Keribliūterjerai – įvairaspalvės „asmenybės“, turinčios savitą humoro jausmą ir požiūrį į tai, kas vyksta. Bet ar tikrai keris – kiekvienam? Ne vienas šunų veisėjas, parduodamas šuniukus, apipila pagyromis savo pamėgtąją veislę. Deja, realybė kartais pasirodo ne tokia „graži ir pūkuota“. Draugai man sako: „Kodėl tu tokia išranki? Juk svarbu, kad mylės šunį ir to pakanka!“ Kaip sakoma, gyveni ir mokaisi, todėl ir darai išvadas iš asmeninės patirties. 

Džiaugiuosi, kad keriai nėra šunų reitingų viršūnėje pagal populiarumą, todėl nėra ir mados „aukos“. Juk šis šuo tikrai netiks kiekvienam, nes turi tam tikrų charakterio savybių ir priežiūros ypatumų. Todėl planuojantiems įsigyti keribliūterjerą kloju viską tiesiai šviesiai, kad vėliau nebūtų: „O mes manėm…“  Sakykime, jei keris būna paliktas vienas ilgiau nei 8-9 valandas, labai liūdi ir ilgainiui net gali susirgti depresija, nes šios veislės šunys nepakenčia vienatvės.

Kai kuriuos žmones gali trikdyti įgimtas kerių smalsumas, judrumas ir noras būti įvykių centre. Keribliūterjerai – tikrai įvairiaspalvės „asmenybės“, turinčios savitą humoro jausmą ir požiūrį į tai, kas vyksta. Norėdami suprasti bent dalelytę jų pasaulėjautos, turėtume susipažinti, kokie veiksniai padarė didžiausią įtaką šiai veislei formuotis. Juk ji neatsirado iš niekur, kaip ir daugelis kitų šunų veislių. Gaila, kad šunų mėgėjai, o kartais ir kinologai, pamiršta apie sąlygas, nulėmusias šunų veislės raidą. Todėl manau, kad kiekvienas, besidomintis keribliūterjerais, turėtų susipažinti su geografine, socialine aplinka, kurioje formavosi ši šunų veislė. Taip pat paanalizuoti, kas lėmė jų charakterio bei temperamento ypatumus. Kodėl šie šunys apskritai išliko iki mūsų dienų? Visa tai yra pamatas, ant kurio susiformavo „airių dendžiai“.

Šiek tiek apie geografinius Kerio grafystės ypatumus ir ne tik...

Kerio grafystė (air. Contae Chiarraí, angl. County Kerry) yra pietvakarinė Airijos grafystė, kurios krantus skalauja Atlanto vandenynas. Tai kalnuotas kraštas su labai gražia gamta. Kerio klimato minkštumui įtaką daro Golfo srovės, ateinančios oro masės ir iš Atlanto pusės pučiantys pietvakarių vėjai. Kerio grafystė yra vienas lietingiausių Airijos regionų. Šis kraštas buvo mažiausiai paliestas „anglizacijos“, čia dar galima išgirsti kalbant senąja airių kalba.

Taigi, geografinė terpė, kurioje vystėsi keribliūterjerai kaip šunų veislė, tikrai nelepino. Šie ištvermingi šunys pasižymi meile darbui, kurį jiems pavesdavo atlikti: medžioti, ganyti ir saugoti. Įsivaizduokite, kiek reikia turėti vidinio parako, kad pergintum ūdrą iš vieno sraunios ir šaltos upės kranto į kitą? Tai tik vienas pavyzdys iš daugelio, rodantis, koks stiprus, atkaklus, sumanus ir nuovokus yra keris. Tai buvo išlikimo garantas, nes tais laikais niekas kaimuose ar ūkiuose neaugino šunų šiaip, savo malonumui. Todėl keriai tiesiog sukurti veikti! Todėl, norėdami užauginti sveiką, aktyvų, socialų individą, turime skirti daug laiko jo dresūrai ir socializacijai.

Apie airių šnekumą ir gyvenimą su airiais

Airiai – nuo seno labai komunikabili tauta (tarp savų), ne veltui dažnai vykdavo aptarimai ar pasitarimai pilių menėse, kaimų aludėse, kur liejosi alaus upeliai ir aidėjo juokas, o neretai pokalbiai virsdavo ir muštynėmis.

Turbūt tas airių būdas turėjo įtakos kerių charakteriui, temperamentui formuotis ir savotiškam atlapaširdiškumui bei emocingumui. Juk, kai šie šunys džiūgauja, jie spinduliuoja džiaugsmą kaip jėgainės… Sako, akys sielos – veidrodis, tad kaskart, pažvelgęs į kerio akis pajunti spinduliuojant gėrį, meilę, džiaugsmą ir gilų supratingumą. Mokslas dar neįrodė, kad šunys turi sielą, bet jie tikrai turi didelę širdį. O keriai – vieni tų, kurie, jei galėtų, apkabintų kiekvieną ir apdalytų visus džiaugsmu.

Žinoma, tam, kad galėtume didžiuotis savo augintiniais, turime juos ugdyti: kaip tinkamai reikšti emocijas, kaip bendrauti su kitais šunimis, kaip elgtis esant vaikams šalia bei konfliktinėse ar neįprastose (stresinėse) situacijose ir mokyti daugelio kitų dalykų. Šie šunys be galo nuovokūs, tai jų kraujyje, tik reikia nepatingėti ir žmoniškai paaiškinti, ko norime iš jų konkrečiu atveju, koks šuns elgesys nepriimtinas.

Dažnas klausia manęs: „Kaip pasiekei, kad tavo Floida yra tokia nuovoki ir nekelia rūpesčių?“.  Vienareikšmio atsakymo nėra, nes šuns, o ypač kerio, ugdymas tikrai nesiriboja dresūros aikštele. Tai, sakyčiau, gyvenimo būdas, kai nuo pat pirmų šuniuko žingsnių įsidarbini jo asmeniniu gidu žmonių pasaulyje: kantriai ir su meile aiškini, mokai, be prievartos ir muštro, o tik žaidimu ir pokštais mokai pasitikėti gidu, pasikliauti juo ir jo nurodymais, kad atsiskleistų ta nuostabi, šilta kerio asmenybė. Neretai keriams yra klijuojama „peštuko“ etiketė. Taip, tai emocionalūs šunys, tačiau šimtu procentų esu įsitikinusi, kad didžiausią įtaką tam turi jo šeimininkas (-ai). Juk kaip išmokysi reaguoti į stresines situacijas, į kasdien sutinkamus šunis, taip ir bus. Bet jei išvis nėra mokoma, o tik plaukiama pasroviui… Juk neretas šuns šeimininkas pritingi investuoti laiko ir finansų, ugdydamas savo augintinį (šuns veislė čia jau neturi reikšmės).

Keribliūterjerai yra labai komunikabilūs šunys. Vien paklausius jų skleidžiamų niurnėjimų ir kitokių garsinių variacijų, supranti, kad prieš jus – tikrų tikriausias plepys. Loja nedažnai, bet azartiškai, ypač norėdamas ką nors parodyti savo šeimininkui arba pranešti apie pasikeitimus jo teritorijoje. O kur dar neverbalinė – kūno kalba… Kaip tikras klounas puikiai žino mimikos reikšmę. Jo snukelyje viskas parašyta, tik skaityti tereikia mokėti.

Melagis iš jo prastas, bet gudrumo netrūksta, puikiai perpranta šeimininko užmačias ir kėslus. Keris fantastiškai tiktų bet kokiai pantomimos trupei, nes savo kūno judesiais geba perteikti, ką nori pasakyti, kokia jo nuotaika.

Kiekviena diena – penktadienis

Keris – šeimos šuo, dievinantis pasivaikščiojimus ir iškylas. Lengvai prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų: gali gyventi tiek bute, tiek name. Nors tai judrus šuo, jam pakaks ir dviejų valandų per dieną aktyvios veiklos (pasivaikščiojimai, žaidimai). Puikiai dirba vaikų auklėmis, tačiau nevalia pervertinti kantrybės, kai mažyliai neretai gan šiurkščiai bando žaisti su keturkoje aukle. Užspeistas į kampą bet koks šuo ginsis.

Keribliūterjerai dievina žaidimus! Tai vienas svarbiausių šių šunų poreikių, nes žaisdami jie atsipalaiduoja, pailsi tiek fiziškai, tiek protiškai, nes žaidžiant dirba kitos smegenų zonos nei įprastai, gaminasi biologiškai aktyvios medžiagos (endorfinai ir kt.), kurios tartum tonizuoja ir atgaivina šunį.

Kiekvienas šuns savininkas gali lengvai sužinoti savo augintinio poreikius. Atkreipkite dėmesį, kaip šuo reaguoja į naujai sutiktus žmones, kitus šunis, kaip elgiasi su žaislais. Kiek laiko trunka jo susidomėjimas naujais žaislais ar žaidimu? Ar žaisdamas ir tyrinėdamas kitus daiktus šuo bando juos kepštelėti letena, ar paragauti?

Galima būtų išskirti ir mėgstamas šunų veiklos sritis: ieškoti ir atrasti, vaikytis judantį objektą (medžioklė), rausti ir kapstyti, kramtyti, čiaumoti. Atlikę šiuos namų darbus galėsite parinkti tinkamus žaislus ir pasiūlyti žaidimus, kurie labiausiai tiks jūsų augintiniui.

Ar iš balos tas gražumas?..

Keribliūterjerai yra išskirtinės išvaizdos šunys. Nėra žinoma, kodėl tarp daugelio šiurkštaus kailio airių šunų (terjerų) veislių atsirado ir keletas švelnaus kailio, kaip keribliūterjeras ar airių kviečiaspalvis švelniakailis terjeras. Sklando ne viena legenda, kaip atsirado ši išskirtinė savybė, tačiau tai turbūt kokio nors genetinio pokyčio rezultatas, kurį sumanūs airių selekcininkai įtvirtino kaip pagrindinį šuns išorės bruožą.

Keribliūterjerai ir dar keletas airių veislių yra tik kerpami, ne triminguojami, tai daroma pagal tam tikrus reikalavimus. Nesvarbu, kad literatūroje, aprašant kailio priežiūros tipą, naudojamas žodis „trimming“. Todėl svarbu įvertinti ir finansines galimybes, nes šiuos šunis būtina kirpti ne rečiau kaip kas 1,5–2,5 mėnesio, o jaunus, iki vienerių metų – ne rečiau kaip kartą per mėnesį.

Šie mėlynieji terjerai puikiai jaučia savo vertę, ypač išėjęs iš šunų grožio salono! Negali atsistebėti, kaip šis stileiva išdidžiai žingsniuoja gatve. Aš dažnai specialiai einu į Gedimino prospektą ar senamiestį su savo augintine Floida, kad ji galėtų pasijusti tikrų tikriausia dama, kuria žavisi ir gėrisi praeiviai.

Keribliūterjeras – tai nuostabus gamtos kūrinys, kuris atsivers, jei tik suteiksite jam meilės, dėmesio, pasitikėjimo, drausmės ir galimybių džiaugtis – leisite būti laimingam žmonių pasaulyje.

Parengė Justina Juškevičiūtė

Just. Juškevičiūtės arch. nuotr.

Pokalbis apie Kerio žydruosius terjerus.