Mitelšnauceriai

Smalsus. Gudrus. Savarankiškas. Nenustygstantis vietoje ir niekada nepavargstantis. Puikiai dresuojamas. Tai tik nedidelė dalis komplimentų, kuriuos galima išgirsti apie šnaucerius...

Kilmės istorija

Pats šnaucerio vardas nurodo, kad šios veislės šunys atsirado Vokietijoje. Schnauze vokiškai reiškia snukį. Manoma, kad šios veislės šunys veisiami nuo XV-XVI amžiaus, bet iki XIX a. juos vadino ne šnauceriais, o šiurkščiaplaukiais pinčeriais. Ir buvo jie įvairiausių spalvų. Šnaucerių išvaizda ir charakteris beveik nepakito nuo XIV-XV amžiaus.

Nėra duomenų, kad šią veislę būtų bandyta keisti įliejant kokios nors kitos veislės šunų kraujo. Tai matyti ir iš senovinių meno kūrinių. Maklenburge (Vokietija) galima pamatyti skulptūrą – XIV amžiuje sukurtas kūrinys vaizduoja medžiotoją ir prie jo kojų tupintį šnaucerį. 1620 m. Štutgarte (Vokietija) pastatyta skulptūra vaizduoja sargą su šunimi, panašiu į šiuolaikinį šnaucerį. Albertas Diureris 1492-1504 m. savo paveiksluose taip pat tapė šiuos šunis. Rembranto, Luko Kranacho Vyresniojo paveiksluose irgi galima pamatyti šnaucerių.

Manoma, kad šnauceriai buvo išvesti Bavarijoje ir Viutemberge, sukryžminus juodą vokiečių pudelį, pilką volfšpicą ir šiurkščiaplaukį pinčerį. Kiti šunų kilmės tyrinėtojai mano, jog dar buvo įlieta grifono, mopso, buldogo, terjero, netgi taksų kraujo.

Iš pradžių šiuos šunis vadino arklidžių pinčeriais, nes barzdotieji terjerai-šnauceriai buvo išvesti saugoti arklides nuo vagių bei graužikų (iš to ir kilo pavadinimas „žiurkgaudžiai”). Be to, šie sumanūs šunys padėjo perginti bandas iš vienos vietos į kitą. Vėliau, padailinus jų išvaizdą kerpant kailį, šnaucerių protėviai buvo imami į žmonių palydą kelionėse. Vis labiau buvo vertinamos šuns kompaniono savybės. Ypač šie bruožai išryškėjo šnauceriams persikėlus su šeimininkais į miestų butus, kur jie lengvai pritapo ir dėl savo charakterio, ir dėl kailio (beveik nesišeria, neturi specifinio kvapo).

Pirmieji šnauceriai šunų parodų karjerą pradėjo 1879 m. Hanoveryje vykusioje trečiojoje tarptautinėje šunų parodoje. Tąsyk laimėjo šiurkščiaplaukis šnauceris, kurio vardas ir buvo… Šnauceris! Šis vardas vėliau tapo visos veislės pavadinimu.

1880 m. paskelbtas pirmas šnaucerio standartas, o dar po 10 metų surengta pirmoji šnaucerių paroda, kurioje dalyvavo 93 šunys. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad šnauceriai yra kitų dviejų veislių, ryzenšnaucerio ir cvergšnaucerio, pradininkai.

Pirmasis Pinčerių klubas buvo įsteigtas Kelne 1895 metais. Bavarijos šnaucerių klubas įsteigtas 1907 m. Miunchene. 1918 m. šnaucerių standartas oficialiai užregistruotas centrinėje Vokietijos kinologų organizacijoje. Veislės oficialūs pradininkai laikomi du patinai – Šnauceris ir Zeppelis bei dvi kalytės – Zettxen ir Ette f.Enc.

Charakteris

„Šnaucerio charakteryje harmoningai susipina išdidus grožis, protas ir energija”,– rašė šnaucerių specialistas, rusų kinologas E. Jerusalimskis.

Šnauceris reikalauja pasitempti ir išlikti aktyviam, o užėjus sunkumams, nenusiminti. Mitelšnauceriai nuotaikingi, energingi, aktyvūs, bet jokiu būdu ne isteriški šunys. Jie atsidavę ir draugiški savo šeimai arba juos prižiūrintiems žmonėms. Protingas, judrus, iniciatyvus ir sumanus šnauceris žavi gebėjimu greit reaguoti į aplinkos pasikeitimus ir greit nusiraminti. Ne kiekvienas patiki, jog šis vidutinio dydžio šuo yra pakankamai sargus, nemėgsta svetimų žmonių, be to, yra nepaperkamas. Taip pat neįtikėtina, kaip šnauceriai sugeba kantriai bendrauti su mažais vaikais. Joks save gerbiantis šnauceris niekada negrybštels šeimininkui, o juo labiau jo atžaloms.

Temperamentingas šnauceris gatvėje ar kitoje judrioje vietoje pasikeičia: tampa rimtas, susikaupęs, patikimas. Parodose nereaguoja į erzelį, artistiškai demonstruoja save ekspertams ir žiūrovams. Šie šunys gali ir mėgsta pasirodyti parodose bei vikrumo varžybose, nes yra puikiai dresuojami. Dėl savo universalumo ir gero charakterio mitelšnauceris padeda žmonėms ieškoti narkotikų, sprogmenų, yra naudojamas kaip gelbėtojas, padeda neįgaliesiems, gano bandą, gaudo graužikus fermose ir net padeda medžioklėje.

Šnauceris pasižymi labai tvirta sveikata. Beveik neturintis jokių paveldimų ligų, kantriai atlaikantis netikėtus negalavimus ar traumas. Dėl savo šiurkštaus ir tankaus kailio jis pakelia tiek šalčius, tiek karščius, todėl gali gyventi ir lauke.

Standartas

Šiuolaikinis šnauceris tvirtai sudėtas, kompaktiškas vidutinio dydžio šuo. Galva stambi, kampuotai pailga, apaugusi ilgesnių plaukų barzda ir ūsais bei antakiais, kurie dengia tamsias akis. Kadangi šalyje priimta nebekirpti ausų ir uodegos, ausys natūraliai nuleipę į šonus nuo pat pagrindo. Uodega kardo formos. Šiai veislei būdingas aukštas priekis, šiek tiek nuolaidi viršaus linija, gili ir plati krūtinė, ryškūs priekiniai ir užpakaliniai kojų kampai. Šnauceris visada žavi savo judesių amplitude ir aliūru. Plaukai šiurkštūs su tankiu šiurkštoku poplaukiu.

Kilmės šalis – Vokietija.

Ūgis – 45-50 cm (nukrypimas nuo normos ne daugiau kaip 1 cm).

Svoris – 15-20 kg.

Tinkamumas aplinkos sąlygoms – visapusis.

Gyvenimo trukmė 12-16 metų.

Tinka tvirto charakterio, aktyviam šeimininkui.

Lietuvos šnauceriai

Lietuvoje pirmieji šnauceriai, įsigyti Rusijoje, Latvijoje ir Estijoje, pasirodė 1970-1980 metus. Įsikūrus LKD ir pradėjus rašyti Lietuvos šunų veislių knygą, pirmuoju numeriu įregistruotas patinukas ERAN – RIČARD – STING (1991.04.18 – 2006, savininkė N.Steriova). Šiandien turime šios veislės atstovų iš Čekijos, Lenkijos, Rusijos, Latvijos bei savo veisimo nemažą populiaciją.  2000 metais įsteigtas Lietuvos šnaucerių mylėtojų klubas, po poros metų gautas leidimas pirmajai specializuotai šnaucerių - pinčerių parodai surengti.

Šnaucerio standartas (FCI, Nr. 182).

Parengė Alma Veršickienė

Almos Veršickienės asm. ir Daria Pushkareva nuotr.