Kaip pasirūpinti sportuojančio, parodose dalyvaujančio šuns gerove?
Paklaustas, kaip užimtoje darbotvarkėje rasti laiko augintiniams, Erikas atsako paprastai: „Koks bebūtum užsiėmęs, visada lieka laiko mintimis apie tuos, kuriuos myli. Būnant kitose šalyse visada pastebiu šunis – tai mano gyvenimo dalis. Džiugina, kad ir pas mus keturkojų draugų vis daugiau, vis dažniau žmonės pasiima ir iš prieglaudų. Puikus gestas, jeigu jis apgalvotas. Juk pasiimi draugą, kad rūpintumeis juo visą likusį jo gyvenimą. Daug keliaudamas darbo reikalais matau: vakarų ir rytų šalių gyventojų požiūris į gyvūnus augintinius skiriasi, bet tai kultūrų skirtumai, belieka tai toleruoti“.
Saliukis, Eriko manymu, yra tarsi gyvas vanduo. Šis šuo gyvena savo stichijoje. Medžioklė – jo prigimtis. Ir ne bet kokia, o specifinė medžioklė, nes kurtai medžioja savarankiškai, be žmogaus kišimosi. Medžioja gaujoje arba poroje. Savarankiškai priima sprendimus. Gal jie „pasikrauna“ medžiodami? Į šį klausimą saliukių gerbėjas atsako palyginimu: „Palyginkite saliukio aistrą medžioti su žmogumi sportininku: žmogus kaupia jėgas, ruošiasi, startuoja! Taip pat ir šuo. Be abejo, po medžioklės saliukis būna pavargęs fiziškai, tačiau tas jo nuovargis vadinasi palaima. Žmogui tereikia padėti ruoštis šiam iškilmingam procesui – medžioklei arba jos imitacijai varžybose. Treniruočių, poilsio režimas, tinkama mityba, sveikatos profilaktiniai patikrinimai, jei reikia – papildai. Keliones reikia suplanuoti taip, kad šuo prieš varžybas ar parodas gerai pailsėtų“.
Pasidomėjus, ko dar reikia, kad kurtas būtų gerai pasirengęs medžioti arba dalyvauti imitacinėse varžybose, atsako: „Gero maisto (šuo yra plėšrūnas, artimas vilkui, todėl nėra nieko geresnio už natūralius produktus, nuo žuvies iki žvėrienos, gyvulių vidaus organų, įvairių daržovių), poilsio (ramybė guolyje, dienotvarkė), masažų (stimuliuoja kraujotaką raumenyse), reguliarių treniruočių (laisvas bėgimas pievose, prie jūros, nevaržybinis dirbtinio jauko persekiojimas sezono metu)“.
Ar saliukių šeimininkai – tik sportiški, energingi, jauni?
Erikas Norkus juokauja, kad saliukio greičio matuoklis „pastrigęs“ ties dviem padalomis: 0 ir 50: „Suaugęs, fiziškai ir psichologiškai subrendęs saliukis laisvalaikiu ilsisi, o likusi maža laiko dalis skiriama laisvai bėgti. Kartais kartu su šunimi išvažiuoju dviračiu, kad ugdyčiau jo ištvermę, gražią ristelę. Lakstyti kartu su saliukiu neįmanoma, žmogus neįstengtų nė penkias minutes palėkti tokia ristele. Geriausia leisti saliukiui lakstyti pievose, prie jūros, bet tik ne miške ar nepažįstamoje vietoje, kur gali būti pavojingų kliūčių. Lekiant dideliu greičiu (greitis išskirtiniais atvejais gali viršyti 60 km per val. – Red.), šuniui užkliuvus už kliūties, viskas gali baigtis letališkai. Jei klausiate, ar saliukio savininkui reikia būti sportiškam, energingam, jaunatviškam, atsakau: Ne! Jūs vis tiek neaplenksit savo saliukio! (Šypsosi)“.
Kalbėdamas apie parodas, ringo dresūrą, pabrėžia, kad tuo reikia užsiimti nuo šuns mažumės. Pasirinkti patyrusį trenerį, lankyti handling’o pamokas. Reguliarios treniruotės stiprina tiek augintinio, tiek vedlio arba savininko ryšį, moko valdyti kūną ir emocijas. Jeigu du ar tris kartus per savaitę saliukis laisvai išsilaksto, visą kitą laiką jis net ir nerodo didelio noro bėgti, kaupia jėgas kitam kartui. „Tai savarankiška, puikiai žinanti ir jaučianti, ko jam reikia, šunų veislė. Jis veltui neeikvoja energijos, lakstydamas namie nuo vieno kampo prie kito, – apie savo augintinio kasdienybę pasakoja vyriškis. – Atradome naują dalyką – plaukimą baseine. Kartais su Moradu vykstame į baseiną paplaukioti, o su žmona pajuokaujame, kad visai neprasta būti mūsų šunimi“.
„Susirūpinę“ piliečiai gali būti ramūs
Rašydama šį straipsnį prisiminiau vienos „kurtistės“ pasakojimą, kaip Palangoje sutikti praeiviai siūlėsi jos kurtui nupirkti maistelio, nes toks liesas, šonkauliukai matyti... Panašių atsitikimų pasitaikė ir Erikui, tačiau pastaruoju metu vis rečiau. Vis daugiau žmonių žino, kokia tai šunų veislė ir kodėl būtent tokia šuns konstitucija. Erikas džiaugiasi, kad Lietuvos šunų veislių knygoje jau registruota virš šimto saliukių. Kai prieš devynerius metus jie įsigijo Ahurą, jo registracijos numeris tebuvo vienuoliktas.
Baigdamas pokalbį apie saliukius, Erikas Norkus pabrėžia, kad šuo jam yra ne varžybų medaliams ar parodų taurėms „nukalti“. Šuo yra gyvenimui. Kasdienybei. Nes pats gyvenimas su šunimi žmogui yra šventė.
2022 metų Gyvūnų gerovės projektų ir renginių planas.