.jpg)
Valia, ištvermė, laisvė ir orumas – šie epitetai puikiai pridera apibūdinti Aliaskos malamutus.
Aliaskos malamutai yra nepaprastai stiprūs, darbštūs 5 FCI grupės atstovai. Šis meilus, ištikimas ir žaismingas, bet tuo pačiu orus šuo, atpažįstamas iš savo galingo silueto bei gausių kailinių. Tai ištikimi, žaismingi ir meilūs šunys, tačiau tuo pačiu pasižymintys ir ypač stipria valia bei orumu, atsirandančiu sulaukus brandos.
Tai šunų veislė, turinti turtingą istoriją ir pasižyminti išskirtinėmis savybės. Neabejotinai dauguma esate girdėję apie čiau čiau išskirtinį bruožą – mėlyną liežuvį. Ir gal net girdėjot juokelį: liežuvis mėlynas, nes „čiaučius“ palaižė dangų...
Aristokratiška čiau čiau išvaizda bei unikalios būdo savybės žavėjo ir žavi šunų entuziastus visame pasaulyje. Šie šunys tarsi „liudija“ senovės paslaptis, rytietišką orumą ir prieraišumą savo šeimai.
Penktajai FCI šunų grupei priskiriami šiaurės kinkomieji šunys, šiaurės medžiokliniai šunys, šiaurės sargybiniai ir ganymo šunys, Europiniai špicai, Azijiniai špicai, primityviojo tipo šunys ir primityviojo tipo medžiokliniai šunys.
Volfšpicai buvo išveisti Europoje ir yra priskiriami europinių špicų šeimai.
Vokiečių nykštukiniai špicai nors daugeliui panašūs į lapiukus ar pūkų kamuolėlius, tačiau savo prigimtimi jie yra patys tikriausi šunys: drąsūs, energingi, smalsūs.
Vokiečių nykštukinis špicas, arba pomeranas, pavadinimą gavo pagal centrinės Europos regioną Pomeraniją, kuri dabar yra šiaurinės Lenkijos ir rytų Vokietijos dalis. Vokiečių kalba „spitz“ reiškia smailus.
Vokiečių nykštukiniai špicai priklauso špicų šeimai ir yra patys mažiausi šios šunų grupės atstovai.
Špicai – labai sena šunų veislė, vokiečių literatūroje minima dar XV amžiuje.
.jpg)
Akita Japonijoje laikoma nacionaline šunų veisle, kuri yra labai gerbiama ir prilyginama meno kūriniui.
Akita inu ( 秋田犬) verčiant iš japonų kalbos reiškia „Akita šuo” (Akita – prefektūra Japonijos šiaurėje).
Šie šunys turėjo daug paskirčių. Pirmiausia, saugojo imperatorių, dalyvavo šunų kautynėse, medžiojo meškas ir kitus stambius žvėris, tempė roges, dirbo policijoje.
Japonų špicas – stiprus, tvirtas, linksmas, žaismingas, išdykęs ir meilus, stiprios sveikatos šuo, puikiai sutariantis su visais šeimos nariais: suaugusiaisiais, vaikais, kitais gyvūnais augintiniais...
Kilmės istorija
Japonų špicas, arba Nihon Supittsu, yra gana jauna, tačiau nemažai gerbėjų jau turinti šunų veislė. Jis nedalyvavo samurajų karinėse avantiūrose, netupėjo ant pagalvėlių imperatorių rūmuose, nekaišiojo nosytės iš plačių žavios geišos kimono rankovių, todėl apie jį nėra įspūdingų legendų bei šlovinančių šią šunų veislę eilių. Japonų špicai paprasčiausiai ėmė vieną dieną ir... atsirado. Iki šiol apie jų kilmę žinoma nedaug. Vieni tvirtina, kad šios šunų veislės istorija prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje ir tarp jų protėvių galima aptikti Sibiro laikų, tik pačių smulkiausių.
Basendžiai, medžiotojų pagalbininkai, yra kilę iš tolimosios Afrikos. Manoma, kad juos laikė Egipto faraonai – karaliaus Tutanchamono kape, įsupti į brangias drobules, buvo rasti balzamuotų basendžių protėvių palaikai. Švarūs, tylūs, protingi, pokštininkai – basendžių dorybių sąrašas ilgas...
Gyvieji Afrikos amuletai
Akmens amžius. Centrinė Afrika. Šiais žodžiais galėtume pradėti pokalbį apie basendžių kilmę. Įsivaizduoti to meto šunų neįstengtume, nors kinologai tvirtina, kad primityvieji šunys (taip vadinami ir basendžiai) nedaug tepasikeitė. Basendžiai labiau žinomi iš Egipto faraonų kapaviečių, piramidžių freskų. Jie atsirado maždaug prieš tris tūkstančius metų prieš Kristaus gimimą.
Samojedų gerbėjai sako, kad šios veislės šunų ištikimybė šeimai, noras dalyvauti šeimos gyvenime yra didžiausias turtas. Švelnų, geraširdišką šių šunų būdą pabrėždavo ir Šiaurės tyrinėtojai, o mes tą kasdien matome dabartinių samojedų elgsenoje.
Samojedų kilmės istorija
Samojedų pavadinimas kilo iš klajoklių samodų, gyvenusių Sibire, Rusijos šiaurėje. Nuo seno ten gyveno klajoklių samodų tautelės: nencai, encai, nganasanai ir selkupai. Žodis samojedai turėtų būti verčiamas kaip „savarankiškai gyvenantys“, kas rodo šios genties stiprią, savarankišką kultūrą.
Samodų tautelės gyveno šiaurinėje Rusijos dalyje Sibire. Šio arealo pietinėje dalyje gyvenančios gentys turėjo įvairių spalvų šunų, kurie ganė elnius, medžiojo, buvo pagalbininkai jų nelengvoje buityje. Šiaurinėje arealo dalyje šunys buvo visiškai balti , ramesnio temperamento. Šiuos baltakailius šunis vadino bjelkier (white dog that breeds white). Jie padėjo medžioti, ganyti elnius, šaltomis naktimis šildė žmones ir vaikus. Šeimininko nurodymu samojedai varydavo elnių bandas, pagal komandas surikiuodavo juos į dešinę arba kairę. Pasirodžius vilkams, perspėdavo lojimu.
Lietuvoje vykstančiose tarptautinėse šunų parodose dalyvauja palyginti nedaug – 10-15 amerikiečių akitų. Panašiai tiek pat būna ir akitų, tiksliau, akita inu, nors šios medžioklinės šunų veislės istorija skaičiuoja daugiau kaip 4 000 metų...
Seniau šios dvi šunų veislės buvo laikomos viena veisle, tačiau būtina patikslinti: amerikiečių akita kilo iš akita inu.
Sibiro haskių istorija yra viena žavingiausių ir įdomiausių. Manoma, kad šios veislės šunys gyveno su čiukčių tauta šiaurės rytų Sibire prieš 3000 metų. Gyveno ten, kur žiemą temperatūra nukrenta žemiau -30° C šalčio ir kur nuolat siautėja pūgos...
Šie šunys buvo pagrindinė susisiekimo priemonė, jie buvo naudojami kinkiniuose. Kinkinyje būdavo net iki 20 šunų. Įkinkyti šunys su varovu įveikdavo ilgas distancijas – kartais nukeliaudavo iki 160 kilometrų. Dėl nedidelio ūgio ir minimalaus poreikio maistui šie šunys nesudarė papildomo vargo ilgose kelionėse. Su kinkiniu čiukčiai lengvai įveikdavo užšalusios jūros plotus, parsigabendavo medžioklės ar poledinės žvejybos laimikį.
Šiba inu laikomi nacionaliniu Japonijos pasididžiavimu, nacionaline vertybe. Japonai šiba inu šunis apibūdina taip: kan-i – drąsus ir ramus, ryosei – geros prigimties, švelnus, ištikimas, soboku – nuoširdus, atviras, spontaniškas...
Šunų šogūnų dinastija
Tarp kitų Japonijos šunų (akitų, hokoidų, kišių, kai ir šikokų) šibų šeima yra gausiausia. Jos atsirado Honsiu, didžiausioje Japonijos saloje. Senovėje ne vien vandenynai skyrė Japoniją nuo plačiojo pasaulio, bet ir savitos tradicijos, religija. Išpažindami sintoizmą, japonai buvo arčiau gamtos, jų gyvenime nemenką vietą užėmė šunys.
