Akita inu

Akita Japonijoje laikoma nacionaline šunų veisle, kuri yra labai gerbiama ir prilyginama meno kūriniui. 

Akita inu ( 秋田犬) verčiant iš japonų kalbos reiškia „Akita šuo” (Akita – prefektūra Japonijos šiaurėje).

Šie šunys turėjo daug paskirčių. Pirmiausia, saugojo imperatorių, dalyvavo šunų kautynėse, medžiojo meškas ir kitus stambius žvėris, tempė roges, dirbo policijoje.

Senovės Japonijoje jie buvo ne tik medžiokliniai šunys, bet ir šunų kovų, kurias vėliau uždraudė, dalyviai. Tačiau priešiškumas ne gaujos šunims išliko ir šiandien, taigi akita  negali draugiškai elgtis su svetimais šunimis. Ko nepasakysi apie kates, triušiukus ir kitus namuose laikomus nedidelius augintinius – akita juos globoja arba paprasčiausiai nepastebi.

Elgsena, dresūra, paskirtis

Akita yra  labai protingas šuo. Galima sakyti,  kad visi šunys yra protingi, bet ne visi – gudrūs! Šis šuo „skaito” ir net “užuodžia“  savo šeimininko mintis, kas yra labai naudinga dresuojant ir nelabai naudinga, norint atlikti tam tikras procedūras šuniui. Mažylius nuo pat 2 mėnesių būtina socializuoti. Žinoma, šį atsakingą darbą pirmiausia pradeda ir turi daryti veisėjai. Vėliau, kai šuniukas atvyksta į naujus namus, naujieji šeimininkai, laikydamiesi veisėjo rekomendacijų ir pamokymų, turi rimtai užsiimti mažylio socializacija, disciplina ir dresūra.

Nelabai kas patikės, jog akita – toks orus, išdidus ir nekantrus šuo – gali dalyvauti šunų sporto varžybose. Patikėkite, šios veislės šunys labai noriai ir tiksliai vykdo užduotis, yra greiti, veržlūs. Akita inu taip pat gali padėti ieškoti dingusių žmonių, sėkmingai dirbti paieškos būriuose. 

Tačiau akita inu nėra šuo, be paliovos vykdantis komandas – monotonija jam greitai įgrysta ir jis atsisako vykdyti paliepimus,  bet po kelių dienų ar net po metų jis tas komandas su malonumu pademonstruos, be jokių pakartotinų dresūros pamokų ir net nepadarys  klaidų. Akita greitai ir ilgam įsimena komandas. 

Dėl savo įspūdingos išvaizdos akita labai išpopuliarėjo ne tik Europoje, bet ir mūsų šalyje. Lietuvoje akita inu pasirodė apie 2000 metus.

Priežiūra

Šių šunų priežiūra nėra sudėtinga. Akita inu yra labai švarūs šunys. Gyvenantys namuose net neturi ilgesnio plauko šunims būdingo „vėjo“ kvapo.

Kasdienei priežiūrai reikia paprasčiausio šunų kailiui skirto šepečio. Kas kita – kailio paruošimas parodoms. Čia jau prireiks didesnio arsenalo šepečių ir šukų, kokybiškos, akita kailio struktūrai tinkančios kosmetikos ir galingo džiovintuvo.

Akita inu nėra labai ėdri, suaugęs šuo kartais net nesuėda paros normos (apie 400 g sauso ėdalo). Rekomenduotina rinktis ėdalą, turintį kuo mažesnį proteinų kiekį (tinkamiausias – sausas ėdalas su žuvimi, triušiena, antiena, kalakutiena, aviena).

Sveikata

Akita inu yra stiprūs ir ligoms atsparūs šunys, bet, kaip visos šunų veislės, turi jiems būdingų sveikatos problemų. Paveldimos ligos: klubo sąnario displazija, katarakta, AL (amelogenesis imperfect) – šias genetines ligas, kaip ir daugelį kitų, galima ir būtina tirti prieš veisiant šunis.

SA (SEBACEOUS ADENITIS ), VKH (Vogt-Koyanagi-Harada Syndrome) – šios ligos taip pat kartais gali būti paveldimos, todėl veisėjai turėtų vengti veisti šunis, kurių kilmės medyje pasitaikė panašių susirgimų.

Trumpai apie standartą

Akita inu apibūdinimas: didelis, tvirtai sudėtas, subalansuotas, orus, ištikimas, kuklus, ištvermingas šuo. Šuo kompanionas.

Kailio spalvos: raudona, tigrinė, balta. Visos minėtos spalvos, išskyrus baltą, turi turėti „urajiro“ (baltas kailis snukio šonuose, ant skruostų, žandikaulio apačioje, ant kaklo, krūtinės, kūno ir uodegos bei vidinėje kojų pusėje).

Ūgis: šunų aukštis ties ketera – 67, kalių – 61 cm (galima 3 cm paklaida).

Trūkumai: patinai, turintys kalėms būdingų išvaizdos bruožų ir kalės, turinčios patinams būdingų bruožų; dantų trūkumas; mėlynas arba dėmėtas liežuvis; šviesios akys; trumpa uodega; baikštumas.

Diskvalifikacija: agresyvus arba pernelyg drovus šuo; nestačios ausys; kabanti uodega; ilgi plaukai (ilgaplaukiai); juoda snukio kaukė; dėmės ant baltų kailio vietų (urajiro); kriptorchizmas.

Išsamus standartas (FCI V gr., Nr. 255)

Tekstą ir nuotraukas parengė Miglė Savickienė