Laikai pasikeitė. Keičiasi ir požiūris į gyvūnus augintinius – dabar šunų mylėtojai atostogauja ne tik miško glūdumoje, kur nors vienkiemyje (kas šiaip jau labai smagu), bet su savo augintiniais kopia į kalnus, plaukia baidarėmis, keliauja į užsienį.

Vilnietė Aistė Matiukaitė, čekoslovakų vilkšunių kalytės Smilgos šeimininkė, jau irgi dėlioja atostogų planus. Šiemet ji vėl keliaus į Slovakijos Aukštuosius Tatrus bei Vokietijos Šveicariją.

Ko reikia, su augintiniu išsiruošus į kalnus, kokių atsargumo priemonių nepamiršti, teiraujamės Aistės Matiukaitės.

Kalnai – tik užsigrūdinusiems ir stipriems?

Šuns fizinis pasirengimas – vienas svarbiausių dalykų, įsitikinusi Aistė: „Prieš kelionę į kalnus šuniui reikia didesnio fizinio krūvio. Tai gali būti bėgimas šalia dviračio, savaitgaliais – ilgesni, kokių 10-15 kilometrų žygiai, aktyvūs žaidimai. Kalnų takai dažnai būna akmenuoti, reljefas sudėtingas, todėl būtina iš anksto treniruotis. Mums labai pravertė šuns fitneso treniruotės – po jų Smilga labiau jaučia savo kūną, lengviau balansuoja sudėtinguose ruožuose.“

Kopimas į kalnus reikalauja ne tik šuns, bet ir šeimininko pasirengimo, todėl pirmiesiems kopimams rekomenduojama rinktis žemesnius kalnus, paprastesnes trasas.

Šunų mylėtojos nuomone, didelių veislių šunys iki vienerių ar netgi pusantrų metų į kalnus kopti negali.

Kalnų žygiai negalimi, jeigu kyla įtarimų, kad šuo serga displazija (klubo sąnario patologija), taip pat nereikėtų varginti vyresnio amžiaus, neseniai sirgusių, operuotų šunų. Ir net jeigu šuo visiškai sveikas, tvirtas, sportiškas, vis tiek būtinas atsargumas.

Štai kodėl be pirmosios pagalbos vaistinėlės Smilgos šeimininkė nepradeda jokio žygio: „Įsidedu tvarsčių, dezinfekavimo priemonių, pasiimu vaistų nuo alergijos (tabletėmis ir leidžiamų), jeigu kokia širšė įgeltų šuniui į gerklę ar kitą jautrią vietą. Įgelti gali ne tik vabzdžiai, bet ir gyvatės. Taip pat pasirūpinu priemonėmis nuo erkių.“

O kaip dėl posakio „vilką kojos peni“, tiksliau, ar saugios šuns letenos ir pėdutės, kai šis ne šiaip sau bėgioja samanų patalais, o kopia į kalnus?

„Galima paimti šuniui batukus bei specialų pėdučių vašką, jeigu šuo nepratęs prie kietos dangos ir pradėtų luptis pagalvėlių oda, pėdos taptų labai jautrios“, – pataria Aistė.

Tačiau ji patyrė, kad šunį ir žygeivius labiau vargina saulė ir kaitra, kuri kalnuose kitokia, nei nusileidus į slėnį: „Šuniui pravers speciali vėsinamoji liemenė. Pasitaiko ruožų be jokio pavėsio, todėl gyvūnas greit perkaista.

Keliaujant žiemą ir kopiant aukštai, reikia „įsivertinti“ vėją – būna labai vėjuotų arba drėgnų vietų, kur šuniui prireikia lietpalčio, apsaugančio nuo drėgmės ir vėjo.“

Antkaklis ir pavadėlis – ar to pakanka?

Kalnuose Smilga visada segi antkaklį, nes, Aistės nuomone, petnešos ilgoje distancijoje gali pradėti trinti, riboti gyvūno judesius.

Tačiau petnešas į savo kuprinę ji vis dėlto įsimeta, nes pasitaiko vietų, kuomet augintinei reikia padėti užlipti arba nulipti. Tokiais atvejais petnešos padeda prilaikyti Smilgą arba, prisegus prie pavadžio, saugiai nuleisti žemyn. Galima net įsigyti specialias liemenes - petnešas, skirtas nešti šunį ant savo pečių.

Tai gelbsti sudėtingose kopimo vietose arba netikėtos traumos atveju. Pravartu įsidėti antsnukį, jeigu prireiktų važiuoti vietiniu traukinuku arba keltis kalnų keltuvu.

Augintinio mityba žygyje

Kadangi kalnų žygis yra fizinis ir psichologinis iššūkis šuniui, būtina atsižvelgti į jo mitybą.

Aistė mano, jog geriausia parinkti specialią dietą, kuri leistų greičiau pasisavinti maistingąsias medžiagas ir atstatyti išeikvotą energiją.

Taip pat svarbu, kad ėdalas būtų ne tik visavertis, bet ir lengvai virškinamas. Šunį ji šeria vakare, prieš miegą, o ne kopimo į kalnus rytą (šuo maitinamas RAW – natūralia žalia mėsa, žuvimi, subproduktais).

Planuojant labai sudėtingą maršrutą ar ilgesnę kelionę galima duoti papildų, tačiau prieš tai reikėtų pasitarti su veterinarijos specialistais. Būtina pasiimti vandens gertuvėlę, nes ne visada trasoje būna upelių ar šaltinių.

Pirmąkart užkopus į aukštesnį kalną ir Aistei, ir Smilgai rūpėjo, kaip saugiai nusileisti žemyn. Tačiau taip buvo tik pirmą kartą.

Prisiminusi kalnų grožį, gaivų viršūnių orą, ji sako vėl norinti į kalnus kartu su ištikimiausia savo kelionių drauge, čekoslovakų vilkšune Smilga.

Didžiausia Lietuvos šunų augintojų bendruomenė – Lietuvos kinologų draugija – kasmet balandžio 24-ąją visus šunų mylėtojus kviečia švęsti ŠUNS DIENĄ! Kiekvienais metais šios šventės idėja vis kita. Šiemet jus kviečiame keliauti ir būti su savo augintiniais drauge. „ŠUO IR AŠ: kelionių draugai“ – tokia yra 2020 m. Šuns dienos tema.

Aistės Matiukaitės nuotr.