Vipetai kaip veislė išsivystė Didžiojoje Britanijoje, o veislės statusą gavo XIX a. pabaigoje. Šiuos nedidelius vikrius šunis laikė smulkesni žemvaldžiai, valstiečiai ir darbininkai, kurie negalėjo leisti sau laikyti didžiųjų kurtų – greihaundų. Mažasis kurtas ne tik talkindavo smulkių žvėrelių medžioklėje, bet ir suteikdavo pramogą – laisvalaikiu jų šeimininkai organizuodavo improvizuotas lenktynes laukuose ar gatvėse, kas savotiškai atstodavo aristokratų „sportą” – žirgų lenktynes.
Levretė – mažiausias kurtų šeimos atstovas, bet nuo to ne mažiau „kurtiškas“! Nedidukės, kompaktiškos, trumpučio plauko ir charizmatiško temperamento levretės šiandien yra šuo kompanionas, nors permaininguose istorijos vingiuose joms teko ir gaujomis medžioti smulkius žvėrelius Vokietijos ar Prancūzijos miškuose, ir gaudyti triušius lydint italus šeimininkus. Gebėdamos puikiai prisitaikyti tiek prie aktyviai gyvenančios šeimos, tiek prie namisėdos ar vyresnio amžiaus senjoro, jos išsaugojo neblogus medžioklės instinktus ir, kaip tikros sprinterės, panorėjusios gali žaibiškai pasiekti gan įspūdingą greitį. Šie mažyčiai kurtukai pasižymi ne tik įsimintinų formų ilgakoju, gilios krūtinės siluetu, bet ir išskirtiniu charakteriu: tai be galo švelnūs, prieraišūs, atsargūs ir gyvai į aplinką reaguojantys šunys.
Savo emocijas – susijaudinimą, nerimą, aistrą jos neretai išreiškia charakteringu virpėjimu, kuris toli gražu nereiškia, kad šuneliui šalta! Aristokratiškos ir elegantiškos, išdykusios ir išradingos (kai reikia pasiekti gardų kąsnelį ant aukštos lentynos), mylinčios ir reikalaujančios dėmesio (net jei prireiks užšokti šeimininkui ant pečių), draugiškos, lieknos ir trapios – tai viskas apie mažas, bet be galo ryškias levretes.
Susipažinkite su vienais gražiausių ir paslaptingiausių kurtų – saliukiais... Senovės arabų sakmė liudija: kai Alachas sukūrė žmogų, po kiek laiko sugrįžo pasižiūrėti, kaip jam sekasi.
– Ar viskas gerai? – paklausė žmogaus.
– Taip, Viešpatie, – šis atsakė. – Išskyrus tai, kad man nesiseka medžioti ir prasimaitinti.
Alachas susimąstė ir tarė:
– Duosiu tau vienintelę dovaną, kuri padės medžioti ir prasimaitinti. Bus tavo bendrakeleivis, palydovas ir gimininga siela. Niekas kitas nebus tau toks ištikimas ir atsidavęs. Bet tu privalai rūpintis juo ir elgtis kaip su sau lygiu, nes tai pats gražiausias mano kūrinys.
