Kas buvo pirmieji ir kas – pirmosios?
Pirmoji šunų paroda, kurioje varžėsi 60 pointerių ir seterių, įvyko 1859 m. vasarą Niukasle prie Taino (Newcastle), Anglijoje. Ši data veislinių šunų augintojams svarbi. Tai šunų parodų startas, nors tikslas šios parodos buvo visai žemiškas – prasiblaškyti! Kol nevykdavo medžioklės, medžiotojai stokojo pramogų ir progų susitikti, parodyti vieni kitiems savo šunis.
Taigi, medžioklinių šunų veisėjai bei augintojai buvo šunų parodų pradininkai, nors bandymų surengti šunų konkursus būta ir anksčiau. Išliko pasakojimų, kad savaitgaliais didesnėse Anglijos aludėse šunų mylėtojai rengdavo savo augintinių konkursus. Prie alaus bokalo rinko gražiausius, dalijosi patirtimi, rinko kalytėms „partnerius“, derėjosi dėl būsimų šuniukų. Iš šių pasisėdėjimų aludėse gimė svarbūs kinologijos reikalai.
1873 metais dvylika draugų, šunų veislynų savininkų, įsteigė pirmąjį Šunų mylėtojų klubą (Kennel Club) ir pranešė, jog nuo šiol pradeda vesti Vieningą šunų kilmės knygą. Tai buvo labai svarbi žinia norintiems atsakingai veisti veislinius šunis. Šis klubas ėmėsi organizuoti ir šunų parodas.
O dabar sukluskite ponios ir panelės: moterys neturėjo teisės tapti Kennel Club narėmis! Šiais laikais tai sunkiai įsivaizduojama, bet tais laikais šunų veisimas, teisėjavimas parodose, kinologijos istorijos „rašymas“ buvo patikėtas tik vyrams. Bet... neilgai. Jau 1894 metais šunų mylėtojos, ponios ir panelės, įsteigė savo organizaciją „Ladies Kennel Association“ ir, jeigu šį faktą perkeltume į dabartį, turėtume pripažinti: viskas apsivertė aukštyn kojomis. Dabar visame pasaulyje šunų parodose ir veisiant šunis dominuoja moterys, o vyrai labiau renkasi sportą arba medžioklę su šunimis. Be abejo, nemažai vyrų yra šunų parodų teisėjai, klubų vadovai.
Iš pradžių moterims nebuvo leidžiama teisėjauti parodose ir netgi demonstruoti šunų. Šunų parodų dalyvėms moterims svarbūs 1869-ieji, kai vienoje parodų net dviejų moterų šunys tapo nugalėtojais. Teisybės dėlei reikia pripažinti: ačiū Karališkajai šeimai, kad šios šeimos moterys, veislinių šunų gerbėjos ir veisėjos, pralaužė ledus. Moterų dėka pasikeitė šunų parodų „kontingentas“ – pradėjusios veisti dekoratyvinius šuniukus, šunis kompanionus, su savo augintiniais jos tiesiog užtvindė parodas ir ėmė dominuoti.
Susižavėjimas šunų parodomis ir veisliniais šunimis augo: nuo 60 registruotų šunų pirmojoje šunų parodoje iki tūkstančių šunų parodose Londone ar Birmingeme. Istorikai net pateikia faktą, kad šunų paroda vyko kone visą savaitę, net šešias dienas. Į parodas Jungtinės Karalystės šunys buvo vežami traukiniais, tam prireikdavo palydovų, šunų prižiūrėtojų. Veislinius šunis laikė turtingi asmenys, aristokratai, kurių pajamos ir statusas leido samdytis pagalbininkų. Kadangi šunų parodos trukdavo ne vieną dieną, šunys nakvodavo ten pat, parodos vietoje. Į ringą juos išvesdavo profesionalūs vedliai. Iš anksto buvo parengiamas parodos katalogas, kuriame nurodydavo savininką, šuns vardą ir... neįtikėtina šiems laikams – šuns kainą! Beje, veisliniai šunys niekada nebuvo pigūs.
Ar Lietuva buvo kinologijos užribyje?
Tikrai ne, mūsų kraštuose veislinių šunų būta nuo senų laikų!
1873 metais kunigaikščio Oginskio šunidėse Rietave amsėjo nemažas būrys veislinių šunų, įsigytų užsienio veislynuose. Šunis prižiūrėjo ir dresavo savo amatą išmanantys prižiūrėtojai. Veislinių šunų turėjo ir kiti dvarininkai, inteligentai, tik, žinoma, ne tiek daug ir ne tokių įvairių veislių, kad būtų galėję organizuoti dideles veislinių šunų parodas. Neseniai Vilniaus universiteto leidykloje išleista solidi knyga „Šunys Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje“.
Ši kolektyvinė (Giedrė Piličiauskienė, Povilas Blaževičius, Toma Zarankaitė-Margienė) monografija yra skirta šunų, gyvenusių Lietuvoje XIII–XVIII a., istorijai. Tirdami šunų kaulus, plytose ir kituose molio dirbiniuose aptiktus pėdsakus, pasitelkę istorinius duomenis mokslininkai mums pasakoja, kaip atrodė Lietuvoje auginti šunys, kuo jie mito, nuo kokių ligų kentėjo, kam buvo naudojami. Net 256 puslapių knygoje istorikai pateikia atsakymą, kodėl maždaug nuo XVIII a. nebeaptinkame didžiausiųjų šunų, kurių yra apstu viduramžiais, kaip skyrėsi pilyse ir miestuose gyvenusių keturkojų sveikata, mityba ir gyvenimo sąlygos.
Taip pat 2021 metais išleista knyga apie nacionalinę mūsų šunų veislę – lietuvių skalikus. Tai trijų autorių, lietuvių skalikų entuziastų – Mariaus Smetonos, Manto Milinavičiaus ir Anželikos Smetonienės kolektyvinis darbas.
Baigiant šį trumpą „pasivaikščiojimą po archyvus“, dar vienas reikšmingas faktas: parduodamas šunį Jungtinės Karalystės šunų veisėjas su pirkėju pasirašydavo sutartį. Ši sutartis ir tada, ir dabar, kiek raidžių ar žodžių joje bebūtų, reiškia svarbiausią dalyką – atsakomybę. Atsakomybę, kurią deklaruoja ir šuns veisėjas, ir pirkėjas. Todėl belieka pridurti: tradicijos yra kur kas daugiau, nei išblukusios iliustracijos kinologijos archyvuose.
Parodos iliustracija iš Showsightmagazine.com
