Atsakingas veisimas

Kaip Lietuvos kinologų draugijos šunų veisėjai gali patvirtinti šunų veislyno statusą?
1.    Šunų veislyne turi gimti tos veislės, kuriai tvirtinamas veislyno statusas, trečioji šuniukų karta.
2.    Tos veislės, kuriai tvirtinamas statusas, šunys veislyne turi būti veisiami ne mažiau kaip penkerius metus.
3.    Per paskutinius trejus metus veislyne neturi būti užfiksuota veisimo nuostatų pažeidimų (bet kurios veisiamos šunų veislės).

Šunų gerovės standartus numato LKD Šunų veisimo nuostatai bei jų priedai, kuriuose akcentuojama privalomieji sveikatos tyrimai, veisiamų šunų amžius bei kiti reikalavimai.

Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) šalys narės, o tarp jų ir Lietuvos kinologų draugija (LKD), atlieka veisiamų šunų genetinius tėvystės nustatymo, arba DNR, tyrimus. Šie tyrimai LKD iniciatyva mūsų šalyje pradėti nuo 2018 m. sausio 1 d. 
Norėdamas atlikti DNR tyrimus, šuns savininkas pateikia veterinarijos gydytojui, kuris ims mėginį, šuns kilmės dokumento originalą arba kopiją.

Visi LKD klubų narių šunys yra ženklinami integriniu grandynu (poodinė mikroschema). Kaip tai atliekama? 

Šunų mylėtojų klubas, kuriam priklauso veisėjas, pateikia veisėjui arba veterinarijos gydytojui, kuris ženklins šuniukus, šuniukų vados dokumentus. Šių dokumentų  pagrindu veterinarijos gydytojas ženklina ir išrašo šuniukams identifikavimo pažymas.

Kalbėdamas apie kolių veislės šunis, nejučia įsivaizduoji sodybą ir laimingą šeimą. Ir nieko keista, juk koliai dažnai vadinami šeimos šunimis. O jeigu skaitėte Eric Knight knygą arba matėte vaidybinį filmą ,,Lesė grįžta‘‘, tikrai sutiksite, kad kolis – tai meilė, šeimos ryšiai ir gimtieji namai...

Kauno rajone gyvenanti Marina Reingardienė taip pat pritaria šioms mintims ir džiaugiasi, kad svajonę turėti šunį bemaž prieš tris dešimtmečius išpildė jos vyras Gediminas. Pamatė skelbimą laikraštyje ir pakvietė ją į kolių veislyną. Iš ten jiedu grįžo su kolių kalyte Jiffi iš Ramunių pievos. Jiffi pragyveno 11 metų, iki šiol Marina ją vadina asmenybe – protinga, drąsia, švelnia vaikų aukle, ištikima namų sergėtoja.

Apibūdindami šunų veisles, daugelis nevengia gražių epitetų, o būdvardžius, kuriais apibūdinami ryzenšnauceriai, galima vardyti nesustojant: galingi, azartiški, dėmesingi, stiprūs, atkaklūs, talentingi, nepailstantys, įspūdingi, žaismingi, grakštūs. Kažkada vadinta Miuncheno šnauceriais (pirmieji ryzenšnauceriai, užregistruoti šunų veislių knygoje, buvo iš Miuncheno), šiandien ši vokiečių išveista šunų veislė vadinama trumpai – ryzenai. Ryzenai kelia pagarbą ir nustato elgesio taisykles, šie šunys verčia su jais skaitytis. Tokios mintys ateina į galvą po susitikimo su dviem Jurgitomis, ryzenšnaucerių veislyno „Tauro Gildija“ bendrasavininkėmis, vilnietėmis Jurgita Rynkevičiene ir Jurgita Vasiliauskaite. 

Veisdama šunis, Sonata Petraitienė užsiima mylimu hobiu, kuris susideda iš daug etapų ir džiaugiasi, kai lūkesčiai pasiteisina. Nenusimena, jeigu ne viskas vyksta kaip sumanyta. Ir vis dėlto įdomu, kas šunų veisėjams svarbiausia? Šunys – parodų čempionai? Varžybų nugalėtojai? Geri reproduktoriai? Auksaspalvių retriverių veisėja kaunietė S. Petraitienė tik iš dalies pritartų šiems teiginiams – apie šunų veisimą ji turi savo nuomonę. Per 24 metus tebuvo 3 atvejai, kai šunis teko priimti atgal, priežastis – naujųjų šeimininkų alergijos. „Man svarbiausia, kad, ratui apsisukus, kuomet augintinis iškeliauja amžiams, žmonės sugrįžta pas mus naujo auksiuko. Tai geriausias mano veiklos  įvertinimas“, – atvirai sako veisėja, nes šunys jai yra kur kas daugiau, nei tik šunys.

Gyvūnų dermatologe bei vidaus ligų gydytoja keturiolika metų dirbanti kaunietė Vaida Velykytė be viso kito yra  bulterjerų veisėja, aktyvi šunų parodų dalyvė. Savo darbe ji kasdien susiduria su įvairiausiais šunimis, tačiau  prisipažįsta, jog širdis suspurda, kai gydykloje pasirodo „bultikas“. Kaip patikina veterinarijos specialistė, šios veislės šunų į gydyklą užsuka nedažnai – atletiški „vyrukai“ sveikata nesiskundžia. Bulterjerų šeimininkai į gydyklą dažniausia kreipiasi dėl savo augintinių profilaktinių procedūrų (skiepai, nagų trumpinimas, apsauga nuo erkių). Paklausta apie bulterjerams būdingas ligas, V. Velykytė pamini odos bei erkių perduodamas ligas, onkologinius susirgimus.

Kaunietė valų korgių pembrukų veisėja Kristina Kazlauskaitė netrukus švęs savo šunų veislyno dešimtmetį. Paklausta, ką vadinti geru šunų veislynu, Kristina Kazlauskaitė atsako klausimu: o ką vadinti šunų veisėju? Jos manymu, šunų veisėjas turi būti savo srities profesionalas, nes selekcija – menas. Veisėjas turi mokėti ūkininkauti – nepaviršutiniškai išmanyti šunų mitybą, sveikatą ir poreikius: socializacijos poreikį, fizinės ir protinės veiklos poreikį, veislės paskirties (ganymas, dresūra, medžioklė) poreikį. Dar būtų galima pridurti, kad veisėjas turi būti zoopsichologas, marketingo bei reklamos specialistas ir dar daug kas. 

Atėjus vasarai, prekybininkai siūlo įsigyti šaldomųjų liemenių, specialių gertuvėlių, ventiliatorių,  kondicionierių. Ir visa tai – šunims... Puiku, kad yra visko ir kad galime pasirūpinti savo gyvūnais, tačiau taip pat svarbu žinoti augintinio poreikius, atsižvelgti į jo temperamentą, savijautą, o ypač dabar, užėjus karščiams. Patyrę šunų augintojai kaitriomis vasaros dienomis atideda  dresūros užsiėmimus, nelaksto su dviračiais, pasiėmę savo šunis. Juo labiau, kad yra šunų, kurie fiziologiškai sunkiau ištveria vasaros karščius.

Nors skamba pompastiškai, bet tai tiesa: veislinių šunų veisėjai daug kam įsipareigoję. Visuomenei. Savo organizacijai. Patiems veisliniams šunims, nes tikrai nerasime veisėjo, kuris nenorėtų išveisti sveikų, standartą puikiai atitinkančių šuniukų. O šalia šios pompastikos ir paradoksas: daugumai veisėjų šunų veisimas tėra mylimas hobis! Tik jie vertina jį ne kaip paprastą hobį – šunų veisėjų nuomone, tai yra profesionalus hobis. O jeigu profesionalus, be žinių ir išankstinio pasirengimo – nė iš vietos. 

„Norėtume aplankyti savo šuniuką“, – tokius žodžius iš būsimų šuniukų šeimininkų ne kartą girdėjo samojedų veisėja Dalia Mickienė.

Tą dieną, kai lankėmės veislyne, čia turėjo antrą kartą apsilankyti jau anksčiau augintinį išsirinkę šunų mylėtojai iš Norvegijos. Ar šunų veisėjų nevargina tokie vizitai ir, apskritai, kas vyksta, kai maži pūkuotukai „kelia sparnus“, klausinėjome kauniečių šunų veisėjų Dalios Mickienės ir Vytautės Matusevičienės.