Taksai

Geriau už taksą – tik du taksai! Šį sakinį anksčiau ar vėliau ištaria visi, kurie į savo namus ir širdį įsileidžia taksų veislės šunį. Šis mažas trumpakojis šuniukas savyje turi visko, ko dažniausiai trokšta apie svajonių vyrą galvojanti moteris: taksas bebaimis, stiprus, ištikimas, tvarkingas ir turi humoro jausmą.

Iš kur atsirado taksai?

Apie taksų atsiradimą pasakojama graži legenda. Požemių pasaulio dvasios, pamačiusios, kad žmonės viršuje augina mažą linksmą šuniuką užsigeidė jį turėti savo pasaulyje. Jos nusprendė nusitempti šuniuką pas save po žeme. Tačiau žmonės jo nenorėjo atiduoti ir sučiupę laikė už galinių kojų. Taip bekovodami su dvasiomis šuniuką ištempė ir jis tapo ilgas. Tada šuniukas pats priėmė sprendimą ir įkandęs žemutinio pasaulio dvasiomis liko su žmonėmis viršuje. Tačiau nuo to laiko jis vis prisimena požemių pasaulį ir kaišioja savo nosį į kiekvieną miške surastą urvą.

Tikroji taksų atsiradimo istorija mažiau romantiška. Šios veislės gimtinė – Vokietija.  Taksai – pati seniausia urvinių šunų veislė. Išvedė juos Pietų Vokietijoje XVII amžiuje. Senuosius žemaūgius skalikus (brakus), kuriuos dėl trumpų, kreivų kojų laikė veislės broku, sukryžmino su pinčeriais. Brakai naujai veislei perdavė gebėjimą grobį persekioti su balsu, puikią uoslę, pyktį žvėriui ir azartą. Taip pat puikias „urvinio darbo“ savybes.

Trumpaplaukiai taksai buvo bazinė veislė kuriant ilgaplaukius ir šiurkščiaplaukius taksus. Ilgaplaukių taksų tipas susiformavo XVIII amžiuje, kryžminant trumpaplaukius su spanieliais. XIX amžiuje, trumpaplaukius taksus kryžminant su nykštukiniu pinčeriu, cvergšnauceriu, dendžio Dinmonto terjeru, buvo gautas šiurkščiaplaukis taksas. Pirmasis taksų standartas parašytas 1879 metais.

1888 metais įkurtas pirmasis Vokiečių taksų klubas. Ir mūsų dienomis Vokietija yra šalis, kuri prižiūri veislės standartą, vienija taksų klubus visame pasaulyje. Už tai atsakinga tarptautinė taksų organizacija WUT, kurios nariais kitais metais žada tapti ir Lietuvos taksų mylėtojų klubas. Taksai išskirtiniai šunys net  FCI sistemoje, čia jiems priskirta atskira grupė. Ketvirtojoje FCI grupėje šiuo metu karaliauja trijų tipų taksai, kurie skiriasi kailiu: trumpaplaukiai, šiurkščiaplaukiai ir ilgaplaukiai. Kiekvieno tipo taksai esti trijų dydžių: standartiniai, nykštukiniai ir triušiniai. Visi šie tipai yra devynios savarankiškos šunų veislės, kurios skiriasi dydžiu, plaukų ilgiu ir spalva.

Neblėstantis populiarumas

Taksas – viena populiariausių ir mylimiausių šunų veislių visame pasaulyje. Bėga metai, keičiasi mados, tačiau taksai stabiliai išlieka populiariausių veislių dešimtuke. Žmonės myli šiuos šunis už tvirtą charakterį, ryškiai išreikštą individualumą ir narsią širdį. Kitų veislių šunys retai parodo tiek savarankiškumo ir išradingumo kaip taksai, kurie tuo pat metu yra paklusnūs ir atsidavę.

Taksų augintojai dažnai susiduria su mitu, kad taksas – sunkiai dresuojamas ir agresyvus šuo. Tiesa yra tokia, kad tikras taksas yra draugiškos prigimties, nenervingas ir neagresyvus, stabilaus temperamento. Aistringas, ištvermingas ir vikrus medžioklinis šuo, turintis puikią uoslę. Tačiau tai savarankiškas ir sprendimus mokantis priimti šuo. Jei toks šuo pamato, kad jo šeimininkas linkęs nuolaidžiauti, jis būtinai pasinaudos susiklosčiusia situacija ir užims vadovaujančią padėtį namuose. Taksai labai mėgstami šunys, galima būtų ilgai vardyti garsenybes, kurios savo lova (taip, taksai labiausiai mėgsta miegoti šeimininkų lovoje) dalijosi su šiais šunimis. Tarp jų dainininkė Adele, Andy Warhol, Audrey Hepburn, Picasso, David Bowie, Elizabeth Taylor, Marilyn Monro, Kirsten Dunst ir šimtai kitų. O kur dar britų karališkosios šeimos nariai, kurie, augindami šiuos šunis, išpopuliarino taksus Didžiojoje Britanijoje.

Tiesa, ne visada taksai puikavosi numylėtinių vardu, Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais taksų veislei buvo iškilusi nemenka grėsmė išnykti. Dėl kilusios neapykantos viskam, kas vokiška, masiškai buvo naikinami ir taksai. Jungtinėse Amerikos valstijose po karo šią veislę atkūrė iš likusių 26 šunų, tik tiek tepavyko išsaugoti.

Taksas namuose

Taksai buvo išveisti medžioklei, tačiau dauguma juos augina namuose kaip namų kompanionus. Ir tai suprantama – taksai nereiklūs, pasižymi gera sveikata, o jų laikymas nereikalauja didelių išlaidų. Jie neišrankūs maistui, žinoma, jei nebuvo išlepinti vaikystėje. Tačiau tai šunų veislė, kuri nesiskundžia apetitu, todėl yra linkę nutukti, jei šeimininkai nesugeba riboti maisto. Tai labai ištvermingi šunys, visada pasiruošę vykti į bet kurią kelionę. Taksai puikiai prisitaiko bet kokioje namų aplinkoje, prie bet kokio dienos režimo ir prie bet kokių šeimininko įpročių. Taksai labai protingi, paklusnūs savo šeimininkui, šiek tiek įkyrūs, reikalaujantys pagarbaus, švelnaus elgesio. Su jais negalima elgtis grubiai, nes jie užsispyrę, įžeidūs savimylos.

Ši šunų veislė auginti namuose tinka labiau nei kitų medžioklinių veislių šunys. Taksai turi puikią klausą, todėl girdi tyliausius garsus, yra puikūs sargai, be reikalo nesukeliantys triukšmo, kas būdinga špicams ir įvairių veislių terjerams. Taksus gerbia ir gentainiai šunų pasaulyje, nes jie savo autoritetą gina rimtai! Jie smalsūs, nuolat domisi aplinka, dievina pasivaikščiojimus, o medžioklė – jų gyvenimo prasmė. Net tie šunys, kurių niekada nesivedė į medžioklę, „realizuoja“ savo medžioklės instinktą rausdami graužikų urvus, kurmiarausius net paprasčiausio pasivaikščiojimo metu.

Mūsų laikais, ypatingai miestuose, taksus laiko bendravimui kaip šeimos narius. Ramios pusiausvyros, bet tuo pačiu gyvybingas ir išdykęs taksas suteikia džiaugsmo tiek vienišiems žmonėms, tiek didelei šeimai. Jis dažniausiai išsirenka sau vieną šeimininką, bet jo meilė ir prieraišumas neaplenkia ir kitų šeimos narių. Vaikams jie sudaro puikią draugiją žaidimams ir pasivaikščiojimams. Taksų labai stipriai išvystytas sarginis (gynybinis) instinktas. Nedidelis taksų ūgis neatitinka jo stipraus ir garsaus balso. Trumpos kojos nėra kliūtis lydėti jus ilgame žygyje.

Dažniausiai pasitaikantys mitai apie taksus

Kaip kiekviena šunų veislė, taip ir taksai neišvengia „mitų“. Jaučiame pareigą populiariausius jų paneigti.

Taksas – netinkama šunų veislė vaikams. Tai netiesa. Taksai myli vaikus, ypač tuos, kurie auga jų namuose. Tai puikiausi vaikų žaidimų draugai ir sargios mažųjų auklės. Tačiau taksas, kaip ir bet kurios veislės šuo, gali gintis, jei vaikas neatsargiai su juo elgsis. Todėl mokytis draugauti turi ne tik šuo, bet ir vaikas.

Taksai agresyvūs kitų šunų atžvilgiu. Tai netiesa. Šis mitas atsirado dėl tūkstančių taksų mišrūnų, kuriuos žmonės vis tiek priskiria taksams.  Dauginimo be dokumentų padarinys – šuns agresyvus elgesys. Tikras taksas – bebaimis, savimi pasitikintis, tačiau niekada nebus isteriškas ar agresyvus. Žinoma, jei jo šeimininkas neleis jam tokiu būti. Takso auklėjimas labai svarbi jūsų takso charakterio dalis.

Taksas išraus visą pievą prie namų. Tai iš dalies tiesa, dauguma taksų turi polinkį rausti žemę, tačiau tikrai ne visi. Jei nuo mažens šuniukui drausite rausti arba įpratinsite tai daryti tik vienoje vietoje, jūsų namų pievutė liks graži.

Takso neįmanoma dresuoti. Tai visiškas mitas. Šis šuo dresuojamas taip pat, kaip ir kitų veislių šunys. Taksai puikiai mokosi ir skina laurus ne tik medžioklėje ar parodose, bet ir agility varžybose. Paprasčiausiai taksas – savarankiškas šuo, jo kontaktas su šeimininku paremtas ne aklu paklusnumu kaip, tarkime, aviganių, o abipuse pagarba ir bendradarbiavimu. Takso dresūrai gali prireikti daugiau kantrybės, tačiau ją turintis šeimininkas galės didžiuotis puikiai besielgiančiu šunimi.

Visus besidominčius taksais kviečiame apsilankyti šunų parodose bei susisiekti su Lietuvos taksų mylėtojų klubu, kurio nariai pasirengę daugiau papasakoti apie šiuos puikius šunis.

Taksų standartas (FCI).

Parengė Skaiva Jasevičiūtė

Lino Vaicekausko, Julijos Tranelytės, Eve Photography, S.M.Photogallery nuotr.