– Meilė iš pirmo žvilgsnio ar kažkas kita?
– Pirmiausia sužavėjo išvaizda.: ilgas, plevėsuojantis kailis, lengvi, spyruokliuojantys judesiai mane tiesiog nuginklavo. Pradėjau domėtis veisle, rinkti informaciją ir prieš 3 metus mūsų šeimoje apsigyveno Orfas (Cheers Cavalier Mano Gentis). Visad būsiu dėkinga Ramunei ir Tadui, veislyno „Mano Gentis" savininkams, patikėjusiems man šį šunį. Su Orfu prasidėjo kitokia kelionė, kuri vėliau pasisuko link grooming‘o (Šuns kailio puoselėjimas, kirpimas – Red.).
– Šunų ir kačių mylėtojai tave pažįsta kaip gyvūnų fotografę. Kaip tavo gyvenime atsirado šis hobis?
– Kai panaršai praeityje, prieini tos pačios išvados: „kalti“ ne kas nors, o šunys. Į fotografiją mane atvedė mano pačios šuo! O pradžia banali, kaip ir visų šunų mylėtojų: šuns gyvenimas toks trumpas, o tų akimirkų, kai norisi įamžinti šuns vaikystę, šėlsmą su draugais, dalyvavimą parodose, bendras keliones, būna labai daug – kaskart fotografo nepasikviesi. Paskui ėmė prašyti draugai, kad jų šunis nufotografuočiau. Aš savęs niekada nelaikiau profesionalia fotografe, ši veikla man yra kūryba ir meditacija. Nuostabus poilsis pavargusiam protui ir galimybė labiau pažinti gyvūnus.
– Fotostudija ar laukas – kur šunys jaučiasi laisviau? O gal svarbiau – geras apšvietimas, tinkamas fonas?
– Aš tik už lauką! Lauke, gamtoje, man patinka nesuvaidintos, nepagražintos, natūralios šunų išraiškos, natūrali „kūno kalba“, labiau jaučiamas atsipalaidavimas ne tik augintinio, bet ir šeimininko. Bet jei lauke neleidžia oro sąlygos arba fotografuoji kačiukus, tada, be abejo, tenka naudotis studija. Foną ir kitus rekvizitus parenkam pagal gyvūno kailio spalvą, užsakovo norus, bet paprastai žmonės pasikliauja mano patarimais.
– Kokius šunis mėgsti fotografuoti? Ar tuos, kurie lengvai pozuoja? O gal šuniukus, nes jie verčia „išsilydyti“?
– Negalėčiau išskirti, nes puikūs fotomodeliai yra ir neveisliniai, ir kilmės dokumentus turintys šunys. Lengviausia dirbti su paklusniais augintiniais. Maži šuniukai ir kačiukai tikrai verčia „lydytis“, bet kažkaip pavyksta susikaupti, nepamesti galvos. Man širdį labiausiai graudina, kai fotografuoju likimo nuskriaustus gyvūnus – klausant jų istorijų, sunku susikaupti ir nepravirkti.
– Jeigu reikėtų išrinkti labiausiai pavykusį šuns portretą, tai būtų?..
Neišrinkčiau „topo“, nes kiekvienas modelis gražus ir mielas. Nėra šunų veislių, kurių šeimininkams paprašius augintinio portreto, pagalvočiau, kad misija neįmanoma arba ieškočiau būdų mandagiai atsisakyti. Mano modeliai buvo ir yra patys gražiausi ir geriausi.