– Ar yra šunų, kuriems išties reikia korekcinių antkaklių?
– Korekciniai antkakliai skirti ne šuniuko mokymui, o jau susiformavusio nepageidaujamo elgesio keitimui. Šie antkakliai padeda greičiau išspręsti kai kurias problemas, kurių sprendimas skanėstais truktų taip ilgai, kad keltų pavojų ir šeimininkams, ir aplinkiniams. Jeigu didelis, aktyvus šuo tampo vyresnio amžiaus šeimininkę, tai gali baigtis kaulų lūžiais ir šuns atidavimu arba užmigdymu. Aš tikiu, kad šuniui svarbu likti mylinčioje šeimoje, nekeliant pavojaus šeimos nariams. Juk yra ir kitų alternatyvų, kurios taip pat šunį veikia per diskomfortą – apynasriai ir priekyje segamos petnešos. Tačiau šios priemonės yra labiau žalingos šuns kūnui, nors ir atrodo estetiškai.
– Koreguoti savo mylimo augintinio elgseną specialiomis priemonėmis... Turbūt sutinkat, kad skamba prastai. Ir kaip iki to „nusigyvenama“ ?
– Žmonės įsigyja ne tik mažus šuniukus. Įsigyja ir suaugusius šunis, paima iš gyvūnų prieglaudų. Tokie šunys dažnai turi susiformavusių blogų įpročių. Net nusipirkę mažą šuniuką, koks procentas šeimininkų iš karto su juo eina į dresūros mokyklą? Ir koks procentas iš tų, kas ateina, iš tikrųjų aktyviai užsiima ne tik treniruotėse, bet ir tarp treniruočių, namie? Vilniuje galbūt kokie 5 procentai. O kaip mažuose miesteliuose? Dirbdama dresuotoja vienokį ar kitokį korekcinį antkaklį rekomenduoju apie penktadaliui šunų, tačiau pirmiausia, ką darau – pamokau šeimininką jį tinkamai naudoti, išaiškinu, kam ir kodėl tai skirta. Dažniausia šių priemonių prireikia apie vienerių metų dar nedresuotiems, didelių veislių, aktyviems šunims, kurių šeimininkai paprasčiausiai fiziškai jau nebenulaiko. Tai ypač pavojinga žiemos metu, kai, šuniui stipriai timptelėjus, tikėtinos rimtos šeimininko traumos. Kita kategorija – šunys, turintys įgimtą agresiją. Korekciniai antkakliai padeda šiems šunims gyventi saugiai, nekeliant pavojaus aplinkiniams.
– Ar visuotinis korekcinių antkaklių draudimas ką nors išspręs?
– Atvirkščiai, toks draudimas gali pabloginti situaciją! Šuo, su kuriuo apskritai užsiimama, jau yra labiau privilegijuotas prieš tą, kuris gyvenime mato tik grandinę ir savo būdą arba yra laikomas tik dauginimui iki išsekimo. Aš manau, kad korekcinis antkaklis gali suteikti šuniui šansą likti savo namuose, savo šeimoje, o ne būti kažkam atiduotam. Ar mes norim, kad tokie šunys papildytų prieglaudas ar, kas dar baisiau, būtų užmigdyti? Tegul jie lieka su savo šeimininkais, kurie, nors ir nebus skyrę pusmečio kasdienio darbo „pozityviai“ elgsenos korekcijai, tačiau bent jau galės išsivesti savo šunį pasivaikščioti, galės su juo toliau gyventi. Juk ne šuns kaltė, kad žmogus su juo neužsiėmė, kol šis buvo mažas.
– Ir tada oponentai ims rėkti: jeigu nesugeba geruoju su šunimi susitarti, tokiems išvis nereikia šuns!..
Jeigu gyventume šalyje, kur kiekvieno beglobio laukia eilė norinčiųjų, galbūt pritarčiau tokiai nuomonei. Deja, realybė yra kitokia. Ne vienerius metus savanoriavau prieglaudoje. Žinau, kokios jos perpildytos. Jeigu atimsime augintinius iš tokių nelabai nusimanančių, laiko neturinčių šeimininkų, kur juos visus dėsime? Kas jų laukia? Prieglaudos voljeras su dar devyniais tokiais pat nelaimėliais? Mirtinas adatos dūris? Dauguma „humaniškų šalių“ renkasi dūrį. Deja, bet ten normalu migdyti net tuomet, kai šuniui reikia labai brangaus gydymo. Teko girdėti, jog kai kurie šunų veisėjai atsisako parduoti šuniukus į kai kurias Skandinavijos šalis būtent dėl tokio požiūrio. Palikti šunį vieną ilgiau nei keturias valandas ten laikoma žiauru elgesiu, bet užmigdyti, vos tik šuo parodė agresiją, įstatymas leidžia ir tai yra normalu. Ar ir mes to siekiame?