5 gr. Špicai ir primityvieji šunys

Sibiro haskis

Sibiro haskių istorija yra viena žavingiausių ir įdomiausių. Manoma, kad šios veislės šunys gyveno su čiukčių tauta šiaurės rytų Sibire prieš 3000 metų. Gyveno ten, kur žiemą temperatūra nukrenta žemiau -30° C šalčio ir kur nuolat siautėja pūgos... Šie šunys buvo pagrindinė susisiekimo priemonė, jie buvo naudojami kinkiniuose. Kinkinyje būdavo net iki 20 šunų. Įkinkyti šunys su varovu įveikdavo ilgas distancijas – kartais  nukeliaudavo iki 160 kilometrų. Dėl nedidelio ūgio ir minimalaus poreikio maistui šie šunys nesudarė papildomo vargo ilgose kelionėse. Su kinkiniu čiukčiai lengvai įveikdavo užšalusios jūros plotus, parsigabendavo medžioklės ar poledinės žvejybos laimikį.

 

Šiba inu

Šiba inu laikomi nacionaliniu Japonijos pasididžiavimu, nacionaline vertybe. Japonai šiba inu šunis apibūdina taip: kan-i – drąsus ir ramus, ryosei – geros prigimties, švelnus, ištikimas, soboku – nuoširdus, atviras, spontaniškas...

Šunų šogūnų dinastija

Tarp kitų Japonijos šunų (akitų, hokoidų, kišių, kai ir šikokų) šibų šeima yra gausiausia. Jos atsirado Honsiu, didžiausioje Japonijos saloje. Senovėje ne vien vandenynai skyrė Japoniją nuo plačiojo pasaulio, bet ir savitos tradicijos, religija. Išpažindami sintoizmą, japonai buvo arčiau gamtos, jų gyvenime nemenką vietą užėmė šunys.

Vokiečių nykštukinis špicas

Vokiečių nykštukiniai špicai nors daugeliui panašūs į lapiukus ar pūkų kamuolėlius, tačiau savo prigimtimi jie yra patys tikriausi šunys: drąsūs, energingi, smalsūs. 

Vokiečių nykštukinis špicas, arba pomeranas, pavadinimą gavo pagal centrinės Europos regioną Pomeraniją, kuri dabar yra šiaurinės Lenkijos ir rytų Vokietijos dalis. Vokiečių kalba „spitz“ reiškia smailus.

Vokiečių  nykštukiniai špicai priklauso špicų šeimai ir yra patys mažiausi šios šunų grupės atstovai.

Špicai – labai sena šunų veislė, vokiečių literatūroje minima dar XV amžiuje.

X