Penkios gyvūnų laisvės“.

Kaip fotografuoti?

Tarp vaiko ir šuns nuotraukoje turėtų būti bent nedidelis atstumas. Vaikas ir šuo neturi spoksoti vienas kitam į akis, geriau tegul abu žiūri į fotoaparatą. Nors nelengva, bet nuotrauką reikia padaryti greitai, kol pozuoti neatsibodo nei vaikui, nei šuniui. Fotografuokite natūralias, o ne dirbtinai sukurtas situacijas. Neleiskite vaikui arba kūdikiui užsigulti ant šuns, juo labiau – sėstis, nors šuo ir būtų labai didelis. Neleiskite, kad visa grupė vaikų imtų glostyti, visaip myluoti ir savo meile „dusinti“ gyvūną.

Tegul nuotraukos atspindi ne tik vaikų meilę šunims bei artėjančių švenčių džiugesį, bet ir jūsų požiūrį į gyvūnų gerovę. To jums linki Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro komanda!

www.pexels.com nuotr.