Šuo pripildo mūsų dienas bendravimo ir meilės

Praėjusį pavasarį prasidėję suvaržymai ir karantinas paveikė žmonių savijautą. Įdomu, kaip pandemijos laikotarpiu jautėsi tie, kas turi naminių gyvūnų augintinių? Ar augintiniai praskaidrino izoliacijos dienas? Apie tai kalbamės su vilniete vaikų psichologe, kaniterapijos specialiste Joana Grygutis, kurios namai visada pilni šurmulio. Joana yra trijų sūnų mama (vyresnysis sūnus jau gyvena atskirai), namuose laiko du šunis – Kia ir Lu.  

– Karantino metu žmonėms trūko paprasto, tačiau itin svarbaus dalyko – bendravimo. Ar užsitęsusią izoliaciją galėjo praskaidrinti, o gal net palengvinti, naminiai gyvūnai augintiniai?

– Karantinas visiems buvo nelengvas išbandymas. Ilga izoliacija, veiklų ir laisvės ribojimai – žmonėms reikėjo greitai prisitaikyti prie naujų, gyvenimą keičiančių, sąlygų. Aš manau, kad socialinio kontakto stygius tapo didžiausia problema, nes žmogus visada siekia žmogiško kontakto ir bendravimo, o šiam staiga išnykus, gyvenime gali atsiverti praraja, su kuria kartais sunku susidoroti. Per karantiną ir apskritai mūsų šeimai labai svarbūs yra mūsų augintiniai – Labradoro retriverė Kia ir kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis Lu (abu šunys yra išlaikę terapinio šuns egzaminą – Red.). Tikiu, kad per karantiną tiek suaugusieji, tiek vaikai, bendraudami su šunimis, „patenkino“ socialumo poreikį, tačiau atkreipčiau dėmesį, kad šis bendravimas turi būti kokybiškas. Suaugę ir vaikai turi skirtingą patirtį, įgūdžius ir gebėjimą suprasti tam tikras situacijas. Nors suaugę ir turi didesnę gyvenimišką patirtį bei, tikėtina, racionaliau vertina susiklosčiusią padėtį (supranta karantino prasmę, priežastis, kodėl turi riboti savo bendravimą), vaikai lengviau ir greičiau priėmė „karantininio žaidimo“ taisykles. Ir jeigu jau prakalbom apie bendravimą, noriu pabrėžti: šunys – ne žmonės, bet jiems bendravimas taip pat yra svarbi, gal net svarbiausia, jų gyvenimo dalis. Taigi, karantino metu mūsų augintiniai „išlošė“ – mes jiems skyrėme daug daugiau laiko nei anksčiau.

– Įsivaizduokite situaciją, kad jūsų namuose nebeliktų šunų. Kas pasikeistų?

– Pirmiausia, namie neskraidytų plaukų kamuoliai, o ant sofos pakaktų vietos visai šeimai (Juokiasi). Tačiau kalbant rimtai – šuo tiesiogine šio žodžio prasme yra šeimos narys. Visą gyvenimą praleidus be gyvūno nesunku įsivaizduoti ir tolesnį gyvenimą be jo, bet ilgą laiką gyvenus su šunimi ir šiam staiga dingus, gyvenimas gali stipriai pasunkėti. Gali atsiverti tuštuma – daugelis įpročių, be galo paprastų ir nepastebimų, staiga taptų beprasmiai. Tai  keistų visą gyvenimo ritmą – pradingtų dažnas reikalas išeiti į lauką, nukeliauti iki ežero ar miško. Pasikeistų kambario erdvės samprata – daiktų išdėstymas ir kita. Šį stygių, daug kas taip mano, būtų galima pakeisti kokiu nors hobiu, bet tai netiesa. Hobis teužima tam tikrus laiko tarpus, tačiau valandos tarp hobio veiklų lieka tuščios, tarsi beprasmės. Tuo tarpu šuo užima visą mūsų laiką. Negana to, augintinis jį pripildo bendravimo ir meilės. Šuo nėra hobis, jis yra gyvenimo pilnatvė arba gyvenimo ritmas. Tai gilus ir rimtas ryšys.

– Ar per naminius gyvūnus augintinius galima labiau pažinti savo vaikus, lengviau rasti raktelį į bendrystę su jais, į artimus santykius?

– Šuo, pats savaime, nėra gerų santykių garantas. Įsigijus šunį ir nededant pastangų į kokybišką santykį su juo, rezultatas gali būti atvirkštinis. Toks šuo gali tik pabloginti santykius, paversdamas augintinio priežiūrą panašią į buities užsiėmimą, kas niekada nepadeda gerinti santykių. Jeigu gyvūno gerovė, priežiūra ir meilė vertinama rimtai, tada iš tikro šuo gali tapti geresnių santykių grandimi. Bendra veikla – pasivaikščiojimai, žaidimai, triukų mokymas – padeda šeimos nariams suartėti. Taip sakydama, noriu pabrėžti: šeima ne dalijasi darbais, o viską daro drauge! Kai turi bendrą prasmingą tikslą – rūpinimąsi augintiniu – visada lengviau bendrauti ir tapti artimesniems.

– Ar šunys padeda įveikti nerimą, baimę? Jeigu taip, kaip jiems tai pavyksta?

– Baimė ar nerimas glaudžiai susiję su dviem dalykais – asmenine savijauta ir aplinkinių palaikymu. Nerimas gali stipriai paveikti žmogaus sveikatą tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Ir, atvirkščiai, pablogėjusi sveikata gali sustiprinti žmogaus nerimą ir baimę. O štai aplinkinių palaikymas padeda susidoroti su įvairiomis baimėmis. Naminis gyvūnas augintinis šiuo atveju tikrai yra didelis pagalbininkas. Jau vien šuns glostymas gerina žmogaus savijautą, mažina kraujospūdį, atpalaiduoja raumenis. Ir, kas ypač svarbu, pats gyvenimas su šunimi, kasdienybė su šunimi yra daug aktyvesnė nei tų, kurie neturi gyvūno augintinio. Šunys yra gėris. Manau, kad taip pasakytų visi, kas turėjo arba turi šunį.

Feel Photo, V.Antanavičiūtės, M.Degučio ir G.Kavaliauskaitės nuotr.