Metų pradžioje šunų mylėtojai sulaukė išskirtinio leidinio – Vilniaus universitetas išleido kolektyvinę monografiją (autoriai Giedrė Piličiauskienė, Povilas Blaževičius, Toma Zarankaitė-Margienė) „Šunys Lietuvoje XIII-XVIII amžiuje“.

Kartu su kitais Vilniaus universiteto leidiniais ši naujiena 2024 m. vasario 22-25 d. bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje, kuri vyks Lietuvos kongresų ir parodų centre Litexpo.

Monografijoje apžvelgiama šunų, gyvenusių Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje, istorija. Tirdami jų kaulus, plytose ir kituose molio dirbiniuose aptiktus pėdsakus ir pasitelkę istorinius duomenis mokslininkai pasakoja, kaip atrodė Lietuvoje auginti šunys, kuo jie mito, nuo kokių ligų kentėjo, kam buvo pasitelkiami.

Mokslininkai pateikia atsakymą, kodėl nuo ~ XVIII a. nebeaptinkame didžiausiųjų šunų, kurių yra apstu viduramžiais, kaip skyrėsi pilyse ir miestuose gyvenusių keturkojų sveikata, mityba ir gyvenimo sąlygos. Išsamūs tyrimų rezultatai leidžia pažinti šunų laidojimo tradicijas, sužinoti, kaip vykdavo medžioklės, kaip atrodė ir kokiomis savybėmis pasižymėjo medžiokliniai šunys, kodėl jų buvo nevalia pardavinėti.

Besidomintieji vietinių šunų veislių istorija galbūt nustebs sužinoję, kad dar prieš gerą šimtmetį, be lietuvių skalikų, pas mus buvo auginama ir kitų vietinių tipų šunų.

„Šuo neabejotinai yra pirmasis prijaukintas gyvūnas, o kartu artimiausias žmogaus palydovas jau bent 15 000 metų (Frantz ir kt. 2020). Padėdamas medžioti ir saugodamas turtą šuo gerokai palengvino žmogaus kasdienybę priešistoriniais laikais. Per ilgus tarpusavio bendradarbiavimo amžius keitėsi šuns atliekamos funkcijos, plėtėsi jo veiklos spektras. Dėl natūralios atrankos ir prisitaikymo, kryžminant ir dresuojant šuo palaipsniui įgydavo vis įvairesnių gebėjimų...“, rašoma knygos pratarmėje.

Įsigyti knygą galima Vilniaus universiteto leidykloje.