Paprastai du šunys prižiūrėdavo 300-400 elnių bandą, vyresnysis samojedas dirbo, o jaunesnis stebėdavo ir mokydavosi. Ganymo „meno“ pradėdavo mokytis ne anksčiau kaip vienerių metų. Samojedų ganymo „patirtis“ vidutiniškai 8–10 metų. Jie labai prisirišę prie savo šeimininko. Šiaurės elnių augintojai neatiduodavo samojedų kitam namų ūkiui – šunims buvo sunku priprasti pas naują šeimininką. Pasitaikė, kai samojedai grįždavo namo pas savo buvusį šeimininką, įveikę šimtus kilometrų per laukinę tundrą. Rusijos antropologas A. A. Popovas apie šiuos šunis rašė: „Elnių ganymo šunys yra didžiulė pagalba ganant bandą ir gaudant atskirus prijaukintus šiaurės elnius. Jie yra arktinių, baltų šunų veislė (kitur vadinama „samojedais“), kurie šiek tiek primena poliarinius vilkus. Viskas, ką turi daryti piemuo – tik sušukti, ir šunys visus nuklydusius elnius suvarys į bandą…”.
Ilgaamžiškumo paslaptis
Samojedai buvo ir turi likti vėlyvos brandos šunimis, nes gamta juos apdovanojo ilgaamžiškumu. Šiaurėje jie gyvena 14-16 metų, samojedų kalytės brandą pasiekdavo sulaukusios penkerių, patinukai – trejų metų. Kai kurie samojedai savo tikrąjį grožį įgyja tik bėgant metams – kailis tampa storas, ilgas, puošnus. Senatvėje nėra tingūs ar vangūs, išlieka energingi, žaismingi, meilūs. Ir vyresniame amžiuje mėgsta leistis į žygius, žaisti judrius žaidimus.
Samojedų mityba – svarbus jų gerovės aspektas, antsvoris jiems neleistinas. Šiaurėje samojedų šunys daugelį amžių gyveno pusbadžiu. Išliko keliautojų pasakojimų apie jaudinantį nenetų požiūrį į savo šunis, apie jų didelę meilę ir rūpestį savo ištikimais draugais. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kaip sunkiai gentys turėjo maitintis, natūralu, kad ir jų šunys patyrė nepriteklių. Kai nebūdavo šviežio maisto, samojedai mito džiovintų žuvų galvomis, vytintos mėsos gabaliukais. Galbūt todėl šios veislės šunys maitinasi taupiai – tai istoriškai nulemta jų savybė.
Vėlesnė samojedų istorija
19 a. pabaigoje prasidėjo Šiaurės ir Pietų ašigalių tyrinėjimų era. Poliarinių ekspedicijų aukso amžiumi laikomi 1870–1912 metai, tuomet atkreiptas išskirtinis dėmesys į šiaurinius šunis. Kelionės į Šiaurės bei Pietų ašigalius būtų buvusios neįmanomos be Sibiro laikų, malamutų, haskių, samojedų. Šie šunys tempė roges ir galėjo išgyventi atšiauriomis šiaurės sąlygomis, jie puikiai adaptavosi prie klimato ir žmonių.
Samojedų šunis į savo ekspedicijas ėmė žymus norvegų geografas ir tyrinėtojas prof. Fridtjofas Nansenas, norvegų keliautojas Roaldas Amundsenas, Arkties tyrinėtojas britas Frederickas George Jacksonas, įžymus italų keliautojas ir nuotykių ieškotojas kunigaikštis d‘Abruzzi ir daugelis kitų keliautojų bei tyrinėtojų.
Samojedų veislės pradininku laikomas Kilburn-Scottas, jis buvo zoologas, Karališkosios zoologijos asociacijos narys. 1889 m. pirmųjų savo kelionių į Archangelsko sritį metu jis susitiko su šio regiono gyventojais ir buvo sužavėtas jų šunimis. Po intensyvių derybų su genties vadu jam pavyko įtikinti šunį iškeisti į roges ir drabužius. Atidavęs roges, žygiavo pėsčias, o savo naująjį augintinį nešė ant pečių. Šuo buvo išvežtas į Angliją, jam davė Sabarkos vardą. Sabarka tapo pirmuoju samojedu Anglijoje. Jis nebuvo baltas, o rudas, baltomis letenomis ir uodega. Vėliau iš vakarų Uralo jam atvežė kreminės kailio spalvos kalytę Whitey Petchorą, jos importas į Angliją patvirtintas dokumentais.
Samojedų šunys parodoje pirmą kartą pasirodė 1893 metais. Tai atsitiko Lydse (Anglija). 1909 m. Ernestas Kilburnas Scottas įkūrė Samojedų klubą, kuris patvirtino veisimo standartą. Turėdamas daug pažinčių, jis sugebėjo gauti iš Sibiro teritorijų kilusių šunų. 1922 m. įkurtas garsusis samojedų veislynas „Farningham“, kuris stengėsi išlaikyti pirmykštį samojedų tipą. Būtent iš Kilburno-Scotto veislyno pirmieji samojedai pateko ir į Europą. To meto fotografijos rodo, kaip keitėsi samojedų išorė, jie tapo kaulingesni, ilgesniu kailiu.
Pirmasis amerikiečių samojedas užregistruotas AKC 1906 m., bet didžioji dalis šių dienų Amerikos samojedų savo protėvius sieja su šunimis, įvežtais po Pirmojo pasaulinio karo (visi samojedai pateko į Ameriką per Angliją). Samojedai gerai prisitaikė prie šiltesnio klimato ir toleruoja net Floridos, Teksaso ir Pietų Kalifornijos karščius.
1997 m. liepos 22 d. Tarptautinė kinologų federacija (FCI) paskelbė naujausią samojedų standarto pataisą.
