Šuns teisė ir laisvė būti šunimi

Leisk šuniui būti šunimi! Turbūt ne kartą girdėjote taip sakant, tačiau šunų šeimininkams ši užduotis kartais būna pati sunkiausia. Ką reiškia šuniui būti šunimi? Iš pirmo žvilgsnio, viskas paprasta: šeimininkas žino ir leidžia savo augintiniui elgtis taip, kaip liepia šio prigimtis, supranta, kodėl ir kokie instinktai „valdo“ šunį.

Apie tai kalba ir „Penkios gyvūnų laisvės“, sukurtos zoologijos profesoriaus Roger Brambell ir 1965 m. patvirtintos Jungtinės Karalystės Ūkinių gyvūnų gerovės taryboje (The Farm Animal Welfare Council, FAWC). Apie gyvūnų teisę ir laisvę elgtis taip, kaip jiems įprasta, artėjant balandžio 24-ajai, visuotinei Šuns dienai, kalbamės su vilniete šunų mylėtoja, Mantrailing‘o asociacijos prezidente Rasa Suzanovičiene.

Rasa augina šunis jau 20 metų. Paskutinis šuo, vokiečių aviganė Aira Pilnaties Šešėlis, apsigyveno jos namuose prieš 12 metų ir tada prasidėjo labai įdomi, kupina iššūkių kelionė, supažindinusi Rasą su puikiais žmonėmis, užsiimančiais pačiu įvairiausiu šunų sportu. Aira paskatino šeimininkę domėtis dresūra ir atvedė ją į  Mantrailing‘ą. Šešerius metus jos abi sportavo ir buvo neišskiriamos. Deja, šių metų pradžioje Aira iškeliavo į amžinuosius medžioklės plotus.

Šuo – ne grožiui!

„Kiekvieno gyvūno prigimtinė teisė yra elgtis taip, kaip liepia jo prigimtis. Jau gimdamas jis įgyja teisę laisvai išreikšti savo veislei būdingą elgesį“, – įsitikinusi Rasa Suzanovičienė. Pašnekovės įsitikinimu, visi nesusipratimai ir bėdos prasideda, kai žmonės įsigyja augintinį tik pagal išvaizdą, nepasidomėję svarbiausiu dalyku – veislės paskirtimi: „Susižavi gražia išvaizda ir įsivaizduoja, kad turimas erdvus kiemas ar gražūs žaislai suteiks neapsakomos laimės augintiniui. Nepagalvoja, kad taksas nori rausti, haskis veržiasi bėgti, borderkolis – ganyti“.  

Ignoruojant gyvūno prigimtį, šis „suėda“ namus, iškapsto darželio gėles, užvaiko kaimynų katę. Ilgainiui tampa nevaldomu padaru, dėl kurio elgesio kalti tampa visi, įskaitant „nekompetentingus“ dresuotojus. Rasos nuomone, nors šuniui labai svarbu turėti pakankamai erdvės judėti, būti pamaitinam ir mylimam, daug svarbiau, kad jis galėtų elgtis natūraliai – būtų savimi. Šį prigimties šauksmą „pasotinti“ gali įdomi veikla, dresūros užsiėmimai ir sportas. Viena tokių veiklų – mantrailing‘as, arba žmogaus paieška mieste, sekant jo kvapo pėdsakais. Šio sporto entuziastai teigia, kad skirtingų veislių šunys elgiasi skirtingai, tačiau visus juos vienija bendras bruožas – noras numalšinti alkį. Ir šioje vietoje banali tiesa: vilkas pasisotina, kai sumedžioja zuikį. Ir dar, turbūt ne kartą  girdėjote posakį: žmogus pasaulį mato akimis, šuo – nosimi. Taigi, šuo ieško naudodamasis savo unikalia, tobula uosle, kuria ir paremtas mantrailing‘as.

„Vilkas šiuo atveju yra šuo, o zuikis – dingęs žmogus (statistas). Ir medžioja šuo ne žmogų, o atlygį (maistą), kurį turi statistas. Kitaip tariant, šuo, sekdamas individualiu žmogaus kvapu, suranda dingusį asmenį. Šitaip natūralus, prigimtinis šuns elgesys uostyti ir sekti yra pritaikomas kilniam tikslui – ieškoti dingusių žmonių“, – aiškina Rasa.

Uoslės treniruotės: ar tai įmanoma?

Mokant šunį sekti žmogaus pėdsakais, pirmiausia, pasirodo, reikia sukurti, o dar svarbiau – užmegzti labai stiprų šuns ir šeimininko ryšį. „Tai neįkainojama vertybė, jeigu nori turėti tikrą, patikimą šeimos draugą o ne „nevaldomą“ šunį, – sako Rasa. – Mantrailing‘e šuo, pasinaudodamas savo uosle, ieško statisto. O vedlys (šeimininkas – Red.) „skaito“ savo šuns kūno kalbą ir turi kuo greičiau susigaudyti situacijoje – suprasti, ką šuo nori pasakyti. Pati situacija gali keistis labai greitai, juk miestas, kuriame vyksta veiksmas, yra gyvas organizmas. Čia nuolatos juda žmonės, važiuoja automobiliai, šmirinėja katės. Čia pilna pagundų: pasitaiko išmesto maisto, pilna kitų augintinių paliktų kvapniųjų žinučių“.

Tokiomis sąlygomis tenka dirbti šuns ir vedlio komandai, todėl mantrailing‘ą daug kas pelnytai vadina tikrąja šuns socializacija. Šuo ir vedlys dirba pasitikėdami vienas kitu net pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis. Jie gali įveikti labai ilgas distancijas esant nepalankioms oro sąlygoms (karštis, lietus). Ilgai sekdamas šuo gali pervargti, nes uosdamas gyvūnas labai sunkiai dirba – išskiria vieną individualų kvapą iš daugelio miesto kvapų. Negana to, turi nepamesti to vienintelio, pačio svarbiausio kvapo. Būtinai daromos pertraukėlės šuniui pailsėti, palakti. Pailsėjusi komanda tęsia paiešką. Mantrailing‘as atsirado policijos darbe kaip vienas iš paieškos būdų, tačiau ši veikla sėkmingai adaptuota paprastam žmogui ir paprastam šuniui kaip smagus laiko praleidimas bei protinė iškrova. Šia veikla gali užsiimti bet kokios veislės arba mišrūnai šunys. Visos treniruotės ir pati veikla pagrįsta tik pozityviais metodais.

Norintieji treniruoti šuns uoslę gali tai daryti kiekvieną dieną buityje. Paprasti uoslės žaidimai yra naudingi kiekvienam šuniui, o tuo pačiu pagrįsti natūraliu elgesiu. Prislapsčius skanėstų po visus namus, galima leisti šuniui jų ieškoti. Arba, išėjus pasivaikščioti, vienas šeimos narys gali pasislėpti, o kitas su šunimi eiti jo ieškoti. Taip žaisti galima kiekvieną kartą išėjus pasivaikščioti. Tai paįvairins pasivaikščiojimus ir bus naudinga tarpusavio ryšiui stiprinti, juk bendra, įdomi veikla suartina visus ir visada.

Daugiau apie šuns teises ir laisves. 

D.Petniūnaitės ir R.Suzanovičienės nuotr.