Vipetai kaip veislė išsivystė Didžiojoje Britanijoje, o veislės statusą gavo XIX a. pabaigoje. Šiuos nedidelius vikrius šunis laikė smulkesni žemvaldžiai, valstiečiai ir darbininkai, kurie negalėjo leisti sau laikyti didžiųjų kurtų – greihaundų. Mažasis kurtas ne tik talkindavo smulkių žvėrelių medžioklėje, bet ir suteikdavo pramogą – laisvalaikiu jų šeimininkai organizuodavo improvizuotas lenktynes laukuose ar gatvėse, kas savotiškai atstodavo aristokratų „sportą” – žirgų lenktynes.
Manoma, kad vipetų veislės formavimo procese dalyvavo greihaundai, terjerai, galbūt ir stambesni italų kurtai. Anglijoje vipetai buvo oficialiai pripažinti 1891 metais.
Šiuolaikiniai vipetai – kokie ir kodėl juos renkamės?
Šiuolaikinio vipeto pašaukimas – būti šeimos draugu ir kompanionu. Šie šunys tokie atviri ir taip nuoširdžiai myli pasaulį, kad sugeba nesunkiai užkariauti santūriausių žmonių širdis. Vipetuose stebuklingai dera dvi prigimtys – kurto ir terjero. Iš kurtų jie paveldėjo ne tik eleganciją, bet ir nepriklausomą mąstyseną, sudėtingą vidinį pasaulį, meilę laisvei, jautrią širdį – jie tikisi iš žmogaus pagarbos ir supratingumo, nekenčia grubaus elgesio ir bandymo pavergti juos savo valiai. Tuo tarpu terjeriškas pradas sąlygoja kitką – neišsemiamą energiją, visišką atsidavimą žaidimams, puikų humoro jausmą, meilę žmonėms, o kartais ir ryžtą bei drąsą.
Vipetas suderina savyje, atrodo, visiškai nesuderinamus dalykus – jis išdykęs ir kartu paklusnus, jautrus ir kartu drąsus, kupinas meilės pasauliui, bet kartu kovojantis už savo vietą jame. Taigi, nepaisant tariamo trapumo, vipetas anaiptol nėra silpno charakterio šuo. Tiesa ta, kad jie tikri inteligentai – kartu jautrūs ir ryžtingi. To negalima pamiršti dresuojant vipetą – šis šuo labai greitai supranta, ko iš jo norima, ir mielai tai daro su sąlyga, kad su juo kantriai ir korektiškai elgiamasi, ir kad ši veikla jam įdomi. Tačiau jie gali ryžtingai atsisakyti to, kas jiems nemalonu, ir taip pat ryžtingai priešinasi grubiam žmogaus elgesiui: kaip tikri inteligentai, jie neparodo jokios agresijos – paprasčiausiai susigūžia ir užsisklendžia.
Daugelis žmonių, niekad anksčiau nesusidūrusių su vipetais, mano, kad jie tokie pat sunkiai dresuojami ir nepaklusnūs, kaip rytų kurtai. Tai netiesa. Vaikystėje mažieji vipetukai labai smalsūs – bet kokia peteliškė, šmėkštelėjusi jaunam kurtukui prieš nosį, atrodo jam lyg koks pasaulio stebuklas, priverčiantis pamiršti viską, tuo pačiu ir šeimininką. Lygiai taip pat jie laiko visus žmones savo potencialiais draugais, tad nepraleidžia progos susipažinti su kiekvienu praeiviu. Tačiau toks mažųjų vipetukų atvirumas kartu labai palengvina dresūrą – jie labai džiaugiasi galimybe pabendrauti ir, mokant juos komandos „Pas mane”, mielai atbėga pas šeimininką, ypač paskatinti skanaus kąsnelio.
Suaugę vipetai paprastai būna labai prisirišę prie šeimininko – lakstydami parke ar miško takais, visada akies krašteliu stebi, kur šis yra, pašaukti atbėga net tada, jeigu iki tol žaidė kitų šunų draugijoje. Žinoma, visa tai su sąlyga, kad buvo kryptingai ir kantriai mokomi „atsišaukti“ ir kad tarp šuns ir žmogaus egzistuoja ryšys ir meilė. Vipetai yra „romantiški” šunys. Ryšys su savo žmogumi jiems labai svarbus, būtent tuo ir grindžiamas jų paklusnumas – priešingai, nei vokiečių aviganiai ar spanieliai, jie neturi noro įsiteikti šeimininkui ir niekad nevergauja.
Kartu vipetai – itin patogūs ir universalūs šunys. Jie tinka visai šeimai – myli vaikus, dievina švelnumą, glamones ir galimybę ramiai snausti prisiglaudus prie brangių žmonių, o kartu idealiai tinka aktyviam laisvalaikiui, yra puikūs žygių, iškylų, rytinės mankštos kompanionai.
Bendrais bruožais...
Vipetas yra tarsi mažesnė greyhaundo versija. Tai balansas tarp raumenų ir jėgos, elegancijos ir grakštumo. Vipetas yra sukurtas greičiui ir darbui, bet tuo pačiu jis yra idealus žmogaus kompanionas, puikiai prisitaikantis namuose ir sporto aplinkoje. Švelnus ir meilus šeimos narys, jis mėgsta būti visko, kas vyksta namuose, dalimi. Vipetas pasižymi meiliu charakteriu, nors gali būti drovus susitikdamas su naujais žmonėmis, todėl ankstyva socializacija yra būtina.
Vipetų ūgis ties ketera: šunys 47-54 cm, kalės 44-47 cm.
Sveikata ir priežiūra
Kad vipetas būtų sveikas, turite jį maitinti subalansuotu maistu, šuo turi gauti pakankamai protinio bei fizinio krūvio bei visokeriopą veterinarinę priežiūrą. Vipetų veislės šunys serga gana retai. Dažniausi negalavimai – akių problemos, širdies ligos (pagal užsienio straipsnius širdies nepakankamumas yra viena iš pagrindinių vyresnio amžiaus vipetų mirties priežasčių), autoimuninės ligos, traumos.
Paprastas kailio valymas šepečiu ar gumine pirštine, retkarčiais maudymas bei nagų kirpimas – tai bene pagrindinė vipeto priežiūra. Ši veislė gali gyventi bute, nors jam reikia nemažai „iškrovos“. Jei ieškote namų sargo, tai gali būti jums netinkama šunų veislė. Šie šunys nėra itin sargūs bei mažai loja. Išimtis gali būti gaujoje gyvenantys vipetai, kurie puikiai sargauja.
Paklusnumas
Nors frazė „vipetas nepaklusnus” yra mitas, tačiau tam tikrais atvejais gali virsti realybe. Iš principo vipetas – klusniausias iš kurtų. Skyrium nuo iš Rytų kilusių kurtų veislių, vipetas yra vakarų pasaulio selekcijos kūrinys ir nuo pat pradžių buvo skirtas gyventi kartu su žmogumi, tad šis šuo iš prigimties labai prieraišus ir socialus. Jam patinka būti šalia žmogaus, bendrauti ir kartu kažką veikti. Tačiau jeigu visą bendravimą su šuniuku suvedate į „pamaitinau-išvedžiau į lauką” ir esate visiškai abejingi artimo ryšio su juo kūrimui, tikėtina, kad ateity jis labiau domėsis aplinka, negu jumis. Tai reiškia, kad paleidus vipetą lauke jūs busite jam dešimt kartų mažiau reikšmingi, negu kokia nors praskridusi peteliškė. Norint paklusnaus vipeto reikia skirti jam dėmesio ir nuo pat pirmų pasivaikščiojimų pratinti šuniuką pakvietus ateiti, nuolat už tai skatinti skaniuku ir ugdyti supratimą, kad atbėgti pas jus yra už viską smagiau. Iš tiesų tai nėra sunku, nes mažytis vipetukas dievina bendravimą, bet tai yra kasdienis darbas. Užtat vėliau suaugusį šunį galėsite prisikviesti bet kada. O tai yra itin svarbu, jei nenorite pražilti ankstyvoje jaunystėje dėl kai kurių vipetų individų savižudiško ir beatodairiško lakstymo bei traumų baimės.
Vipeto drabužinė
Vipetas turi labai trumpą kailiuką be poplaukio, tai gali reikšti, kad net ir vėsią vasaros dieną vipetas norės būti užklotas. Tai nėra šunys, turintys šiltus ir gausius kailinius, todėl vienas jo trūkumų gali būti būtinybė jį rengti esant itin šaltai aplinkos temperatūrai. Lietingą vėjuotą dieną gali prireikti kažko panašaus, kad sušlapusį šunį neperpūstų ir jis nesusirgtų. Tačiau tarp „vipetistų“ juokaujama, jog šį trūkumą vargiai galima pavadinti trūkumu, tad tai bene tobuli šunys.
Tuo pačiu reikia pasakyti, kad visai nebūtina rengti šunį esant +5 C temperatūrai, kadangi lauke šie šunys paprastai labai daug juda ir tikrai nėra tokie trapūs ir lepūs, kaip priimta manyti. Principas labai paprastas – kuo labiau šuo „vyniojamas” einant į lauką, tuo dažniau ir greičiau sirgs. Tačiau negalima leisti šuniu peršalti. Vipetui taip pat gali pakenkti skersvėjai, todėl jo vieta namuose turi būti šilta ir minkšta. Taip pat šie šunys mėgsta gulėti kur nors aukštesnėje vietoje. Taip pat absoliuti dauguma šios veislės mėgėjų neprieštarauja tam, kad šuo miegotų lovoje, ant fotelio ar sofos – vipetas labai švarus šuo, o miegoti šiltai ir patogiai jam itin svarbu. Tačiau, žinoma, jeigu to nepageidaujate, pakanka įrengti augintiniui nuolatinę jaukią vietelę.
Kaip tarti ačiū vipetui
Verta nepamiršti, jog vipetas yra kurtas. Ir kaip buvo minėta anksčiau, kurtas, mėgstantis bėgti ir iki pat širdies gelmių mylintis ausyse švilpiantį vėją. Todėl kursingas yra puiki galimybė atsidėkoti savo vipetui už kartu praleistą laiką ir ištikimybę. Jis tai tikrai įvertins. Taip pat tai puikus būdas išbandyti jūsų kurto darbines savybes. Be viso ko, tai puiki galimybė susitikti su bendraminčiais, kurtų mylėtojais ir drauge su bičiuliais smagiai bei turiningai praleisti laiką.
Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) patvirtintas standartas.
Parengė Eugenija Tovstucha ir Ramūnė Šnepetienė
Gauruoti portretai, Fotolapė, Piotr Domke, Liis Erits, Vaigoška Photography nuotraukos