Naujienos

Baltrušaičių šeimos namuose Talačkoniuose (Pasvalio r.) yra atminimų siena su augintinių nuotraukomis. Šalia – šunų laimėtų varžybų skraistės, o tarp jų ir brangiausias trofėjus – 2025 metų Pasaulio racing‘o čempionės, greihaundės Stelos (Mount Cappucine's Winners Blood) apsiaustas.

„Kai kilo trispalvė ir skambėjo Lietuvos himnas, jis buvo grojamas ilgiau nei įprastai, simboliškai įprasminant tą pirmąjį kartą, kai pasaulio čempionate laimėjo Lietuvos atstovai“, – sako greičiausio pasaulio šuns šeimininkai ir pabrėžia, jog šis sportas – ne apie prizus, o apie meilę, atsidavimą ir pasididžiavimą savo šunimi.

Svajojo patekti į šešetuką. Grįžo su auksu!

Rugsėjo 7 d. Gelsenkirchene, Vokietijoje, vykusiame čempionate Augustė, Dominykas ir Ramūnas Baltrušaičiai tikėjosi, kad Stela pateks į finalinį šešetuką. Svajojo atsargiai – juk tai pasaulio čempionatas, kur susirenka patyrę treneriai, ilgametę patirtį turintys šunų augintojai.

„Greihaundai lenktyniauti gali sulaukę pusantrų metų, tad ši vasara buvo Stelos debiutinis sezonas, ji tik pradeda karjerą. Lietuvoje neturime smėlio trasos, kur galėtume tinkamai treniruotis, tenka važiuoti mažiausiai tūkstantį kilometrų į kitas šalis. Prieš čempionatą spėjome sudalyvauti keliose varžybose Europoje, tačiau patirties vis tiek turėjome nedaug, o juk pasaulio čempionate startavo labai rimtos varžovės – kai kurios turėjo po septyniasdešimt bėgimų“, – varžybų senbuvių ir savo augintinės patirtį lygina Ramūnas.

Kitas iššūkis – starto dėžės, jos akimirksniu atsidaro ir šuo turi šaute iššauti. Aplinkui triukšmas, lojimas, įtampa, daugybė dirgiklių, o sprinteris, nepaisant nieko, turi susikoncentruoti. Pasak greihaundų šeimininkų, jie dar „žaliukai“ – naktimis guglina treniruočių planus, bendrauja su lenktyninių šunų augintojais, „lipdo“ tobulas formules kiekvienam savo šuniui.

„Tai buvo wow – kaip laimėti olimpiadą, į kurią vyksti svajodamas, kad būsi trečias, o grįžti su auksu. Per tas sekundes, kol šunys bėga, rodos, sustoja širdis. Nustoji kvėpuoti, mintimis leki kartu su šunimi. Ir tas palengvėjimas pamačius, kaip tavo „juoduliukė“ užtikrintai varo priekyje. Tą akimirką supranti – tavo šuo bėga ne tik dėl pergalės, bet iš visos širdies. Stela įrodė – net ir naujokai, jei dirba su dideliu noru, užsispyrimu ir meile, gali lėkti greičiau už vėją“, – varžybų detalėmis dalijasi Baltrušaitis ir pabrėžia, kad didžiausias apdovanojimas vis dėlto yra džiugios emocijos ir žinojimas, kad tavo pastangos davė vaisių.

Stelai ir kitiems lenktyniniams šunims labai reikia... smėlio

Pasaulio čempionės karūną Stela nešios dvejus metus, iki kito čempionato. Baltrušaičiai ja didžiuojasi ir jaučia didelę atsakomybę. Ilsėtis nežada – žiemos pabaigoje vėl pradės ruoštis naujam sezonui, o šiuo metu Stela užtikrintai karaliauja ant sofos. Dalyvautų varžybose ir dažniau, tačiau kiekvienos lenktynės reikalauja atsakingo pasirengimo ir plano. Dar vienas iššūkis – infrastruktūros trūkumas. Lietuvoje nėra tinkamos smėlio trasos, todėl lenktyninių šunų treniruotėmis dažniausiai tampa pačios varžybos, kur šunys ne tik „pasitikrina“ fizinę formą, bet ir įgyja patirties. Šis kelias nelengvas, tačiau jis moko kantrybės, ištvermės ir visiško atsidavimo.

Ramūnas sako, kad Europos bėgikai juos jau pažįsta. Kartais šunų sporto bendruomenės pasiteirauja, ar Stela dalyvaus – jeigu taip, kai kas nusprendžia praleisti varžybas.

Smagu, kad nedidelės šalies atstovė tapo rimta varžove didžiajame pasaulio racing‘o žemėlapyje. Stelos šeimininkų teigimu, daug kas priklauso nuo šunų fizinės savijautos, varžybų kalendoriaus ir asmeninio gyvenimo maratono. Pirmą greihaundą jie įsigijo prieš 20 metų. Įsigijo todėl, kad pats šeimininkas mėgsta bėgioti: „Kai matai, kaip jie bėga – grakščiai, lengvai, tarsi neliestų žemės – širdis spurda. Kai jie lekia trasa, rodos, bėga ne tik šuo, bet ir tu kartu su juo. Kol tiksi tos 28–29 sekundės, gauni tokį adrenalino pliūpsnį, jog pamiršti kvėpuoti. Seki kiekvieną judesį, posūkį. Tai žodžiais nenusakomas jausmas, kuris sujungia žmogų ir šunį. Jie bėga kūnu, o mes – širdimi. Ir kiekvienas jų finišas iš dalies yra mūsų pačių pergalė“, – įkvepiančiai apie racing‘ą ir savo augintinių startus kalba Ramūnas.

Pasaulio čempionate jis pats įkėlė Stelą į starto dėžę. Išvydęs, kad ši finišavo pirmoji,  puolė jos pasiimti, nors finiše jau laukė dukra Augustė. Nubėgęs kokį šimtą metrų, staiga susivokė, kad kitas bėgimas – Bugatti, ir jį taip pat reikia įkelti į starto dėžę! Tą akimirką apibūdina kaip streso, laimės ir visiško pasimetimo kratinį.

Specialios treniruotės, varžybos, atitinkama šuns mityba – investicijų begalė ir skeptikai pasakytų: „Neatsipirks!“, o šunų sporto entuziastai vis tiek tuo serga. Kodėl?

„Hobis – ne verslas. Ne viskas gyvenime matuojama pinigais. Vieni žvejoja, kiti buria kortomis, o mes treniruojam lenktyninius greihaundus. Tai ne tie šunys, kurie paprasčiausiai pasilaksto aplink namus. Tai ištisas procesas: kasdien poros valandų pasivaikščiojimai, treniruotės, kruopščiai suderinta mityba, kailio priežiūra, poilsio režimas, analizės ir, žinoma, kelionės į varžybas. Kelionės – bene didžiausia mūsų „investicija“. Kadangi Lietuvoje neturime lenktynių trasų, kiekvienos varžybos reiškia ilgas naktis Europos keliais. Bet tos išvykos leidžia patikrinti, ar mūsų darbas duoda rezultatų. Grįždami namo aptarinėjam varžybas aistringiau nei krepšinio fanai – kiekvieną bėgimą išanalizuojam iki smulkmenų“, – apie visos šeimos aistringą pomėgį pasakoja Ramūnas.

Jis sutinka, kad kai kuriose šalyse greihaundai yra komercinis „reikalas“: juos veisia, treniruoja, parduoda už didelius pinigus. Bet net ir ten, pirkdamas šuniuką, loši loterijoje – gal jis bus raketa, o gal tiesiog mielas „sofos gyventojas“.

Laimi nuoseklus darbas, treniruotės ir ryšys tarp žmogaus bei šuns

Porą kartų per savaitę – trumpi intensyvūs bėgimai. Ir viskas, bėgiko negalima nualinti. Jis – sprinteris, o ne tolimų distancijų maratonininkas. Ar svarbios šuns „darbinės linijos“ ir ar tai labai svarbu sprinteriams greihaundams?

Baltrušaitis sutinka, kad greihaundai nėra maratonininkai. Jie – sprinteriai, iš vietos šauna kaip raketa ir per kelias sekundes pasiekia stulbinamą greitį. Todėl ir jų treniruotės specifinės: „Seniau galvojome, jei šuo bėgikas, tai turi treniruotis kaip bėgikas: bėgti kelis kilometrus, kad „užsiaugintų“ ištvermę. Buvo sunku patikėti, kad jiems daug bėgti išvis nereikia! Taip pat daug kas mano, jog greihaundas yra super aktyvus šuo ir labai nustemba sužinojęs, kad viskas yra atvirkščiai. Namuose greihaundai be galo meilūs, švelnūs ir ramūs – tikri miegamojo lovos okupantai“.

Vadinamosios darbinės linijos labai svarbu. Kaip ir žmonių sporte: vieniems įgimta natūralus greitis ir raumenų struktūra, kitiems – didelė ištvermė. Parodų greihaundai labiau vertinami už išvaizdą, o darbiniai – už gebėjimą dirbti, bėgti, reaguoti. Iš pirmo žvilgsnio skirtumas gal tik keli raumenų kilogramai, bet trasoje jis – milžiniškas.

Prieš kelerius metus jie dalyvavo varžybose su kita savo kalyte Saphire. Deja, pirmame posūkyje ji patyrė sunkią traumą ir skubiai buvo nuvežta į netoliese buvusią veterinarijos kliniką. Prognozės buvo liūdnos, tačiau jie nepasidavė: be miego, tiesiai iš Vokietijos grįžo į Lietuvą, į savo veterinarijos kliniką, kur jai buvo atlikta operacija. Dabar Saphire žvali ir sveika. Diskutuodami su kitais kurtų augintojais apie tą nelaimę, Baltrušaičiai susipažino su savo būsimos augintinės Stelos veisėjais ir šie užsiminė, kad jų kalytė laukiasi. Išgirdę, kas jos tėvai – čempionai ir trasų rekordininkai – daug nesvarstė ir rezervavo šuniuką.

„Buvome paskutiniai sąraše, be to, nebuvo aišku, ar gims tiek mažylių. Vadoje buvo dvi mergytės – juoda ir tigrinė. Savininkai pasiliko tigrinę, o mums liko juoduliukė Stela. Mažiausia iš vados. Veisėjai vis siuntė video, kaip ji auga, o po trijų su puse mėnesio, kai jau buvo vakcinuota ir galėjo keliauti, susitikome Vokietijoje. Pirmas įspūdis – rami, trapi, protingu, šiltu žvilgsniu, – Stelos istoriją pasakoja Ramūnas. – Bendraujame su veisėja iki šiol. Beje, pasaulio čempionate Stela susirungė su savo „tigrine“ seserimi. Sesė liko trečia. Tai puikus pavyzdys, kad vien genetika neužtikrina pergalės – laimi nuoseklus darbas, treniruotės ir ryšys tarp žmogaus bei šuns“.

Bugatti, arba šuo raketa

Pasaulio čempionate Vokietijoje dalyvavo ir kitas jų greihaundas Bugatti, jis užėmė 4 vietą. Savo augintinį jie vadina dar vienu „raketiniu“ šunimi. Bugatti gimė jų veislyne. Pasaulio čempionato kvalifikaciniame bėgime jam nepasisekė – atsitrenkė į kitą šunį ir nepateko į finalą, tačiau...  atsiliko vos keliomis milisekundėmis!

„Buvo galima savanoriškai bėgti dar kartą. Nusprendėme: tebūnie tai treniruotė. Ir Bugatti bėgo taip, kad pateko į finalą, pasiekęs antrą geriausią laiką! Tačiau buvo vienas niuansas: finale tai turėjo būti trečias Bugatti bėgimas, o visi kiti šunys bėgo tik antrą kartą. Lauke buvo karšta, bet po veterinarų apžiūros sulaukėm verdikto – šuo puikios formos. Tada sutarėm su Bugatti: bėk, nesvarbu, kelintą vietą užimsi! Startas! Ir jis iškart trečias – lekia kaip viesulas. Prieš pat finišą vienas šuo jį aplenkė. Ketvirta vieta, bet mums tarsi pirmoji. Vienintelis šuo čempionate, kuris bėgo tris kartus, ir vis tiek išlaikė puikų tempą! Bugatti įrodė, kad širdis, charakteris ir valia reiškia viską. Jis tikras kovotojas“, – sako greihaundų mylėtojas.

Lenktynių trasose paprastai būna dvi distancijos – 280 ir 480 metrų. Pasaulio čempionate pasirinkimo nebuvo, visi šios veislės šunys bėgo ilgesnę trasą.

„Po trumposios trasos šunys atsigauna greičiau, bet kyla klausimas, kodėl kai kurie šeimininkai renkasi ilgąją trasą? Čia jau pasireiškia trenerio darbas ir šuns tipas. Trumpesnes distancijas bėga tikri sprinteriai – jie sprogsta iš vietos ir išlaiko greitį labai trumpą laiką, o ilgose distancijose dominuoja ištvermingesni šunys – jie geba išlaikyti tempą ir net „įsibėgėti“ paskutinėje atkarpoje“, – pabrėžia racing‘o entuziastas Ramūnas.

Varžybose greihaundai bėga du kartus – kvalifikacijos ir finalo bėgimuose. Po pirmojo karto šuo turi pailsėti – tarp bėgimų paprastai būna kelios valandos. Tuo metu jie nevedami prie trasos, kad nesijaudintų ir jiems nekeltų streso girdimas luro aparato garsas. Jiems leidžiama ramiai pasnausti. Likus maždaug 10 - 15 minučių iki starto, šunys išvedami pasivaikščioti, apvelkami bėgimo marškinėliais, daromas lengvas apšilimas – rankomis pamasažuojami raumenys, pabėgiojama ristele. Po finalų ir apdovanojimų – kelionė namo. Visą kelią šunys prasnaudžia, o grįžę namo jau būna žvalūs ir pailsėję.

Bendruomenė, suvienyta meilės šunims ir sporto

Kurtų sportas – tai coursing‘as ir racing‘as. Coursing – tai masalo (anglų k. lure) vijimas atviroje trasoje su posūkiais, o racing – bėgimas dideliame rate kartu su kitais šunimis, tikros lenktynės. Lietuvoje šiuo metu labiau vystomas coursing‘as – rengiamios treniruotės, varžybos, kiti renginiai. Racing‘ui trūksta infrastruktūros, nėra smėlio trasų. Taip pat labai svarbūs žmonės, kurie supranta šio sporto specifiką: nuo treniruočių iki organizacinių smulkmenų. Užsienyje viskas paremta bendruomeniškumu – patys dalyviai padeda organizuoti varžybas: vieni prižiūri starto dėžes, kiti valdo masalą, fiksuoja rezultatus, traktoriukais parengia trasą. Teisėjai stebi šunų elgesį bėgimo metu, o virtuvėje tuo metu verda gyvenimas – kvepia pyragai, gaminami pusryčiai, pietūs. Tai bendruomenė iš didžiosios raidės, suvienyta meilės šunims ir sporto.

Šio sporto entuziastai turi minčių Lietuvoje įrengti smėlio trasą, organizuoti varžybas ir populiarinti šią veiklą. Kol kas ieško bendraminčių – žmonių, kurie norėtų prisidėti, mokytis, dalyvauti ir kartu kurti čia, Lietuvoje, tikrą kurtų sporto bendruomenę.

Baltrušaičių šeimos nuotr.

https://www.facebook.com/groups/fciemgelsenkirchen/

Varžybų bei apdovanojimų „Livestream” nuoroda https://www.youtube.com/live/kjyrzGjcNhM