Tarptautinė kinologų federacija (FCI) šios veislės standartą patvirtino tik 1967 metais, nors tolimajame Tibete, vienuolynuose, jie gyveno nuo seniausių laikų. Lasos apsai buvo taikos ir gerovės sergėtojai…    

Veislės kilmė ir paskirtis

Lasos apsai kilę iš Himalajų kalnuose įsikūrios mažytės valstybės Tibeto. Tai viena seniausių šunų veislių pasaulyje. Rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad jie galėjo egzistuoti 800 metų prieš mūsų erą. Lasos apsai nuo seno gyveno budistų vienuolynuose, lakstė kalnuotose vietovėse kur panorėję. Tibeto vienuoliams jie atstojo „durų skambutį“: atklydus pašaliečiui, sulodavo, pranešdavo apie svečią. Taigi, Lasos apsai yra nedideli sarginiai šunys ir, žinoma, kompanionai.

Dabartinį veislės pavadinimą – Lasos apsai sugalvojo „išorinis pasaulis“, atradęs šią šunų veislę vos prieš šimtą metų. Pirmieji šunys iš Tibeto į Didžiąją Britaniją buvo atvežti apie 1920-uosius ir gana greitai jie pradėti demonstruoti Londono šunų parodose.

Tikrasis veislės pavadinimas skamba taip: Apso Seng Kyi. Išvertus iš vietinės kalbos, tai reiškia mažasis šuo-liūtas. Lasa yra Tibeto sostinė, o žodis „apso“, manoma, yra kilęs iš kito tibetietiško žodžio „rapso“, kuris reiškia „panašus į ožį“ ir tai – dėl ilgos barzdos, tačiau juokaujama, kad ne tiek dėl barzdos, kiek dėl išskirtinio šių šunų charakterio.

Charakterio bruožai ir temperamentas

Linksmas ir pasitikintis savimi, šiek tiek užsispyręs ir turintis tvirtą nuomonę apie viską, kas supa aplink.

Tai šuo, turintis didelę savivertę. Labai atsidavęs ir ištikimas šeimininkui, tačiau nepatiklus svetimiems: budrumas ir saugojimo režimas visada „įjiungtas“.

Svarbiausi Lasos apsų išvaizdos bruožai

Tibeto mažųjų šunų veislių iš viso yra keturios (Lasos apsai, Ši cu, Tibeto terjerai ir Tibeto spanieliai): iš jų, o kartu ir iš visos gausios dekoratyvinių šunų veislių grupės, Lasos apsai išsiskiria savo dydžiu ir kūno proporcijomis, galvos forma ir snukio išraiška, kailio tipu ir spalvų įvairove.

Lasos apsas yra mažas, bet stiprus ir tvirtai sudėtas šuo. Idealus ūgis Lasos apsų patinams – iki 25 cm, kalės šiek tiek mažesnės. Geros fizinės formos tokio ūgio šuo turėtų sverti apie 6 kilogramus.

Lasos apsus sieja giminystės ryšiai su Ši cu, tačiau Lasos apsai nėra trumpu snukeliu (brachicefalai). Taisyklingos galvos proporcijos šiai veislei yra pabrėžtinai svarbios: snukis sudaro trečdalį viso galvos ilgio. Akys – mažos, tamsiai rudos spalvos, migdolo formos ir turinčios skvarbų, išmintingą žvilgsnį. Nosis – didelė, plačiomis šnervėmis. „Atvirkščias žirklinis“ dantų sąkandis, platus ir ryškiai matomas apatinis žandikaulis. Šių bruožų visuma sudaro tipišką paslaptingą, rytietišką išraišką, kurios nesupainiosi su niekuo.

Lasos apsai nesišeria. Jų kailis yra ilgas, tiesus ir žvilgantis, kietokas ir šiek tiek primenantis žmogaus plaukų struktūrą. Džiugina ir kailio spalvų įvairovė: Lasos apsai gali būti visų auksinių, kreminių, pilkų atspalvių, juodi, juodi su įrūdžiu arba dvispalviai: balti su kurios nors iš minėtų spalvų dėmėmis. Nosies, lūpų ir akių apvadų pigmentas būtinai juodas.

Kokios priežiūros reikalauja Lasos apsas?

Maudyti reikėtų kartą per savaitę naudojant kokybišką šampūną ir kondicionierių, kailį džiovinti fenu, šukuojant tokiam kailio tipui tinkamu šepečiu. Kasdienis šukavimas nėra būtinas, tačiau jeigu šukuojama, nederėtų šukuoti purvino ir sauso kailio. Reikia naudoti iššukavimui skirtus purškiklius. Galvos plaukai supinami specialiomis gumelėmis ar kasytėmis, kad nekristų į akis.

Nors tai nėra didelio fizinio krūvio reikalaujantys šunys, jiems būtina suteikti galimybę laisvai judėti, išeiti į lauką pasivaikščioti, kad ir kokios prastos oro sąlygos būtų.

Sveikata ir ilgaamžiškumas

Lasos apsai yra ne žmogaus sukurta, o savaime, ypač sudėtingomis klimato sąlygomis, atokiame, uždarame geografiniame areale susiformavusi šunų veislė, todėl pati gamta atliko svarbų darbą, atrinkdama tik stipriausius ir sveikiausius individus veistis. Taigi, šie šunys iš prigimties yra stiprios sveikatos, ne itin linkę į genetines ligas. Lietuvoje veisiami šunys tikrinami dėl PRA ir kelio girnelių išnirimų (nukrypimai nuo normos konstatuojami itin retai).

Tai iIgaamžiai (išgyvena 16-17 metų), lėto brendimo šunys. Veislės entuziastai sako, kad jie – kaip vynas – su amžiumi tik geresni. Parodose labai dažnai laimi vyriausi šunys ringe. Tinkamai auginami ir prižiūrimi Lasos apsai iki pat žilos senatvės išlieka energingi, jaunatviškos išvaizdos, sensta gražiai ir elegantiškai, kartais net neįmanoma nuspėti šuns amžiaus.

Ar lengva dresuoti ir auklėti Lasos apsus?

Jie protingi ir sumanūs, todėl viską išmoksta greitai, kai... patys to nori. Savarankiškai mąstančius, visada viską pasveriančius Lasos apsus dresuoti gali būti sudėtinga, tačiau įmanoma, tik reikia aiškios motyvacijos. Lasos apsas laiko šeimininką lygiaverčiu partneriu, todėl auklėti reikia kantriai ir išmintingai. Šie šunys turi labai gerą atmintį – kartą užgavus, nuskriaudus – atsimena ilgai. Jie nori pasilikti dalelę asmeninės erdvės, kurioje liktų nepriklausmi, todėl netinka žmonėms, norintiems besąlygiškai paklūstančio šuns.

Kokiems žmonėms tinka šios veislės šunys?

Lasos apsai gali gyventi laimingi ir su vienišais senjorais, ir šeimose su mažais vaikais. Nors savarankiški ir viską pasveriantys, tuo pačiu jie yra žaismingi ir švelnūs šunys. Tai patikimi vaikų žaidimų partneriai, nes moka diplomatiškai pasišalinti, kai šie pernelyg įsiaudrina. Linkę prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų, nes jiems svarbiausia – žmogaus dėmesys. Dėmesio nesiekia įkyriai: jie tarsi mažas savo šeimininko šešėlis, kuris visada šalia, kai tik gali – todėl Lasos apsai ir yra puikūs kompanionai. 

Veislės standartas 

Pokalbis su Lasos apsų veisėja L.Kudirkiene

Parengė Lauryna Kudirkienė

Sandros Štabokaitės nuotr.