Praėję metai vilnietei Ievai Pakarklytei tapo pokyčių metais: buvo išrinkta į Seimą, tapo Laisvės frakcijos seniūne, kartu su kolegomis parengė pirmuosius siūlymus gyvūnų gerovės įstatymui bei poįstatyminiams aktams tobulinti, įgyvendino savo „svajonių projektą“ – įsigijo šunį.

Artėjant balandžio 24-ajai, Šuns dienai, pokalbis su Seimo nare I. Pakarklyte.

Atsakomybė – svarbu

Pusantrų metų savo augintinės – didžiosios pudelės laukusi Ieva Pakarklytė džiaugiasi, kad namų darbai, atlikti renkantis augintinę, ne tik kėlė teigiamas emocijas, bet ir paskatino domėtis gyvūnų gerove, imtis svarbių iniciatyvų. Gyvūnų gerovės srityje ji tikisi proveržio ir jaučiasi esanti savo vietoje.

„Gyvūno įsigijimas turi būti apgalvotas, nes tai jusli, gyva būtybė, o ne materialus turtas, kaip šiuo metu nurodoma mūsų teisės aktuose“, – svarbų dalyką jau pokalbio pradžioje pabrėžia Laisvės frakcijos seniūnė.

Jos nuomone, gyvūnų gerovės apsaugoje vis dar atsiliekame nuo kitų Europos Sąjungos šalių. Paprastas pavyzdys – šuns, pririšto prie būdos grandine, vaizdas kitose šalyse sunkiai įsivaizduojamas, nes tokį elgesį draudžia teisės aktai.

„Lietuvoje gyvūnas vis dar prilyginamas materialiam turtui, todėl neretai, kalbant apie augintinius, jų gerovę, konfiskavimą ar panašiomis temomis, tenka išgirsti gyvūnų prilyginimą automobiliams ar kitiems daiktams“, – teisinėse diskusijose apie gyvūnus augintinius vartojamas sąvokas vardija Seimo narė. Ji atkreipia dėmesį į Vakarų šalių bei kaimyninės Lenkijos poziciją gyvūnų gerovės klausimais, kur teisės aktuose aiškiai įvardijama, kad gyvūnas yra gyva, jusli būtybė, o kalbėti apie juos „daiktų  kategorijomis“ yra nepriimtina.

Gyvūnų gerovės pokyčių iniciatorė pabrėžia, kad augintinio įsigijimas turi būti atsakingas, rimtas įsipareigojimas, nes augintiniu teks rūpintis 10-15 metų. Savo asmeniniu pavyzdžiu ji gali patvirtinti: gyvūnui su savo žmogumi gyventi gera, kai augintinis įsigyjamas viską gerai apgalvojus, įvertinus visas savo galimybes.

Įsipareigoti visam šuns gyvenimui

Domintis, ar, tapus Seimo nare ir suintensyvėjus dienotvarkei, pakanka laiko pasirūpinti Glorios poreikiais, atsako: „Dirbu ir iš namų, ir iš Seimo, tačiau mano vyras jau ilgą laiką dirba tik iš namų, todėl mūsų augintinė Gloria įprato nuolat būti mūsų abiejų ar bent vieno iš mūsų kompanijoje. Kai grįšime į įprastą darbo ritmą ir daugiau laiko dirbsime biuruose, galbūt retkarčiais Glorią atsivesiu ir į darbą“.

O kol kas ir Ieva, ir jos augintinė labai laukia savaitgalių, kai visa šeima važiuoja pasivaikščioti į mišką. Šiuo metu tai yra didžiulė karantino pramoga.

„Visi dienos rūpesčiai ir stresas atlėgsta žaidžiant, glostant, bendraujant, tiesiog būnant šalia Glorios. Žinoma, būna nerimo ir sunkumų gyvenant su šunimi, – paklausta, ar augindama šunį patiria daugiau laimės ar rūpesčių, nedvejodama atsako, jog laimės yra gerokai daugiau. – Taip, augintinis ir suserga, ir susižeidžia, ir piktybiškai neklauso, ir namie nemalonių pokštų prikrečia, tikrina mūsų kantrybės ribas, ypač būdamas mažas. Susirgusio šuns juk nepaklausi, ką skauda, todėl ta nežinomybė ir ypač pirmi kartai, atsitikus nelaimei, sukelia nemažai streso“.

Kalbėdama apie gyvūnų gerovę Ieva vis pabrėžia atsakomybės svarbą. Ji įsitikinusi, kad iš anksto pasirengus, suplanavus savo laiką, numačius išlaidas ir aiškiai žinant, kam apskritai tau reikia šuns, gyvūnas teiks tik džiaugsmą. O jeigu pasitaikys ne visai malonių dalykų, jie neužgoš laimės turėti patį brangiausią turtą – artimą draugą.

„Nuo vaikystės domėjausi šunimis, svajojau apie auksaspalvį retriverį, tačiau tėvai neleido turėti šuns. Kai su vyru pradėjome lankytis šunų parodose, aplankėme  įvairiausias Lietuvos vietas. Eidavome į parodas kaip į šventę ir vienu metu labai rimtai ieškojome australų aviganio. Imponavo šios veislės šunų sumanumas, draugiškumas, meilė žmogui, imlumas dresūrai“, – augintinio paieškas prisimena Ieva.

Vis dėlto daugiau pasidomėję, pabendravę su australų aviganių augintojais, nusprendė, kad šios veislės šuniui dabartiniame gyvenimo etape jiedu nelabai tinka – yra pernelyg užsiėmę, neturi šunų auginimo patirties. Australų aviganiai yra aktyvūs, jiems reikia fizinio ir protinio krūvio kasdien bent po kelias valandas – tą jiems sakė australų aviganių savininkai ir veisėjai. 

„Apie pudelius negalvojome ir net sunku pasakyti – kodėl, gal dėl parodose matomo šukuosenų įmantrumo, pompastiškos išvaizdos, – šypsosi Ieva, primindama gerai žinoma posakį „niekada nesakyk niekada“. – Vėliau, mieste pamatę keletą didžiųjų pudelių, negalėjome atitraukti akių. Didinga išvaizda, gyvybingumas ir žaismingumas mus labai patraukė“.

Pradėję domėtis pudeliais, sužinojo ir apie kitas šios šunų veislės savybes: protingi, lengvai prie šeimininko gyvenimo prisitaikantys, netriukšmingi, nesišeria. Šunų parodoje jie užmezgė ryšį su pudelių veisėjais, susipažino su būsimos augintinės veisėja ir... beliko pakentėti pusantrų metų, kad turėtų svajonių šunį Glorią, kuriai balandžio vienuoliktą sukaks vieneri metai.

I. Pakarklytės asm. nuotr.