Naujienos

Prieš keletą metų žiniasklaidoje pasirodė svarbi žinutė: Briuselio Parlamentas pritarė įstatymo projektui, pripažįstančiam, kad gyvūnai yra juslios būtybės. Taigi, gyvūnas negali būti laikomas daiktu ar įrankiu. Gyvūnas pripažįstamas specialiąja visuomenės dalimi, todėl turi ir gali būti ginamas teisiškai. Galbūt žodis „specialioji“ šiek tiek rėžia ausį ir ateityje bus surastas tinkamesnis terminas, bet prie jo prisišliejusi „visuomenės dalis“ sąvoką sušvelnina…

Jau stoikų filosofinio sąjūdžio laikais (antikinė Graikija) buvo teigiama: gyvūnai jaučia! Gyvūnų protines galimybes stoikai lygino su vaikų proto galiomis, jie jau tada įžvelgė tai, kas teisiškai įtvirtinta tik dabar. Ir senais laikais, ir šiandien pačiu socialiausiu naminiu gyvūnu augintiniu laikomas šuo. Kas gyvena ar savo veikloje yra susijęs su šunimis, šio protingiausio bei draugiškiausio gyvūno augintinio tikrai nevadina daiktu ar įrankiu. Kasdieniame gyvenime, žmonių gelbėjimo tarnybose, o ypač – kaniterapijoje, šunys tapo lygiaverčiais žmonių bendruomenės nariais.

Empatiški, išmintingi, gebantys priimti sprendimus, atsidavę bendražygiai. Jie jaučia ne tik savo vedlio ar šeimininko nuotaikas, bet ir kitų žmonių, su kuriais bendrauja, emocijas ir net fizinę būseną. Jeigu terapinis šuo nebūtų jusli būtybė, kaip jis reaguotų į Dauno sindromu sergantį, fizinės negalios surakintą, nerimą ar atskirtį išgyvenantį žmogų?

Būdami tokie įžvalgūs, terapiniai šunys tuo pačiu išlieka labai ramūs, klusnūs, susitvardantys. Jie tarsi gyvenimiškos patirties kupini išminčiai, bet kad tokiais taptų, daug pastangų turi įdėti jų vedliai. Terapiniai šunys yra specialiai ruošiami šiai veiklai, jie turi išlaikyti terapinio šuns egzaminus. Nuolat stebima jų emocinė būklė, gebėjimas jausti žmones, nes tai svarbu ne tik terapinio darbo kokybei, bet ir šuns gerovei.

O kas apie gyvūnų dalyvavimą terapiniuose užsiėmimuose nurodyta Tarptautinių gyvūnų asistuojamosios terapijos  organizacijų susivienijimo (International Association of Human-Animal Interaction Organizations, IAHAIO), kurio narė yra Kaniterapijos asociacija, dokumentuose?

„IAHAIO White paper“ pabrėžia, kad specialistai bei šunų vedliai turi stebėti ir vertinti terapinėje veikloje dalyvaujančius gyvūnus – įsitikinti, kad gyvūnų savijauta, polinkiai (savybės) nepakito. Be to, svarbu nepamiršti, kad gyvūnai turi „savo ribas“ ir kad tam tikras žmonių elgesys jiems gali būti nepriimtinas. „Gyvūnų negalima stumti į jų saugumą bei gerovę pažeidžiančias situacijas. Tokių nepriimtinų situacijų bei veiklų pavyzdžiai yra šokinėjimas per gyvūną arba lenkimasis virš jo, rengimas žmonių drabužiais, „puošimas“ nepatogiais aksesuarais, reikalavimas atlikti fiziškai sunkias, emocinę įtampą keliančias užduotis (šliaužti, nenatūraliai išsiriesti bei kt.)“, – rašoma IAHAIO patvirtintuose standartuose.

Šie svarbūs dokumentai akcentuoja: gyvūnai, nepriklausomai nuo jų rūšies, yra ne įrankiai, bet gyvos, juslios būtybės. Taip pat pabrėžiama būtinybė stebėti užsiėmimuose dalyvaujančių asmenų (pacientų) elgesį su terapiniais gyvūnais: ar šie neerzina gyvūno (grubiai neliečia; neužsigula), nekelia gyvūnui streso, nepažeidžia jo gerovės.

Parengė LKD narė Kaniterapijos asociacija

Vėtrės Anatanavičiūtės nuotraukoje – terapinis šuo Labradoro retriverė Kia, „Lietaus vaikų“ stovykla pajūryje

2025 m. ŠUNS DIENOS renginiai