5 gr. Špicai ir primityvieji šunys

Samojedas

Samojedų gerbėjai sako, kad šios veislės šunų ištikimybė šeimai, noras dalyvauti šeimos gyvenime yra didžiausias turtas. Švelnų, geraširdišką šių šunų būdą pabrėždavo ir Šiaurės tyrinėtojai, o mes tą kasdien matome dabartinių samojedų elgsenoje.

Samojedų kilmės istorija

Samojedų pavadinimas kilo iš klajoklių samodų, gyvenusių Sibire, Rusijos šiaurėje. Nuo seno ten gyveno klajoklių samodų tautelės: nencai, encai, nganasanai ir selkupai. Žodis samojedai turėtų būti verčiamas kaip „savarankiškai gyvenantys“,  kas rodo šios genties stiprią, savarankišką kultūrą.

Samodų tautelės gyveno šiaurinėje Rusijos dalyje Sibire. Šio arealo pietinėje dalyje gyvenančios gentys  turėjo įvairių spalvų šunų, kurie ganė elnius, medžiojo, buvo pagalbininkai jų nelengvoje buityje. Šiaurinėje arealo dalyje šunys buvo visiškai balti , ramesnio temperamento. Šiuos baltakailius šunis vadino bjelkier (white dog that breeds white). Jie padėjo medžioti, ganyti elnius, šaltomis naktimis šildė žmones ir vaikus. Šeimininko nurodymu samojedai varydavo elnių bandas, pagal  komandas  surikiuodavo juos į dešinę arba kairę. Pasirodžius vilkams, perspėdavo lojimu.

Paprastai du šunys prižiūrėdavo 300-400 elnių bandą, vyresnysis samojedas dirbo, o jaunesnis  stebėdavo ir mokydavosi. Ganymo „meno“ pradėdavo mokytis ne anksčiau kaip vienerių metų. Samojedų ganymo „patirtis“ vidutiniškai 8–10 metų. Jie labai prisirišę prie savo šeimininko. Šiaurės elnių augintojai neatiduodavo samojedų kitam namų ūkiui – šunims buvo sunku priprasti pas naują šeimininką. Pasitaikė, kai samojedai grįždavo namo pas savo buvusį šeimininką, įveikę šimtus kilometrų per laukinę tundrą. Rusijos antropologas A. A. Popovas apie šiuos šunis rašė: „Elnių ganymo šunys yra didžiulė pagalba ganant bandą ir gaudant atskirus prijaukintus šiaurės elnius. Jie yra arktinių, baltų šunų veislė (kitur vadinama „samojedais“), kurie šiek tiek primena poliarinius vilkus. Viskas, ką turi daryti piemuo – tik sušukti, ir šunys visus nuklydusius  elnius suvarys į bandą…”.  

Ilgaamžiškumo paslaptis

Samojedai buvo ir turi likti vėlyvos brandos šunimis, nes gamta juos apdovanojo ilgaamžiškumu. Šiaurėje jie gyvena 14-16 metų, samojedų kalytės brandą pasiekdavo sulaukusios penkerių, patinukai – trejų metų. Kai kurie samojedai savo tikrąjį grožį įgyja tik bėgant metams – kailis tampa storas, ilgas, puošnus. Senatvėje nėra tingūs ar vangūs, išlieka energingi, žaismingi, meilūs. Ir vyresniame amžiuje mėgsta leistis į žygius, žaisti judrius žaidimus.

Samojedų mityba – svarbus jų gerovės aspektas, antsvoris jiems neleistinas. Šiaurėje samojedų šunys daugelį amžių gyveno pusbadžiu. Išliko keliautojų pasakojimų apie jaudinantį nenetų požiūrį į savo šunis, apie jų didelę meilę ir rūpestį savo ištikimais draugais. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kaip sunkiai gentys turėjo maitintis, natūralu, kad ir jų šunys patyrė nepriteklių. Kai nebūdavo šviežio maisto, samojedai mito džiovintų žuvų galvomis, vytintos mėsos gabaliukais. Galbūt todėl šios veislės šunys maitinasi taupiai – tai istoriškai nulemta jų savybė.

Vėlesnė samojedų istorija

19 a. pabaigoje prasidėjo Šiaurės ir Pietų ašigalių tyrinėjimų era. Poliarinių ekspedicijų aukso amžiumi laikomi 1870–1912 metai, tuomet atkreiptas išskirtinis dėmesys į šiaurinius šunis. Kelionės į Šiaurės bei Pietų ašigalius būtų buvusios neįmanomos be Sibiro laikų, malamutų, haskių, samojedų. Šie šunys tempė roges ir galėjo išgyventi  atšiauriomis šiaurės sąlygomis, jie puikiai  adaptavosi prie klimato ir žmonių.  

Samojedų šunis į savo ekspedicijas ėmė  žymus norvegų geografas ir tyrinėtojas prof. Fridtjofas Nansenas, norvegų keliautojas Roaldas Amundsenas, Arkties tyrinėtojas britas Frederickas George Jacksonas, įžymus italų keliautojas ir nuotykių ieškotojas kunigaikštis d‘Abruzzi ir daugelis kitų keliautojų bei tyrinėtojų.

Samojedų veislės pradininku laikomas Kilburn-Scottas, jis buvo zoologas, Karališkosios zoologijos asociacijos narys. 1889 m. pirmųjų savo kelionių į Archangelsko sritį metu jis susitiko su šio regiono gyventojais ir buvo sužavėtas jų šunimis. Po intensyvių derybų su genties vadu jam pavyko įtikinti šunį iškeisti į roges ir drabužius. Atidavęs roges,  žygiavo pėsčias, o savo naująjį augintinį nešė ant pečių. Šuo buvo išvežtas į Angliją, jam davė Sabarkos vardą. Sabarka tapo pirmuoju samojedu Anglijoje. Jis nebuvo baltas, o rudas, baltomis letenomis ir uodega. Vėliau iš vakarų Uralo jam atvežė kreminės kailio spalvos kalytę Whitey Petchorą, jos importas į Angliją patvirtintas dokumentais.

Samojedų šunys parodoje pirmą kartą pasirodė 1893 metais. Tai atsitiko Lydse (Anglija). 1909 m. Ernestas Kilburnas Scottas įkūrė Samojedų klubą, kuris patvirtino veisimo standartą. Turėdamas daug pažinčių, jis sugebėjo gauti iš Sibiro teritorijų kilusių šunų. 1922 m. įkurtas garsusis samojedų veislynas „Farningham“, kuris stengėsi išlaikyti pirmykštį samojedų tipą. Būtent iš Kilburno-Scotto veislyno pirmieji samojedai pateko ir į Europą. To meto fotografijos rodo, kaip keitėsi samojedų išorė, jie tapo kaulingesni, ilgesniu kailiu.

Pirmasis amerikiečių samojedas užregistruotas AKC 1906 m., bet didžioji dalis šių dienų Amerikos samojedų savo protėvius sieja su šunimis, įvežtais po Pirmojo pasaulinio karo (visi samojedai pateko į Ameriką per Angliją). Samojedai gerai prisitaikė prie šiltesnio klimato ir toleruoja net Floridos, Teksaso ir Pietų Kalifornijos karščius.

1997 m. liepos 22 d. Tarptautinė kinologų federacija (FCI) paskelbė naujausią samojedų standarto pataisą.

Amerikiečių akita

Lietuvoje vykstančiose tarptautinėse šunų parodose dalyvauja palyginti nedaug – 10-15 amerikiečių akitų. Panašiai tiek pat būna ir akitų, tiksliau, akita inu, nors šios medžioklinės šunų veislės istorija skaičiuoja daugiau kaip 4 000 metų...

Seniau šios dvi šunų veislės buvo laikomos viena veisle, tačiau būtina patikslinti: amerikiečių akita kilo iš akita inu.

Sibiro haskis

Sibiro haskių istorija yra viena žavingiausių ir įdomiausių. Manoma, kad šios veislės šunys gyveno su čiukčių tauta šiaurės rytų Sibire prieš 3000 metų. Gyveno ten, kur žiemą temperatūra nukrenta žemiau -30° C šalčio ir kur nuolat siautėja pūgos... Šie šunys buvo pagrindinė susisiekimo priemonė, jie buvo naudojami kinkiniuose. Kinkinyje būdavo net iki 20 šunų. Įkinkyti šunys su varovu įveikdavo ilgas distancijas – kartais  nukeliaudavo iki 160 kilometrų. Dėl nedidelio ūgio ir minimalaus poreikio maistui šie šunys nesudarė papildomo vargo ilgose kelionėse. Su kinkiniu čiukčiai lengvai įveikdavo užšalusios jūros plotus, parsigabendavo medžioklės ar poledinės žvejybos laimikį.

 

Šiba inu

Šiba inu laikomi nacionaliniu Japonijos pasididžiavimu, nacionaline vertybe. Japonai šiba inu šunis apibūdina taip: kan-i – drąsus ir ramus, ryosei – geros prigimties, švelnus, ištikimas, soboku – nuoširdus, atviras, spontaniškas...

Šunų šogūnų dinastija

Tarp kitų Japonijos šunų (akitų, hokoidų, kišių, kai ir šikokų) šibų šeima yra gausiausia. Jos atsirado Honsiu, didžiausioje Japonijos saloje. Senovėje ne vien vandenynai skyrė Japoniją nuo plačiojo pasaulio, bet ir savitos tradicijos, religija. Išpažindami sintoizmą, japonai buvo arčiau gamtos, jų gyvenime nemenką vietą užėmė šunys.

Vokiečių nykštukinis špicas

Vokiečių nykštukiniai špicai nors daugeliui panašūs į lapiukus ar pūkų kamuolėlius, tačiau savo prigimtimi jie yra patys tikriausi šunys: drąsūs, energingi, smalsūs. 

Vokiečių nykštukinis špicas, arba pomeranas, pavadinimą gavo pagal centrinės Europos regioną Pomeraniją, kuri dabar yra šiaurinės Lenkijos ir rytų Vokietijos dalis. Vokiečių kalba „spitz“ reiškia smailus.

Vokiečių  nykštukiniai špicai priklauso špicų šeimai ir yra patys mažiausi šios šunų grupės atstovai.

Špicai – labai sena šunų veislė, vokiečių literatūroje minima dar XV amžiuje.

X