Naujienos

Belaukiant šunų parodų, arba šis tas apie tradicijas

Pavasario laukia visi. Šunų mylėtojai – labai. Šunų parodų dalyviai – labiausiai iš visų... Pavasaris mums reiškia, kad vėl susitiksime parodose, varžybos, kituose renginiuose.

Jeigu būsime drausmingi ir „kovidinių užsikrėtimų“ kreivė ir toliau smigs žemyn, susitiksime ir tarptautinėse šunų parodose Molėtuose, Druskininkuose, Palangoje. O kol tęsiasi suvaržymai, pasidairykime archyvuose...

Šią vasarą sukaks 25-eri metai, kai Lietuvoje pradėtos rengti tarptautinės šunų parodos – pirmoji tarptautinė paroda (pagal Tarptautinės kinologų federacijos, FCI standartus) įvyko 1996 metų rugpjūčio pirmąjį savaitgalį  Palangoje. Mūsų kaimynai, Latvijos kinologų federacija, pirmąją tarptautinę parodą surengė truputį vėliau, tų pačių metų lapkričio 9-10 d. Jūrmaloje.

Dar iki pirmosios tarptautinės šunų parodos Lietuvos kinologų draugija, kurios 30-metį minėsime kitąmet, taip pat organizavo šunų parodas, vadino jas čempionatais. Savo parodas rengė Kauno, Vilniaus bei kiti klubai. Pasaulio kinologijos kontekste tebesame jauni ir turime į ką lygiuotis, bet per nepilnus tris dešimtmečius daug ko pasiekėme ir išmokome.

Šio teksto iliustracijai parinkome Lietuvoje kinologų draugijos leisto laikraščio „Šuo“ nuotrauką. 1996-ųjų spalio mėn. išėjo pirmasis numeris – kinologų bendruomenė buvo informuojama apie naujoves, Lietuvos šunis čempionus. Draugijos tinklapis www.kinologija.lt atsirado prieš dešimt metų.

Jei istoriniai faktai dar nepabodo, pasidairykime po pasaulį.

Pirmoji šunų paroda, kurioje varžėsi 60 pointerių ir seterių, įvyko 1859 m. vasarą Niukasle prie Taino (Newcastle), Anglijoje. Ši data veislinių šunų augintojams svarbi. Tai šunų parodų startas, nors tikslas šios parodos buvo visai žemiškas – prasiblaškyti! Kol nevykdavo medžioklės, medžiotojai stokojo pramogų ir progų susitikti, parodyti vieni kitiems savo šunis.

Taigi, turime pripažinti, kad medžioklinių šunų veisėjai bei augintojai tapo šunų parodų pradininkais, nors bandymų surengti šunų konkursus būta ir anksčiau.

Išliko pasakojimų, kad savaitgaliais didesnėse Anglijos aludėse šunų mylėtojai rengdavo savo augintinių konkursus. Prie alaus bokalo rinko gražiausius, dalijosi patirtimi, rinko kalytėms „kavalierius“, derėjosi dėl būsimų šuniukų. Iš šių smagių pasisėdėjimų gimė svarbūs dalykai.

1873 metais dvylika draugų, šunų veislynų savininkų, įsteigė pirmąjį Šunų mylėtojų klubą (Kennel Club) ir pranešė, jog nuo šiol pradeda vesti vieningą šunų kilmės knygą. Tai buvo labai svarbi žinia norintiems atsakingai veisti veislinius šunis. Šis klubas ėmėsi organizuoti ir šunų parodas.

O dabar sukluskite ponios ir panelės: moterys neturėjo teisės tapti Kennel Club narėmis! Šiais laikais tai sunkiai įsivaizduojama, bet tada šunų veisimas, teisėjavimas parodose, kinologijos istorijos „rašymas“ buvo patikėtas vyrams. Bet... neilgai. Jau 1894 metais šunų mylėtojos – ponios ir panelės – įsteigė savo organizaciją „Ladies Kennel Association“ ir, jeigu šį faktą perkeltume į dabartį, turėtume pripažinti: viskas apsivertė aukštyn kojomis. Bemaž visame pasaulyje šunų parodose ir veisiant šunis dabar dominuoja moterys, o vyrai labiau renkasi sportą arba medžioklę su šunimis. Nemažai vyrų yra parodų teisėjai, klubų vadovai.

Iš pradžių moterims nebuvo leidžiama teisėjauti parodose ir netgi demonstruoti šunų. Šunų parodų dalyvėms moterims svarbūs 1869-ieji, kai vienoje parodų net dviejų moterų šunys tapo nugalėtojais. Teisybės dėlei reikia pripažinti: ačiū Karališkajai šeimai, kad šios šeimos moterys, veislinių šunų gerbėjos ir veisėjos, pralaužė ledus. Moterų dėka pasikeitė šunų parodų „kontingentas“ – pradėjusios veisti dekoratyvinius šuniukus, šunis kompanionus, su savo augintiniais jos ėmė dominuoti parodose. Susižavėjimas šunų parodomis ir veisliniais šunimis smarkiai išaugo: nuo 60 registruotų šunų pirmoje parodoje iki tūkstančių šunų parodose Londone ar Birmingeme. Istorikai net pateikia faktą, kad šunų paroda vyko šešias dienas.

Į parodas Jungtinės Karalystės šunys buvo vežami traukiniais, tam prireikdavo palydovų, šunų prižiūrėtojų. Veislinius šunis laikė turtingi asmenys, aristokratai, kurių pajamos ir statusas leido samdytis pagalbininkų. Kadangi šunų parodos trukdavo ne vieną dieną, šunys nakvodavo ten pat, parodos vietoje. Į ringą juos išvesdavo profesionalūs vedliai. Iš anksto buvo parengiamas parodos katalogas, kuriame nurodydavo savininką, šuns vardą ir... kainą. Veisliniai šunys niekada nebuvo pigūs.

Ar Lietuva tuo metu buvo užribyje? Tikrai ne. 1873 metais kunigaikščio Oginskio šunidėse Rietave amsėjo nemažas būrys veislinių šunų, įsigytų užsienio veislynuose. Šunis prižiūrėjo ir dresavo savo amatą išmanantys prižiūrėtojai. Veislinių šunų turėjo ir kiti dvarininkai, inteligentai, tik, žinoma, ne tiek daug ir ne tokių įvairių veislių, kad būtų galėję organizuoti dideles veislinių šunų parodas.    

Baigiant šį trumpą „pasivaikščiojimą po archyvus“, dar vienas reikšmingas faktas: parduodamas šunį Jungtinės Karalystės šunų veisėjas su pirkėju pasirašydavo sutartį. Ši sutartis ir tada, ir dabar, kiek raidžių ar žodžių joje bebūtų, reiškia svarbiausią dalyką – atsakomybę. Atsakomybę, kurią  deklaruoja abu: šuns veisėjas ir pirkėjas.

Turbūt sutiksite, jog tradicijos yra kur kas daugiau, nei išblukę paveikslėliai kinologijos archyvuose.

X