Samojedų gerbėjai sako, kad šios veislės šunų ištikimybė šeimai, noras dalyvauti šeimos gyvenime yra didžiausias turtas. Švelnų, geraširdišką šių šunų būdą pabrėždavo ir Šiaurės tyrinėtojai, o mes tą kasdien matome dabartinių samojedų elgsenoje.

Samojedų kilmės istorija

Samojedų pavadinimas kilo iš klajoklių samodų, gyvenusių Sibire, Rusijos šiaurėje. Nuo seno ten gyveno klajoklių samodų tautelės: nencai, encai, nganasanai ir selkupai. Žodis samojedai turėtų būti verčiamas kaip „savarankiškai gyvenantys“,  kas rodo šios genties stiprią, savarankišką kultūrą.

Samodų tautelės gyveno šiaurinėje Rusijos dalyje Sibire. Šio arealo pietinėje dalyje gyvenančios gentys  turėjo įvairių spalvų šunų, kurie ganė elnius, medžiojo, buvo pagalbininkai jų nelengvoje buityje. Šiaurinėje arealo dalyje šunys buvo visiškai balti , ramesnio temperamento. Šiuos baltakailius šunis vadino bjelkier (white dog that breeds white). Jie padėjo medžioti, ganyti elnius, šaltomis naktimis šildė žmones ir vaikus. Šeimininko nurodymu samojedai varydavo elnių bandas, pagal  komandas  surikiuodavo juos į dešinę arba kairę. Pasirodžius vilkams, perspėdavo lojimu.

Paprastai du šunys prižiūrėdavo 300-400 elnių bandą, vyresnysis samojedas dirbo, o jaunesnis  stebėdavo ir mokydavosi. Ganymo „meno“ pradėdavo mokytis ne anksčiau kaip vienerių metų. Samojedų ganymo „patirtis“ vidutiniškai 8–10 metų. Jie labai prisirišę prie savo šeimininko. Šiaurės elnių augintojai neatiduodavo samojedų kitam namų ūkiui – šunims buvo sunku priprasti pas naują šeimininką. Pasitaikė, kai samojedai grįždavo namo pas savo buvusį šeimininką, įveikę šimtus kilometrų per laukinę tundrą. Rusijos antropologas A. A. Popovas apie šiuos šunis rašė: „Elnių ganymo šunys yra didžiulė pagalba ganant bandą ir gaudant atskirus prijaukintus šiaurės elnius. Jie yra arktinių, baltų šunų veislė (kitur vadinama „samojedais“), kurie šiek tiek primena poliarinius vilkus. Viskas, ką turi daryti piemuo – tik sušukti, ir šunys visus nuklydusius  elnius suvarys į bandą…”.  

Ilgaamžiškumo paslaptis

Samojedai buvo ir turi likti vėlyvos brandos šunimis, nes gamta juos apdovanojo ilgaamžiškumu. Šiaurėje jie gyvena 14-16 metų, samojedų kalytės brandą pasiekdavo sulaukusios penkerių, patinukai – trejų metų. Kai kurie samojedai savo tikrąjį grožį įgyja tik bėgant metams – kailis tampa storas, ilgas, puošnus. Senatvėje nėra tingūs ar vangūs, išlieka energingi, žaismingi, meilūs. Ir vyresniame amžiuje mėgsta leistis į žygius, žaisti judrius žaidimus.

Samojedų mityba – svarbus jų gerovės aspektas, antsvoris jiems neleistinas. Šiaurėje samojedų šunys daugelį amžių gyveno pusbadžiu. Išliko keliautojų pasakojimų apie jaudinantį nenetų požiūrį į savo šunis, apie jų didelę meilę ir rūpestį savo ištikimais draugais. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kaip sunkiai gentys turėjo maitintis, natūralu, kad ir jų šunys patyrė nepriteklių. Kai nebūdavo šviežio maisto, samojedai mito džiovintų žuvų galvomis, vytintos mėsos gabaliukais. Galbūt todėl šios veislės šunys maitinasi taupiai – tai istoriškai nulemta jų savybė.

Vėlesnė samojedų istorija

19 a. pabaigoje prasidėjo Šiaurės ir Pietų ašigalių tyrinėjimų era. Poliarinių ekspedicijų aukso amžiumi laikomi 1870–1912 metai, tuomet atkreiptas išskirtinis dėmesys į šiaurinius šunis. Kelionės į Šiaurės bei Pietų ašigalius būtų buvusios neįmanomos be Sibiro laikų, malamutų, haskių, samojedų. Šie šunys tempė roges ir galėjo išgyventi  atšiauriomis šiaurės sąlygomis, jie puikiai  adaptavosi prie klimato ir žmonių.  

Samojedų šunis į savo ekspedicijas ėmė  žymus norvegų geografas ir tyrinėtojas prof. Fridtjofas Nansenas, norvegų keliautojas Roaldas Amundsenas, Arkties tyrinėtojas britas Frederickas George Jacksonas, įžymus italų keliautojas ir nuotykių ieškotojas kunigaikštis d‘Abruzzi ir daugelis kitų keliautojų bei tyrinėtojų.

Samojedų veislės pradininku laikomas Kilburn-Scottas, jis buvo zoologas, Karališkosios zoologijos asociacijos narys. 1889 m. pirmųjų savo kelionių į Archangelsko sritį metu jis susitiko su šio regiono gyventojais ir buvo sužavėtas jų šunimis. Po intensyvių derybų su genties vadu jam pavyko įtikinti šunį iškeisti į roges ir drabužius. Atidavęs roges,  žygiavo pėsčias, o savo naująjį augintinį nešė ant pečių. Šuo buvo išvežtas į Angliją, jam davė Sabarkos vardą. Sabarka tapo pirmuoju samojedu Anglijoje. Jis nebuvo baltas, o rudas, baltomis letenomis ir uodega. Vėliau iš vakarų Uralo jam atvežė kreminės kailio spalvos kalytę Whitey Petchorą, jos importas į Angliją patvirtintas dokumentais.

Samojedų šunys parodoje pirmą kartą pasirodė 1893 metais. Tai atsitiko Lydse (Anglija). 1909 m. Ernestas Kilburnas Scottas įkūrė Samojedų klubą, kuris patvirtino veisimo standartą. Turėdamas daug pažinčių, jis sugebėjo gauti iš Sibiro teritorijų kilusių šunų. 1922 m. įkurtas garsusis samojedų veislynas „Farningham“, kuris stengėsi išlaikyti pirmykštį samojedų tipą. Būtent iš Kilburno-Scotto veislyno pirmieji samojedai pateko ir į Europą. To meto fotografijos rodo, kaip keitėsi samojedų išorė, jie tapo kaulingesni, ilgesniu kailiu.

Pirmasis amerikiečių samojedas užregistruotas AKC 1906 m., bet didžioji dalis šių dienų Amerikos samojedų savo protėvius sieja su šunimis, įvežtais po Pirmojo pasaulinio karo (visi samojedai pateko į Ameriką per Angliją). Samojedai gerai prisitaikė prie šiltesnio klimato ir toleruoja net Floridos, Teksaso ir Pietų Kalifornijos karščius.

1997 m. liepos 22 d. Tarptautinė kinologų federacija (FCI) paskelbė naujausią samojedų standarto pataisą.

Ištikimi šeimos šunys

Samojedai geriausiai jaučiasi gyvendami gausioje šeimoje, nors puikiai tinka ir vienišam žmogui. Jie gali gyventi ir miegoti lauke, nors tikrai nori miegoti viduje, o didžiąją dienos dalį praleisti kartu su savo šeima. Samojedų gerbėjai sako, kad šios veislės šunų ištikimybė šeimai ir noras dalyvauti šeimos gyvenime ir yra didžiausias turtas.

Negalima nepaminėti jų švelnios, geraširdiškos prigimties, kurią pabrėždavo ir Šiaurės tyrinėtojai, o mes tai atpažįstame šiandieninių samojedų elgsenoje. Štai keletas keliautojų prisiminimų: „Baltieji šunys susiburdavo aplink mus, kad juos paglostytume“ (Fridtjofas Nansenas); „Naktį mes jausdavome, kaip baltieji šunys susirenka aplink ir baksnoja mus savo šlapiomis nosimis, siekdami mūsų dėmesio“ (Jamesas Murrayʼus, Schackletono ekspedicijos biologas); „Supratome, kad, norėdami greičiau išdžiovinti savo miegmaišius, turime paprasčiausiai juos ištiesti ir leisti šunims ant jų atsigulti“ (Roaldas Amundsenas).

Kaip ir visi šunys mažyliai ir paaugę samojedai turi būti tinkamai socializuojami, supažindinami su pasauliu bei žmonėmis. Atsakingas samojedo šeimininkas visada pasirūpins, kad šis šuo gautų tinkamą fizinį, o ypač – protinį krūvį, ir kad šuns gyvenimas nesiribotų vien savo kiemu. Samojedai gerai sutaria su savo gentainiais ir kitais gyvūnais, jie įpratę gyventi „kolektyve“, mėgsta bendras veiklas. Samojedų baltas kailis turi savybę „išsišvarinti“, tačiau būtina jį dažnai šukuoti, puoselėti. Iš iššukuotos vilnos gali būti mezgami šilti, gydomųjų savybių turintys mezginiai. Jie dažnai tampa šunų parodų nugalėtojais, pasitelkiami terapiniuose bei edukaciniuose užsiėmimuose.   

Parengė Dalia Mickienė

D.Mickienės asmeninės nuotr.

Lietuvos smojedų klubas

Samojedų standartas (FCI, Nr. 212).

Naudota literatūra: Robert Ward, Dolly Ward. The New Complete Samoyed; Terry Campbell, Gail Campbell. A New Owner‘s guide To Samoyeds; http://www.samoyed.org/samoyede_people.html; http://www.snowangelssamoyeds.com/The_Samoyed.html; http://www.nswsamoyedclub.org/the-first-samoyeds-in-nsw.html; Popovas, „The Nganasan“, Haga, 1966. p. 76).