Vasara su augintiniais: atsakomybė ir saugumas

Kaip pasirūpinti augintiniais per vasaros karščius? Kokie pavojai tyko gamtoje, atostogų, kelionių metu? Kaip suteikti pirmąją pagalbą ir ar visada būtina kreiptis į veterinarijos specialistus?

Šiluminis smūgis

Ar kada nors bandėte paliesti įkaitusį automobilio prietaisų skydelį? Sėdėjote aklinai uždarytame automobilyje, plieskiant kaitriai vasaros saulutei? Ko gero, taip, ir turbūt niekam to nelinkėtumėt, tačiau mūsų augintiniams kartais tenka patirti ne pačių maloniausių akimirkų.

Kaitrią dieną mums norisi kuo ilgiau pasilepinti prieš saulutę, o gyvūnams tai gali būti pavojinga. Negalima palikti šuns uždarytame automobilyje arba pririšto ten, kur nėra pavėsio. Jei šuo vangus, sudribęs, silpnai lekuoja, vemia ir alpsta, akys paraudę – jis perkaito. Neškite augintinį į pavėsį, vėsinkite kūną šaltu vandeniu, apklokite šlapiomis drobulėmis. Ant galvos dėkite ledų kompresą. Neduokite iškart lakti daug vandens, lakinkite tik po truputį. Jei šuo neatsigauna, darykite dirbtinį kvėpavimą, duokite pauostyti amoniako, vežkite į veterinarijos gydyklą.

Nuodingi vaišių likučiai

Net mažo gabaliuko šokolado gali pakakti, kad šuo nugaištų – pavojų kelia teobrominas, kakavmedžio sėklose esantis alkaloidas, kurio gausu juodajame šokolade. Į alkaloidus jautriai reaguoja jauni šuniukai ir tie, kurių snukeliai buki ir trumpi (buldogai, bokseriai). Apsinuodijimo sunkumą lemia šuns dydis bei suėsto šokolado kiekis. Mažų, porą kilogramų sveriančių šuniukų organizmas apnuodijamas jau 20-30 g juodojo šokolado, didelių –120-250 gramų. Suėdęs šokolado gyvūnas vemia, viduriuoja, tampa neramus. Jam pučia vidurius, teka seilės. Pradeda drebėti, ištinka paralyžius, sustoja širdis. Teobrominas veikia kaip diuretikas, nes varo iš organizmo šlapimą. Nėra priešnuodžių, neutralizuojančių teobromino poveikį. Taigi, mūsų vaišių skanumynai šunims turi būti tabu. Visi saldumynai yra didelis energijos šaltinis, nes tai cukrus ir riebalai. Saldumynuose mažai baltymų ir kitokių maistingųjų medžiagų – gyvūnas nieko, išskyrus pilvo skausmus ir virškinimo sutrikimus, negauna.

Sūdyti, aštriais prieskoniais pabarstyti traškučiai ar mėsos gaminiai skatina troškulį. Prisiragavusiam tokio maisto ir negaunančiam palakti gėlo vandens, kyla rimtas pavojus – blogai dirba inkstai, nepasišalina kenksmingosios medžiagos.

Įgėlimai ir įkandimai

Būnant gamtoje, o ypač nepažįstamoje vietoje, reikia atidžiai prižiūrėti šunis. Jeigu įgeltų nuodinga gyvatė, mažesnis negu 10 kg šunelis gali net nugaišti, o didesniems gresia tinimas, alergija. Įgėlimo vietą nustatyti nesunku, nes šuo smarkiai ją trina, matyti kraujo lašelių. Žaizdelę truputį įpjaukite, išspauskite kraują. Jei įgėlė į galūnę, užveržkite virš žaizdelės timpą, tik nepamirškite kas valandą jos atpalaiduoti, kad galūnė neapmirtų. Neškite šunį į vėsią vietą, ant įgėlimo vietos dėkite šaltus kompresus. Jeigu nuodų buvo nedaug, o šuo stambus, po kelių dienų viskas turėtų praeiti, tačiau konsultacija su veterinarijos specialistais būtina.

Šunys mėgsta gaudyti vabzdžius. Bitėms arba kamanėms sugėlus nosį, liežuvį, šuo nebegalės kvėpuoti, nasrai sutins. Pirmoji pagalba: dėkite spiritu suvilgytus kompresus ant įgėlimų vietos. Patrinkite jodu. Jeigu šuns snukelis bukas, vabzdžių įgėlimai mirtinai pavojingi – būtina kuo skubesnė veterinarinė pagalba.

Apsinuodijimai

Šungrybiai pavojingi visiems! Užėdęs šungrybių šuo vemia, viduriuoja, kenčia troškulį, kūnas atvėsta, pulsas sulėtėja. Šuo atrodo apdujęs. Plaukite skrandį vandeniu arba rausvu kalio permanganato tirpalu, sušerkite aktyviosios anglies, girdykite saldžia stipria arbata. Galima duoti šiek tiek ricinos aliejaus.

Jeigu šuo prisiuosto chemikalų arba jų paragauja, gresia rimtos bėdos. Jei gyvūnas nualpo, nusekite antkaklį, darykite dirbtinį kvėpavimą, duokite pauostyti amoniako, skubiai plaukite skrandį. Sugirdę tirpalo su druska, skatinkite vėmimą. Kuo anksčiau pradėsite plauti skrandį, tuo daugiau vilčių išgelbėti.

Pasitaiko, kad poilsiaudami kaime šunys paragauja graužikų nuodų. Tuomet brangi kiekviena minutė, būtina skubiai vykti pas veterinarą. Visais atvejais pasiimkite pavyzdį nuodų, kurių gyvūnas paragavo. Jeigu šuo tik išsivoliojo pesticiduose, nuskalaukite kailį po tekančiu vandeniu, perskalaukite geriamosios sodos tirpalu. Šuns akis praplaukite boro rūgšties tirpalu. Duokite palakti vandens su aktyviąja anglimi.

Užterštas vanduo

Į kelionę visada reikia pasiimti vandens iš namų ir įprasto šuns ėdalo. Palakęs iš užterštų vandens telkinių gyvūnas gali vemti arba viduriuoti. Vanduo gali būti užterštas paukščių bei graužikų išmatomis, chemikalais. Palakę sūraus jūros vandens, šunys taip pat gali suviduriuoti, bet ši bėda greitai praeina. Kai šuo išsimaudo užterštame arba žydinčiame vandenyje, kyla odos alergijos pavojus.

Išorės parazitai

Pavasarį ir vasarą gyvūnus ypač puola išorės parazitai. Kasydamiesi jie sudirgina odą, o tvyrant karštiems orams odos įbrėžimai parausta, supūliuoja. Ypač pavojingos ganyklinės erkės. Jos įsisiurbia prie ausų, į snukį, tarpupirščius, kur plonesnė oda. Erkių sukeliamos ligos yra mirtinai pavojingos.

Norėdami apsaugoti nuo erkių, daugelis šunų augintojų dabar renkasi specialias tabletes. Kiti, prieš vesdamiesi augintinį į lauką, užsega priešparazitinį antkaklį, apibarsto kailį pudra arba apipurškia aerozoliu. Efektyvūs, ilgai veikiantys ir drėgmės nebijantys yra priešparazitiniai lašeliai, lašinami ant gyvūno odos sprando srityje. Kas geriau, jums patars veterinarijos gydytojas (parinks priemones pagal gyvūno amžių, savijautą). Parsivedę iš lauko, apžiūrėkite augintinį. Suradę įsisiurbusią erkę, atsargiai pincetu ištraukite, kad nenutrūktų erkės straublelis. Įsisiurbimo vietą patepkite spiritu, jodu. Paraudimas gali išlikti porą mėnesių.

Vasarą daug aršesnės ir blusos. Augintinio blusų neatsikratysite, jeigu namuose kruopščiai neišvalysite kilimų, minkštų baldų, neišskalbsite jo pakloto. Ir net jei gyvūnas retai išeina iš namų, parazitų kiaušinėlių ant padų gali parnešti šeimininkas. Užteks vienos „viešnios”, kad netrukus augintinį užpultų blusų armija.

Akių ir ausų uždegimai

Sako, kad eskimų šunys būna laimingi žiemą, o pavasarį – nelabai, nes, atšilus orams, juos apninka uodai. Per storą šunų kailį įkyrūs vabzdžiai įsisiurbti negali, todėl sugelia akių vokus, labai dirgina akis. O kaip yra mūsų krašte?

Važiuodami automobiliu neleiskite šuniui, nors šis ir labai norėtų, kaišioti galvos pro atvirą langą – akių gleivinę gali smarkiai sudirginti įkritę vabzdžiai, taip pat jie gali išprovokuoti uždegimą. Akims ir ausims kenkia ir skersvėjai. Šunis, kurių ausys nukabusios (spanieliai, skalikai), dažniau vargina ausų uždegimai. Ausų kaušeliuose kaupiasi drėgmė ir siera, ši vieta natūraliai nesivėdina – šeimininkai turi nuolat rūpintis augintinių ausų higiena.

Žaizdos

Mūsų krašto paežerės, poilsiavietės, deja, ne visada švarios. Šukės, maisto atliekos, žvejų valo likučiai – smalsus šuo tas „gėrybes“ nori patikrinti. Jeigu įpjauta letena kraujuoja stipriai, užveržkite virš žaizdos timpą. Vandenilio peroksidu dezinfekuokite žaizdą, atsargiai pašalinkite iš žaizdos  svetimkūnius, apriškite steriliu tvarsčiu. Kadangi sunku nustatyti žaizdos gylį, būtinai kreipkitės į veterinarijos gydytoją, nes susiūta ir tinkamai apdorota žaizda gyja greičiau, išvengsite komplikacijų.

Atostogaukite saugiai!