Levretė – mažiausias kurtų šeimos atstovas, bet nuo to ne mažiau „kurtiškas“! Nedidukės, kompaktiškos, trumpučio plauko ir charizmatiško temperamento levretės šiandien yra šuo kompanionas, nors permaininguose istorijos vingiuose joms teko ir gaujomis medžioti smulkius žvėrelius Vokietijos ar Prancūzijos miškuose, ir gaudyti triušius lydint italus šeimininkus. Gebėdamos puikiai prisitaikyti tiek prie aktyviai gyvenančios šeimos, tiek prie namisėdos ar vyresnio amžiaus senjoro, jos išsaugojo neblogus medžioklės instinktus ir, kaip tikros sprinterės, panorėjusios gali žaibiškai pasiekti gan įspūdingą greitį. Šie mažyčiai kurtukai pasižymi ne tik įsimintinų formų ilgakoju, gilios krūtinės siluetu, bet ir išskirtiniu charakteriu: tai be galo švelnūs, prieraišūs, atsargūs ir gyvai į aplinką reaguojantys šunys.

Savo emocijas – susijaudinimą, nerimą, aistrą jos neretai išreiškia charakteringu virpėjimu, kuris toli gražu nereiškia, kad šuneliui šalta!  Aristokratiškos ir elegantiškos, išdykusios ir išradingos (kai reikia pasiekti gardų kąsnelį ant aukštos lentynos), mylinčios ir reikalaujančios dėmesio (net jei prireiks užšokti šeimininkui ant pečių), draugiškos, lieknos ir trapios – tai viskas apie mažas, bet be galo ryškias levretes.

ISTORIJA ir PRIEŠISTORĖ

Tai senovinė, primityvia vadinama veislė, prie kurios žmogus mažai kišo nagus. Kaip ir apie daugelį senovinių veislių, tikslių duomenų apie levrečių priešistorę nėra. Taip, mumifikuotų nedidelių kurtukų randama senoviniuose kapuose, jų atvaizdų esama tūkstantmečius skaičiuojančiuose meno kūriniuose, todėl apytikriai paprastai sakoma, kad į levretes panašūs šunys po Žemę bėginėjo jau prieš porą tūkstančių metų ir veislė kilo iš teritorijų, kur dabar turime įsikūrusias Graikiją ir Turkiją.

Tai kodėl tuomet veislės pavadinimas yra italų kurtai? Nes viduramžiais veislė stipriai išpopuliarėjo pietų Europos šalyse, o šešioliktame amžiuje, didingoje Renesanso epochoje, italų aristokratija tiesiog įsimylėjo levretes – iš šio laikotarpio turime ne vieną meno kūrinį, vaizduojantį ponias ir ponus su nedidukais kurtais. Per kitus šimtmečius levretės sėkmingai užkariavo ir kitų Europos šalių dvarų simpatijas, o 17 amžiuje įsitvirtino Didžiojoje Britanijoje, kur dėl „mylimiausios mažos veislės“ titulo kovojo su mopsais, nedidukais terjerais.

Vargu ar rastume kitą veislę, kuri taip gausiai būtų per šimtmečius vaizduota įvairiuose paveiksluose ir skulptūrose, kaip mažieji kurtukai – levretės. Tai buvo „turtingųjų ir madingųjų“ šuo, patogiai įsitaisęs Viktorijos amžiaus moterų rankose ar snūduriuojantis prie solidaus džentelmeno kojų. 1886 metais pirmąją levretę įregistruoja ir Amerikos kinologų klubas, kuriam teko nemažas vaidmuo atkuriant per negailestingus pasaulinius karus – ypač per Antrąjį pasaulinį karą – Europoje beveik sunaikintą levrečių veislę.

1954 metais buvo įkurtas stiprus Amerikos levrečių augintojų klubas, o dar po devynerių metų levretė pirmą kartą istorijoje laimėjo „Best in Show“ – geriausio parodos šuns titulą. Panašiai tuo metu levrečių veislė renesansą patiria ir savo šalyje – Italijoje, kur susikuria veislės standartą kuruojantis Italijos levrečių veislės klubas (1956 m.). Lietuvos kinologų draugija pirmąją levretę įregistravo tik 1993 metais. Ir tik 2017 metais Lietuvoje išveista levretė parodoje pirmą kartą laimėjo BIS (Best In Show) titulą, ir tai padarė dukart per vieną savaitgalį: tai trejų metų amžiaus multi čempionė Flamant Rose Kopos Namai (veisėja Živilė Bilotaitė-Jokubauskienė, savininkė Inga Baranauskienė.)

LEVRETĖS ŠIANDIEN

Taigi, kokios jos, šiandieninės levretės?

Nedidelis levretės ūgis – standartas numato, kad tiek kalės, tiek patinai gali būti 32-38 cm aukščio ties ketera – atsirado selektyviosios atrankos būdu, levretės svoris – iki 5 kg, tobulas jos siluetas turėtų tilpti į įsivaizduojamą kvadratą. Tai lėtai bręstanti ir ilgaamžė veislė: šios mažos sportininkės gyvena iki 14-15 metų, išlikdamos žaismingos visą gyvenimą. (Pasakojama legenda apie vieną levretę, Latvijoje nugyvenusią 22 metus – aplinkiniai esą juokaudavo, kad šuo tiesiog pamiršo numirti.) Šios sprinterės nedidelius atstumus gali nuskrieti net 40 km/h greičiu. Ir tą daro su didžiuliu malonumu!

Dėl trumpučio kailio, negausiai apaugusios papilvės, plonytės odos ir menko riebalinio sluoksnio levrečiukės yra baisios šilumos mėgėjos, tačiau tai nereiškia, kad žiemos šalčiai joms nepakeliami – nors nuo nulio laipsnių ir žemyn jas rekomenduojama aprengti, tačiau tai netrukdo levretėms būti labai populiaria veisle tokiose šalyse kaip Norvegija ar Suomija.

VEISLĖS MINUSAI

Atsakingai rinkdamiesi šunį savo namams, visada turėtumėte įvertinti ne tik veislės pliusus, bet ir minusus. O jų, žinoma, levretės taip pat turi. - Levretė labai prisiriša prie šeimininko ir, kaip dauguma šunų, nekenčia vienatvės. Todėl jei per dienas nebūnate namie, o darbe užtrunkate po 12 valandų, levretė Jums absoliučiai netinka (ir apskritai verta pagalvoti, kam Jums tas šuo?).

- Kojų lūžiai: iki pusantrų metų jaunoms levretėms dažniau pasitaiko kaulų lūžiai (kojų, uodegų), todėl šunelį reikėtų pasaugoti ir įsivertinti lūžusios kojos operacijos išlaidas, kurios sieks tikrai ne vieną šimtą eurų. Kaip rodo ilgamečiai veisėjų stebėjimai, dažniau kojos lūžta tiems šuniukams, kurių tėvai taip pat patyrė kojų lūžių.

- Tualeto mokymosi reikalai: kadangi levretės lėtai bręsta ir nekenčia šalčio, šeimininkams tenka apsišarvuoti kantrybe ir pasitelkti išradingumą jas mokant tualeto reikalus atlikti lauke. Tai ne tas variantas, kai tiesiog „laukiate, kol šuniukas išaugs ir pats išmoks“. Su levrete šitas planas neveikia: visuomet tenka įdėti darbo ir pastangų.

- Vagystės. Levretės vagia viską, kas valgoma ir padėta ne vietoje. O „ne vieta“ joms yra viskas, ką įmanoma pasiekti pasilypėjus. Ar pasišokėjus. Ar atsidarius nosimi rankinės užtrauktuką.

DAŽNIAUSIAI APIE LEVRETES UŽDUODAMI KLAUSIMAI

Ar tikrai levretes būtina laikyti ne po vieną?

Toli gražu – viena levretė mėgausis visu jai tenkančiu dėmesiu, kuriuo nereiks dalintis su niekuo kitu. Bet bėda kita: levretė – tarsi užkrečiama liga, įsigijęs vieną, užsinori antros, turėdamas dvi, pasvajoji apie trečią.

Kodėl internete pilna baltai margų levrečių nuotraukų, bet Lietuvos parodose tokių nematyti?

Pagal FCI standartą levretės gali būti juodos, pilkos ir vadinamos visų rusvų atspalvių, nuo šokoladinio iki paties šviesiausio – kreminio. Europietiškosios levretės pagal čia galiojantį standartą negali turėti daug baltos spalvos – leidžiamos tik baltos žymės ant krūtinės ir kojų. O štai pagal Amerikoje, Australijoje ir kitose ne FCI šalyse galiojančius standartus baltos spalvos levretės kailyje gali būti daug, todėl ten pamatyti margą levretę – labai įprasta.

Ar levretės iš tiesų nesišeria?

Anaiptol: visi šunys šeriasi! Netgi pusplikiai kinų kuoduotieji. Netgi levretės. Netgi jūs, skaitytojau, taip pat šeriatės. Todėl neturėkite iliuzijų, kad įsileidę į namus gyvūną, nerasite grindų pakraščiuose smulkučių, beveik nematomų, bet vis dėlto – levretės plaukų.

Kaip levretės sutaria su kitais gyvūnais ir žmonėmis?

Tai viena taikiausių veislių, todėl levretės puikiai bendrauja su kitų veislių šunimis ir kitais namų gyvūnais – katėmis, triušiais ar jūrų kiaulytėmis. Kita vertus, levretės, kaip ir žmonės, temperamentą paveldi – todėl vienas gyvūnas iš prigimties gali būti baikštesnis ar net linkęs į isteriją, o kitas – aktyviai bendraujantis, viskuo besidomintis ir drąsus.

Vis dėlto nemažos įtakos turi ir šeimininko požiūris bei įdėtas darbas: kuo labiau socializuosite savo levretę, vedžiositės ją po žmonių gausiai lankomas vietas, leisite visiems šunelį liesti, glostyti ir bendrauti, tuo stabilesnis ir socialesnis bus jūsų šuo.

Ar tai daug priežiūros reikalaujanti šunų veislė?

Kailio priežiūra – pati paprasčiausia, „nubraukiant dulkes“. Tačiau levretėms būtina reguliariai trumpinti nagus (dildyti arba karpyti), geriausia – bent kartą per savaitę. Taip pat valyti dantis, kad ant jų nesikauptų apnašos ir nesiformuotų dantenų uždegimas, galintis pasibaigti dantų išbyrėjimu. Kaip dažnai? Kaip rodo ilgametė patirtis: geriausią efektą turi kasdienis dantų valymas.

Ar levretėms būdingos tam tikros ligos?

Kadangi levretės – gan primityvi veislė, tai ir ligos šią veislę vargina rečiau. Dažniausiai pasitaiko kojų, uodegos lūžiai, alerginės reakcijos. Kiek rečiau – įgimtos akių ligos, kelio girnelės išnirimas, epilepsija.

KĄ GALIMA VEIKTI SU LEVRETĖMIS?

Levretės – jautrios ir švelnios, tačiau posakis „mažas šuo – didelė asmenybė“ joms net labai tinka. Todėl tai, ką veiksite su savo levrete, subjektyvu ir priklauso nuo jūsų pomėgių, bet vis dėlto…

Parodų žvaigždės

Nors šunų parodose levretei nėra paprasta išsiskirti dešimtojoje – kurtų grupėje, nes net artimiausias jos dydžiui kurtas – vipetas yra kelis kartus didesnis, jau nekalbant apie kitus gigantiškuosius „brolius“, pradedant ilgakailiais afganų kurtais ir baigiant aukščiausiu pasaulio šunimi tituluojamu airių vilkogaudžiu. Tačiau gerai sudėtas, puikiai judantis, charizmą spinduliuojantis italų kurtukas vis dažniau suspindi ant BIG-1 ar net BIS pakylos, dovanodamas milžinišką malonumą savo šeimininkui, vedliui, na ir, žinoma, visiems veislės mylėtojams.

Sportininkės

Levretės yra visai neblogos Agility meistrės, nes yra mažos ir greitos, tiesa, ne kiekvieną levretę įtikinsite būtinybe skraidyti per kliūtis ir lįsti į tunelius.

Lenktynininkės

Jos – ir azartiškos jauko persekiojimo (Lure coursing) bėgikės – ne viename kursingo bėgime būtent levretės sugebėjo nesiblaškydamos vytis net ir įmantriai pėdas mėtantį „zuikį“ ir tapti nugalėtojomis. 2019 metais levretukas Badalamenti Kopos Namai per vieną sezoną sugebėjo dukart nuskinti prestižinį „Best In Field“ titulą, tuo darkart įrodydamas, kad didžiulis bėgiko talentas gali įsikūnyti ir mažyčiame levretės kūne!

Parengė Živilė Bilotaitė-Jokubauskienė

Sužinokite daugiau.

Levrečių standartas (FCI, Nr. 200)