Naujienos

Laikas parodys, ar Darvinas pakeis Drakoną

Galima belstis į neatsakingo šuns šeimininko sąžinę, daryti kategoriškas išvadas, tačiau mažo šuniuko tai nesugrąžins. Daugiau kaip 15 metų rusų kurtus auginančiai vilnietei Rasai Jurkevičiūtei, kaip ir mažąjį Drakoną įsigijusiai šeimai iš Trakų rajono, sausio 15-oji nepasimirš – jų augintinį, rusų kurtuką mirtinai sužalojo iš kiemo ištrūkęs agresyvus šuo. Tokia būtų trumpa istorija ir beliktų tik pagirti veisėją bei paviešinti kilnų jos poelgį – jau kitą dieną po nelaimės nukentėjusiai šeimai ji nuvežė kurtuko brolį Darviną.

Kai nusprendžia pravirų vartų šuo...

Rasos poelgį labiausiai supras šunų veisėjai. Drakoniukui viskas dar buvo prieš akis: dresūros pamokos, šunų parodos, kurtų lenktynės, susitikimai ir, svarbiausia, gyvenimas laimingoje šeimoje su dviem mergaitėmis, su kuriomis jis nei minutei nenorėjo skirtis nuo pirmųjų pažinties dienų.

„Kartais užtenka vieno neatsakingo veiksmo, kuris nulemtų šeimos tragediją, net jei tai visiškas menkniekis – neuždaryti vartai ir kieman išleistas šuo. Šįkart neuždaryti vartai atėmė gyvybę mažyliui, kuris dar tik mokėsi pažinti pasaulį. Būdamas vos trijų mėnesių jis niekada negrįš namo į mylinčią šeimą, kur jo laukė ir dvi mažos mergaitės. Mergaitės, kurioms teko staiga suaugti ir anksti suvokti, kas yra mirtis ir geriausio draugo netektis. Gyvenime visko būna, bet kai sužinai, jog tai ne pirmas kartas ir panašūs įvykiai su šiuo agresyviu šunimi buvo užglaistyti ir nutylimi... O jeigu kitą kartą šis pravirų vartų šuo užpuls ne šeimininkę (ją taip pat apkandžiojo) su šuniuku, bet vaiką?“ – klausdama mūsų nuomonės, jautria žinute savo socialinėje paskyroje dalijosi Rasa.

Mažylis Drakonas zuikius dabar vaikosi padebesiuose, o ką turėtume galvoti ir daryti mes, šunų mylėtojai? Ką nori pasakyti Rasa, papasakojusi savo šuniuko netekties istoriją.

Pirmiausia ji pataria labai saugoti savo augintinius. Netylėti, jeigu kaimynystėje kyla panašių problemų, nes galbūt kažkam išgelbėsite gyvybę, išsaugosite sveikatą.

„Tikiu, kad neturiu tokių draugų, kuriems reikia priminti: turit nedraugišką, nenorintį bendrauti su svetimais šunį – užsidarykit vartus. Pririškit jį pavadžiu. Patikrinkit kelis kartus, ar tą padarėt,– apie gyvūnų augintojų atsakomybę kalba veisėja. – Naudokitės galva! Juk tam galva ir duota, kad visi, kam lemta išeiti, išeitų savo laiku, o ne tada, kada nuspręs jūsų pravirų vartų šuo!“.

Kas ko neteko?

Sakysite, per daug sentimentų. Gerai – pakalbėkime, kas ir ko per šį incidentą neteko.

Šuo, mirtinai sužalojęs kurtuką ir apkandžiojęs jo šeimininkę, neva turi kilmės dokumentus, bet, kaip paaiškėjo, pirktas kažkokiame „vieno kiemo“ veislyne Lenkijoje ir oficialių kilmės dokumentų neturi. Žiniasklaidai „nustačius“ šuns veislę ir tai ištrimitavus, buvo mestas šešėlis niekuo dėtai šunų veislei. Ir taip nutinka jau ne pirmą kartą, kai nesivarginama net pasidomėti, ar šuo tikrai turi, o jei turi, tai kokius kilmės dokumentus ir kas juos išdavė?

Šuns šeimininko aplaidumą ir nusikalstamą veiką įrodyti bus sunku. Reikės daug kantrybės, lėšų, energijos, laiko.

Toliau, ir veisėja, ir naujieji Drakoniuko šeimininkai patyrė ne tik emocinį sukrėtimą, bet ir finansinių nuostolių – kas juos atlygins, jeigu teismas taip ir neįvyks?

Mažos mergaitės patyrė emocinį sukrėtimą. Beje, jos kartu su tėvais iš anksto ruošėsi šuniuko pirkimui, net prisidėjo savo vaikiškomis santaupomis.

„Sulaukusi šeimininkės skambučio, iškart lėkiau į kliniką, kur jie jau buvo. Pakeliui sulaukiau antro skambučio su veterinaro komentarais – stuburas nepažeistas, tačiau šunelis nebejaučia kojyčių, neaišku, ar vaikščios, jau nekalbant apie sunkią reabilitaciją. Pasitarėm su šeimininkais – ryžtamės sudėtingai operacijai, – Rasa vis prisimena tas nerimo valandas.– Pradėjus operuoti paaiškėjo: šansų, kad jis išgyvens, nebėra. Kartu su šeimininkais teko duoti leidimą išleisti mažylį į amžinus medžioklės plotus“. Ši citata apie dar vieną sukrėtimą – nukentėjusiems kartu su veterinarijos gydytoju teko priimti nežmoniškai sunkų eutanazijos sprendimą.

„Kol kas visi, su kuo konsultavomės, nepataria kreiptis dėl moralinės žalos atlyginimo. Kalbama nebent apie to agresyvaus šuns konfiskavimą arba, blogiausiu atveju, migdymą, – apie nelengvas teisingumo paieškas pasakoja Rasa. – Jei vis dėlto atsirastų advokatas, kuriam širdis suvirpėtų beskaitant mūsų istoriją, labai ieškome tokio žmogaus nors pasikonsultuoti...“.

„Sugrąžinkime laimę į šeimą"

„Pirmoji mano rusų kurtė Blestiasciaja buvo tas šuo, kuris atvedė į kinologijos pasaulį, kartu su manimi dalyvavo pirmose hendlingo pamokėlėse, parodose, jau nekalbant apie nesibaigiančius pasivaikščiojimus miškais, laukais bei pažintis su kitais šunininkais. Esu labai dėkinga, kad veisėja tuomet mumis patikėjo ir išleido savo „vaiką" su jauna mergina. Po septynerių metų pas mus atkeliavo antroji šios veislės atstovė jau su rimtesniais planais ir svajonėmis – galimybe veisti. 2016 metais svajonė išsipildė, turėjome pirmą vadą. Neįsivaizduoju savęs be rusų kurto net ir žiloje senatvėje, tai mano širdies veislė ir žavi joje viskas – nuo arogantiško akių vartymo ir žandukų pūtimo iki skriejančio kaip vėjas silueto lenktynių lauke, kur atsiskleidžia tikrasis rusų kurtų pašaukimas“,– apie savo meilę ir ištikimybę rusų kurtams prisipažįsta Rasa.

Jos namuose taip pat gyvena čekoslovakų vilkšuniai, jos draugo mylimi šunys. Visi augintiniai yra mylimi, mėgsta tiek pagulinėti kartu lovoje, tiek išsiruošti į ilgus pasivaikščiojimus gamtoje, o dažnu atveju ir apsilankyti Rasos darbe.

2011 metai Rasai buvo ypatingi, tada apsisprendė ne tik auginti, bet ir veisti rusų kurtus, įregistravo veislyną „Rubidis“ ir po penkerių metų sulaukė pirmosios vados. Iš viso veislyne gimė 3 vados, o paskutinėje vadoje buvo dvi kalytės ir du patinukai.

„Buvo be galo skaudu, kad tokie atsidavę žmonės po šios traumos galbūt nuspręs niekada nebeauginti jokio gyvūno, nes jo netekti yra sunku,– savo sprendimą pasiūlyti šeimai auginti Drakoniuko brolį Darviną aiškina Rasa. – Tikrai ne pirmam paskambinusiam ar parašiusiam pažadu savo išveistą šuniuką, o tik pabendravusi, išsiaiškinusi žmonių lūkesčius bei gyvenimo būdą. Tą patį nelaimės vakarą sulaukiau šeimos patvirtinimo, kad jie taip prie Drakono prisirišo, jog savo ateities be šuns neįsivaizduoja. Iškart nusprendžiau susisiekti su ispanais, kuriems buvo pažadėtas Darvinas. Svarsčiau, kaip tiems žmonėms, kurie taip ilgai Darvino laukė, pasakyti ir paprašyti, jog būsimą savo šeimos narį leistų atiduoti kitiems? Nepatikėsite, sekunde anksčiau nei mano laiškas jiems nukeliavo, gavau iš jų žinutę. Pamatę feisbuke mano pasidalintą tekstą apie šuniuko žūtį, patys palaimino šią mintį: „Make that family happy again" (Sugrąžinkime laimę į šeimą – Red.). Vienintelė sąlyga buvo palikti jų sugalvotą vardą Darvinas, nes mažylis prie jo jau buvo pripratęs“.

Tikėkime laiminga pabaiga. Laikas parodys, ar Darvinas sugebėjo pakeisti Drakoną, bet gal to ir nereikia, juk kiekvienas šuo – atskira istorija.

Karolinos Voicechovskajos, Eglės Jurkevičiūtės ir Rasos Jurkevičiūtės nuotr.

X