Pasvarstykime, ar tikrai taip...
Draudimas eksponuoti yra logiškas ir pretenzijų dėl to nėra, buvo pakankamas pereinamasis laikotarpis priprasti prie šunų su natūraliomis ausimis ir uodegomis. Jeigu pataisų iniciatoriai būtų pasidomėję statistika, žinotų, kad parodose trumpintomis ausimis ir uodegomis šunų būna mažiau, nei vienas procentas – žmonės patys jau pasirinko, įstatymo pataisų tam nereikėjo. Dar daugiau, nuo 2025 metų Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) parodose trumpintomis ausimis ir uodegomis šunų rodyti nebebus galima. Taigi, daug triukšmo dėl nieko.
Tuo tarpu draudimas veisti tokius šunis kelia daugybę klausimų. Kaip suprasti tokio draudimo logiką – nejaugi yra mokslinių įrodymų, kad šunys trumpintomis ausimis ir uodegomis atsiveda tokius pat palikuonis, tai yra, šuniukai gimsta be uodegų ir kirptomis ausimis? Nepamirškime, kad minimos veterinarinės procedūros suaugusiems šunims jau atliktos – juos veisiant pakartotinai jiems nebus daromos jokios operacijos ir jie nepatirs kančių dėl to, o kirptos ausys ar trumpintos uodegos genetiškai neperduodamos palikuoniams, todėl draudimas veisti yra perteklinis ir pažeidžiantis veisėjo teisę į asmeninę nuosavybę bei teisėtus lūkesčius. Asmenys, laikantys ir/ar veisiantys tokius šunis, nepažeidė įstatymų juos įsigydami, investavo savo lėšas ir laiką, turėjo teisėtų lūkesčių, o dabar jiems be svaraus pagrindo sudaryti apribojimai disponuoti savo nuosavybe (primename, kad įstatymų atžvilgiu šuo yra asmens nuosavybė).
Aplinkos ministerijos oficialiame tinklapyje rašoma: „Seimas pritarė grupės parlamentarų pateiktoms Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisoms, uždraudžiančioms veisti, prekiauti ir eksponuoti gyvūnus augintinius, kuriems neteisėtai atliktos veterinarinės procedūros, pakeičiančios gyvūnų augintinių išvaizdą ar gyvūnų fiziologines funkcijas.” Jau nuo pirmo sakinio klaidinama visuomenė ir bandoma įteigti, kad visiems šunims kirptomis ausimis ir/ar trumpintomis uodegomis minėtos operacijos buvo atliktos neteisėtai. O tikrovė yra tokia: dauguma šunų yra operuoti nepažeidžiant įstatymų – įvežti jau po operacijų iš šalių, kuriose šios procedūros leidžiamos, arba turi veterinarijos gydytojo pažymą dėl operacijos būtinumo.
„Be to, ydinga praktika pastebima, kai konkrečioms gyvūnų augintinių veislėms trumpinamos ausys, uodegos, tad egzistuoja rizika, kad ir jo palikuoniams bus atliktos tokios pačios neteisėtos veterinarinės procedūros.” Iš kur tokios išvados, kur faktai? Kaip galima be įrodymų kalbėti apie neteisėtai atliekamas veterinarines procedūras, paprasčiau sakant, kaltinti Lietuvos veterinarijos gydytojus, kad šie pažeidžia įstatymus. Ar Aplinkos ministerijos valdininkai taip blogai informuoti, ar sąmoningai klaidina visuomenę?
Ar šio draudimo iniciatoriai pagalvojo apie padarinius? Jeigu tokių šunų šeimininkai, kaip bandoma įteigti, žiauriai elgėsi su gyvūnais, tikėtina, jog tokie žmonės yra pakankamai pragmatiški, kad atsikratytų nebereikalingo gyvūno, nebegalinčio duoti pajamų (šuniukų), o dar ir nešančio nuostolius, juk jį reikia maitinti ir prižiūrėti. Dar pridėkime draudimą perduoti tokį gyvūną kitam asmeniui. Koks šių gyvūnų likimas? Išmesti į gatvę pagrįstai draudžia įstatymai ir net labai norintys tai padaryti bijos atsakomybės, nes šunys identifikuoti ir registruoti (aišku, jei savininkas iki šiol nesilaikė šio reikalavimo, pastarajam niekas nesutrukdys atsikratyti nereikalingo augintinio), perduoti nebegalima – belieka užmigdyti (eutanazuoti). Aplinkos ministerija teigia, kad poįstatyminiais aktais bus suteikiamos išimtys. Įstatymas draudžia, o poįstatyminiai aktai leidžia? Kur logika? Tada kam reikalingas įstatymas, jei poįstatyminiais aktais galima jį anuliuoti?
LR GGAĮ 20 straipsnis. Asmenų teisės ir pareigos.
6. Kai gyvūno augintinio savininkas nebegali daugiau suteikti gyvūnui augintiniui reikiamos priežiūros, jis privalo perduoti gyvūną augintinį naujam savininkui (įskaitant perdavimą gyvūnų globėjui), kuris privalės prižiūrėti gyvūną augintinį pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Gyvūno augintinio savininkas, nebegalintis suteikti gyvūnui augintiniui reikiamos priežiūros ir išnaudojęs visas galimybes perduoti gyvūną augintinį kitam savininkui ir išsaugoti jo gyvybę, gali kreiptis į veterinarijos gydytoją dėl nugaišinimo.
Sveiko šuns eutanazija be svarios priežasties – tai žiaurus elgesys su gyvūnu.
LR GGAĮ 4 straipsnis. Žiaurus elgesys su gyvūnu.
3) gyvūnų gąsdinimas, sužeidimas ar nužudymas, išskyrus teisės aktuose numatytus atvejus.
Taigi, įstatymo pataisų padarinys – labai tikėtinas žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų skaičiaus padidėjimas.
Nepamirškime dar vieno esminio aspekto – pataisų iniciatoriai net nebandė siūlyti uždrausti importuoti tokius gyvūnus, taigi ir toliau šunys trumpintomis ausimis ir uodegomis gali atvykti į šalį, ir, jei jie nebus rodomi parodose, veisiami ar perduodami kitam asmeniui – galės legaliai gyventi Lietuvoje.
Lietuvoje gimusiems šuniukams jau seniai netrumpinamos ausys ir uodegos, bet pasaulis Lietuva neapsiriboja, vyksta laisva prekyba, žmonės įsigyja, atsiveža šunis, keliauja, kraustosi, bėga nuo karo. Kodėl jie turi nukentėti? Pavyzdžiui, grįžta iš JAV tautietis (o gal atvyksta amerikietis) su augintiniu, bet stop – jo augintinis kirptomis ausimis, Lietuvoje jam negalima susilaukti palikuonių. Vykite į kitą šalį ir ten kurkite gyvenimą? Arba žmogus nusipirko šuniuką prieš 5 ar 6 metus kirptomis ausimis iš trečiosios šalies, pagal teisės aktus, su visais ES reikiamais įvežimo dokumentais, užregistravo VMVT, užaugino, socializavo, išauklėjo, atliko visus sveikatos tyrimus ir... Kuo jis nusikalto, kad negali sulaukti savo šuns palikuonių? O jeigu neplanuotai kalė pagimdys, ką daryti su šuniukais – migdyti visus kartu su jų mama?
Vietoje to, kad būtų palaikomi Lietuvos šunų veisėjai, bus skatinami kitų šalių veisėjai ir veisimas persikels į kitas šalis! Dėl įstatymo pataisų padaugės įvežamų iš kitų šalių šunų. Ką Lietuva iš to laimės? Kuo daugiau šunų iš už sienos, tuo geriau? Ir vėl nukentės Lietuvos žmonės, jų šunys bei mūsų šalies ekonomika.
Kas tie įstatymo pataisų iniciatoriai, Seimo narių patarėjai gyvūnų gerovės klausimais?
GGĮ vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė drąsiai reiškia „revoliucines” mintis apie gyvūnų gerovę: “…Na o galiausiai apie veisimą gali turėti nuomonę kokią nori ir gali kliedėti, kad “žinių neturim, todėl esam prieš”, bet pasakysiu vieną kartą aiškiai ir viešai: tiek mano, tiek GGI organizacijos pozicija yra ir bus, kad gyvūnai nėra prekės, jie neturi būti veisiami ir pardavinėjami, jie neturi atlikti jokios funkcijos ir neturi tarnauti žmogui, nei jų namų prižiūrėti, nei jų avių ganyti, nei kiaulių prižiūrėti, nei šiaip sau būti gražūs. Taip pat, kaip niekas nesirenka vaikų pagal lytį, spalvą, plaukų ilgį ir aktyvumą, taip neturėtų būti ir su jokia kita gyva būtybe. Ir kol žmonių požiūris į tai nepasikeis, tol gyvūnams niekada žemėje nebus gerai, nes juos žmogus išnaudos savo keisčiausiems norams nuo valgymo iki grožio konkursų. Jei su mūsų nuomone nesutinki – man viešai visiškai absoliučiai neįdomu.”
Išversime į lietuvių kalbą: žmonės turi išvis atsisakyti laikyti bet kokius gyvūnus, o turimus paleisti į laisvę, tik tada gyvūnams bus gerai ir jie galės gyventi bei daugintis kaip patys nori. Mažai kas žino, kad panašią idėją prieš keletą metų PETA bandė įstatymais įtvirtinti Brazilijoje, panašu, kad ateina Lietuvos eilė.
Pakalbėkime apie tai, kaip šie patarėjai laikosi to paties LR GGAĮ.
Įstatyme yra nuo 2003 metų galiojantis draudimas laikyti kovinius šunis – vadinamųjų kovinių šunų Lietuvoje šiuo metu tiesiog negali būti.
LR GGAĮ 8 straipsnis. Kovinių ir pavojingų šunų įvežimas, įsigijimas, laikymas, veisimas, registravimas, ženklinimas, dresavimas ir prekyba jais
1. Lietuvos Respublikoje draudžiami koviniai šunys, kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai.
Tuo tarpu VšĮ „Šuniukų fėja“ atstovaujanti Skaistė Svidraitė visai Lietuvai giriasi, kad laiko dvidešimt kovinių šunų ir renka lėšas vadinamųjų kovinių šunų prieglaudai. Labai įdomu, kas išdavė šiam asmeniui leidimą laikyti tokius šunis? Dar įdomiau, kad minėtas asmuo ir ateityje planuoja šių globotinų (kovinių šunų) buvimą, nes priešingu atveju tokios prieglaudos egzistavimas neturi prasmės. Nebent ji puikiai supranta, kad kovinių šunų Lietuvoje negali būti ir nebus, todėl numatytas kitas scenarijus, tiesiog dabar apie jį kalbėti per anksti.
Taigi, jeigu prisidengsi gražiais šūkiais, niekam nerūpės, net jei pažeisi įstatymą – „didvyriai“ neteisiami.
Kodėl atsiranda tokių pasiūlymų ir kodėl dauguma Seimo narių balsuoja už tokias pataisas? Todėl, kad lengvi politiniai taškai už „populiarius” sprendimus prieš artėjančius rinkimus labai gundo. Kai kurie politikai nesigilina, už ką balsuoja, ignoruoja specialistų ir ekspertų nuomonę, galimus socialinius ir ekonominius padarinius, o pataisų iniciatoriai stengiasi išvengti diskusijų su suinteresuotais socialiniais partneriais ir kuo greičiau „prastumti” norimas „socialiai jautrias” pataisas, pagrįstai tikėdamiesi, kad dauguma nesidomės ir balsuos už populiarų sprendimą. Problema ta, kad politikai neatsako už savo sprendimų padarinius – jie pabalsavo ir tuoj pat užmiršo, nes ne jiems reikės spręsti, ką daryti su šunimi karpytomis ausimis, kuris buvo išmestas gatvėn ar liko bešeimininkis dėl savininko mirties.
Gyvūnų gerovės tema yra labai jautri ir tuo daug kas spekuliuoja. Užtenka iškelti lozungą „Mes už gyvūnų gerovę!” ir galima daryti bet ką, nes niekas negali būti prieš rūpinimąsi mūsų mažaisiais broliais. Tik pabandykite suabejoti kokių nors gyvūnų gerovės sergėtojų iniciatyvos teisingumu – jus iškart įtrauks į gyvūnų skriaudėjų gretas, niekas net nebandys išklausyti jūsų argumentų, kokie protingi jie bebūtų, nes gyvūnų gerovės sergėtojai negali klysti, jie teisūs iš prigimties.
Štai dar viena pataisų iniciatorių citata: „Tiems, kurie verkia, kad neteisinga atbuline data tokį draudimą priimti, mes turime retorinių klausimų: kur jūs buvote prieš 21 metus? kaip jūs naktį miegate, žinodami, kad kuriate paklausą gyvūnų žalojimui? kaip jums negėda save išvis gyvūnų mylėtojais vadinti? Atsakymų nereikia, apgalvokite savo vertybes.”
Kaip matome, jau iš anksto kalti tokių šunų savininkai ir veisėjai, nors šių teiginių autoriai neturi jokių įrodymų apie žiauraus elgesio faktus, bet drąsiai smerkia, kaltina. Jiems nerūpi, kad šie šunys buvo įsigyti nepažeidžiant įstatymų, arba operacijos buvo atliktos legaliai ir savininkai turi tai liudijančias veterinarijos gydytojų pažymas, o Lietuvoje gimę tų šunų palikuoniai turi natūralias ausis ir uodegas.
„Kupiruotų“ gyvūnų tema iškelta kaip pati svarbiausia gyvūnų gerovės tema, nors ji yra tik lašas jūroje kalbant apie gyvūnų gerovės situaciją Lietuvoje. Pataisų iniciatoriai be sąžinės graužaties spekuliuoja emocijomis ir sąmoningai nepaiso faktų. Kalbama apie mistinius fantominius amputuotų galūnių (kažkodėl ausys tapo galūnėmis) skausmus ir iškylančias sveikatos problemas, nors tai tik kažkieno nuomonė, nepagrįsta jokiais faktais. Sąmoningai užmirštama, kad ausys ir uodegos buvo trumpinamos tik tam tikros paskirties šunims, ir tai buvo daroma ne dėl grožio, o dėl gyvūno gerovės, siekiant išvengti skausmingų sužalojimų šuniui atkiekant savo darbą – ginant bandą nuo vilkų (uodega ir ausys labai jautrios, pačiuptas už ausies šuo patiria stiprų skausmą ir dėl to gali žūti kovoje su vilku), saugant plonas ilgas uodegas nuo sužalojimų (lūžių, atsimušus į kietą paviršių, supjaustymų aštrioje žolėje) medžioklės metu, dirbant karinėse, apsaugos bei gelbėjimo tarnybose.
Nuolatinis šios temos eskalavimas, spekuliavimas neva „moksline” informacija, šunų savininkų prilyginimas smurtautojams, „efektingų” terminų naudojimas siekiant labiau įjautrinti visuomenę, ausis vadinant „galūnėmis”, veterinarinę ausų kirpimo procedūrą „galūnių nukapojimu”, o šunį su trumpinta uodega – „suluošintu” (bet sterilizacijos nevadinant „priverstiniu pilvo organų išpjovimu” ir kastruoto šuns – „sužalotu ” bei morališkai traumuotu), tik kiršina visuomenę ir nepadeda spręsti problemų. Ypač skaudu, kai žmonės, auginantys veislinį šunį kaip šeimos narį, darantys viską, kad jo gyvenimas būtų visavertis, net neketinantys veisti, vis tiek „gerovininkų” piešiami kaip šunų išnaudotojai ir „pasipinigautojai”, o jei publikuoja nuotrauką su mylimu augintiniu – dar ir apkaltinami smurto prieš gyvūnus propagavimu.
Seniai peržengtos sveiko proto ribos, iš esmės įteisintas moralinis smurtas prieš „kitokius“, o kas bus toliau – deginimas ant laužų?
Labai liūdna, kad tokie svarbūs sprendimai, ir jau ne pirmą kartą, priimami atmestinai, neįsigilinus ir neišdiskutavus, nesilaikant logikos, neapgalvojus galimų padarinių. Seimo nariai dėl kažkokių priežasčių girdi tik vieną argumentuojančią pusę ir nekreipia dėmesio į socialinių partnerių pagrįstus argumentus, kaip atsitiko ir šįkart.
Štai rašto, kurį Lietuvos kinologų draugija pateikė LR Seimui, tekstas:
Lietuvos kinologų draugija (toliau – LKD) atkreipia dėmesį, kad LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVŪNŲ GEROVĖS IR APSAUGOS ĮSTATYMO NR. VIII-500 4, 10, 12 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas ne tik pažeidžia teisėtus Lietuvos šunų augintojų, šiuo metu auginančių bei veisiančių kilmingus šunis, lūkesčius bei teises, neturi jokios praktinės naudos, bet netgi gali pakenkti šunų ir kitų gyvūnų augintinių gerovei, nes:1.
1. Iki šiol nebuvo ir nėra draudžiama įvežti į Lietuvą šunis trumpintomis ausimis ir/ar uodega. Lietuvos kinologų draugijos duomenimis visi šiuo metu LKD parodose dalyvaujantys ir veisiami šunys trumpintomis ausimis ir/ar uodega yra arba legaliai įvežti į šalį, arba jiems šios procedūros atliktos laikantis šalyje galiojančių įstatymų reikalavimų.
2. LKD šunų veisimo nuostatai reikalauja, kad veisėjai privalomai registruotų savo šunis ne tik Lietuvos kinologų draugijoje, bet ir LR Gyvūnų augintinių registre, o veisimo veiklą – Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje. Veisti galima kales iki 8-erių metų, o patinus - iki gyvenimo galo. Tuo tarpu pataisose siūloma tuoj pat uždrausti veisti, eksponuoti ir net perduoti šunis trumpintomis ausimis ir/ar uodega. Būtų suprantama, kad tokie draudimai galiotų gyvūnams, gimusiems po pataisų įsigaliojimo, bet dabar siūloma, kad įstatymas įsigaliotų atgaline data, ko neturi būti.
3. Veisėjai įsigijo aukščiau minėtus šunis legaliai, investavo į juos savo lėšas, žinias ir laiką, todėl siūlomos pataisos pažeistų veisėjų teisėtus lūkesčius ir padarytų jiems didžiulę tiek moralinę, tiek ir materialinę žalą.
4. Pataisų iniciatoriai neatsižvelgė į tai, kad draudimas perduoti gyvūną kitam savininkui sukelia grėsmę to gyvūno gyvybei, nes, jei savininkas dėl kažkokių priežasčių nebegali ar nebenori laikyti gyvūno, jis turi tik vieną išeitį – gyvūną eutanazuoti. Sveiko gyvūno eutanazija yra akivaizdus gyvūno gerovės pažeidimas, todėl kyla pagrįsta abejonė, ar tikrai pataisų iniciatoriai apsvarstė visas grėsmes.
5. Kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse yra draudžiama trumpinti ausis ir/ar uodegas šunims, tačiau nei vienoje jų nėra draudžiama tokius šunis veisti, nes kosmetinės operacijos niekaip nesusijusios su gyvūno genetika.
6. Šalies įstatymai leidžia trumpinti ausis ir/ar uodegas šunims, jei procedūra atliekama veterinarijos gydytojo rašytiniu sprendimu dėl gyvūno sveikatos, todėl asmenys, norintys turėti šunį trumpintomis ausimis ir/ar uodega galės nesunkiai „apeiti“ įstatymą, ypatingai tie asmenys, kurie nėra jokios organizacijos nariai. (Jokiu būdu nenorime mesti šešėlio ant Lietuvos veterinarijos gydytojų, pažymos gaunamos ir užsienyje...)
7. Trumpintomis ausimis ir/ar uodega šunų parodose dalyvauja vienetai ir yra natūrali tendencija tam skaičiui dar mažėti, nes vis mažiau žmonių renkasi šiuo atžvilgiu „probleminį“ gyvūną. Siūlomos įstatymo pataisos ne tik nepagerins gyvūnų gerovės situacijos, bet dar „pareklamuos“ tokius šunis (vaizdai žiniasklaidoje, didesnis dėmesys visada turi ir atvirkščią pusę).
8. Draudimas visada lengviausia, bet retai geriausia išeitis. Draudimų visuomenė nemėgsta ir siekia juos apeiti. Alternatyva – švietimas. Tai ilgesnis kelias, bet teigiami rezultatai gaunami be prievartos ir išlieka ilgam.
Atsižvelgdami į aukščiau išdėstytus argumentus siūlome nepriimti LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVŪNŲ GEROVĖS IR APSAUGOS ĮSTATYMO NR. VIII-500 4, 10, 12 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo ir grąžinti jį tobulinti.
Taip pat atkreipiame dėmesį, kad aukščiau minėtos įstatymo pataisos buvo parengtos daugiau vadovaujantis emocijomis, nei profesionalų patirtimi, todėl prašytume ateityje aptarti įstatymų pakeitimų pasiūlymus su gyvūnus augintinius ir jų veisėjus vienijančiomis organizacijomis, kurios turi šios srities specialistus ir ilgametę patirtį.
LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVŪNŲ GEROVĖS IR APSAUGOS ĮSTATYMO daugelis straipsnių yra pakeisti ir papildyti, kai kurie jų yra nelabai logiški ir dėl to neveikiantys, todėl vietoje kosmetinių pataisų siūlytume atidžiai peržiūrėti visą įstatymą, teikti pasiūlymus tobulinimui ir priimti pakoreguotą bei atitinkančią šiandienos tendencijas naują redakciją.
Apibendrinant drąsiai galima teigti, kad aukščiau minėtos Lietuvos Respublikos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos tikrai pažeis žmonių teisę į nuosavybę ir teisėtus lūkesčius, sukels realią grėsmę gyvūnų gerovei, o laukiamo teigiamo rezultato nebus, nes tie, kurie norės turėti šunį trumpintomis ausimis ar uodega, galės jį legaliai atsivežti iš kitų šalių.
Jokiais draudimais ir bauginimais visuomenės požiūrio nepakeisime, visuomenė bręsta pati. Teigiami pokyčiai yra akivaizdūs, bent jau kinologinėje visuomenėje, kur švietimui skiriamas didelis dėmesys. Žmonės puikiai supranta, kad ausų ir uodegų trumpinimas, kuris kai kurioms veislėms kažkada buvo būtinas dėl paties šuns gerovės, šiuolaikinių šunų gyvenimui būtinas tik labai retais atvejais. Dauguma savininkų ir veisėjų, turėjusių šunį trumpintomis ausimis ir/ar uodega, kitą šunį jau renkasi su natūraliomis ausimis ir uodega.
Rūpindamiesi gyvūnų ir jų šeimininkų gerove siekiame, kad įvežti ar atvykę su šeimininkais bei auginami laikantis teisės aktų trumpintomis ausimis ir/ar uodegomis šunys, kaip ir kitos pažeidžiamos grupės Lietuvoje, nebūtų diskriminuojami, turėtų teisę nugyventi pilnavertį gyvenimą, susilaukti palikuonių, o jų šeimininkai nepatirtų persekiojimo ir psichologinio smurto.
Seimo priimti GGAĮ pakeitimai.
Pexels.com nuotr.
