Tarp šunų gerovės ir meilės Aistė deda lygybės ženklą: „Jeigu šuo mylimas, jis jaučiasi gerai ir gyvena visavertį gyvenimą. Jis jaučia žmogaus šilumą ir dėmesį, gauna tinkamą fizinį ir protinį krūvį. Žmogus praleidžia su juo daug laiko, moko bendrauti su kitais žmonėmis ir keturkojais draugais. Šuniui tai svarbiausia“.
Ir nors šunų parodoje į ringą išbėga tik vedlys su šunimi, Aistė Daukševičiūtė taip pat sutinka, kad už to slypi ne vieno žmogaus pastangos – tinkamai paruošti ir puikiai pademonstruoti šunį nėra lengva.
„Nereikia bijoti kritikos ar aštresnių žodelių. Svarbiausia susitelkti į šuns savijautą, eksponuojamos veislės specifiką, paskirtį. Todėl iš anksto ne tik treniruojuosi su šunimi, bet ir susirenku būtiną informaciją, mokausi iš labiau patyrusių“, – apie pasirodymą šunų parodoje kalba ką tik jaunųjų vedlių karjerą baigusi Aistė. Sulaukus aštuoniolikos metų, parodų taisyklės nebeleidžia dalyvauti jaunųjų vedlių konkurse.
O pokalbio pradžioje paprašyta prisistatyti, Aistė iškart užvedė kalbą apie parodas: „Šunų parodos man yra hobis ir didžioji laisvalaikio dalis, kai galiu praleisti laiką su artimais žmonėmis ir, svarbiausia, padirbėti su mylimais keturkojais. Iš šunų aš gaunu begalę gerų emocijų, su jais bėgdama ringe jaučiuosi lyg skrisčiau“.
Jaunųjų vedlių konkursas nelabai skiriasi nuo įprasto šunų demonstravimo, tačiau, pasak Aistės, pasirengimo procesas ir „sceninis“ jaudulys yra šiek tiek kitoks: „To jaudulio pasiilgsiu dėl savo partnerės – samojedės Grėjos. Kartu su ja daug keliavau, daug išmokau. Užmezgiau su Grėja stiprų ryšį – galėdama atlikti figūras su visiškai laisvu pavadžiu, jaučiausi pakylėta. Kai šiemet po karantino grįžom į parodas, įtampa išvis išgaravo. Žinojau, kad liko vos keli savaitgaliai iki pilnametystės, todėl į jaunųjų vedlių konkursą ėjau kaip į šventę. Grėja, matyt, irgi tai pajuto – mėgavomės pasirodymais, džiaugėmės būdamos kartu.“