Salose šunys aviganiai visada turėjo ką veikti – škotai nuo seno užsiėmė avininkyste, jiems nuolat reikėjo gerų ganymo šunų. Nuolatiniai karai ir nepritekliai skubino škotus tiekti šaliai kuo daugiau mėsos ir vilnos, avių bandos vis didėjo, o su jomis augo ir aviganių kiekis. Net buvo juokaujama: šunys gelbsti visą karalystę!
Dar daugiau dėmesio ir pripažinimo koliai sulaukė, kai Jungtinės Karalystės karalienei Viktorijai (1849-1901) kažkuris iš didikų parodė kolį ir neva atsiprašė, kad šis šuo – dar nešlifuotas deimantas. Suprask, paprastas piemenų šuo. Į tai karalienė, didelė šunų mylėtoja, atsakė: „Bet juk ne visus deimantus būtina šlifuoti“. Netrukus kolių veislės šunys papildė karalienės Viktorijos šunų būrį, jos dėka ši veislė įgijo visai kitą statusą ir greit paplito Europoje. 1860 m. koliai buvo pirmą kartą parodyti Birmingemo (Didžioji Britanija) šunų parodoje. Veislės standartą formavo parodos ir geriausi veislės atstovai. 1895 m. pirmoje tarptautinėje kolių parodoje Vysbadene (Vokietija) dalyvavo 57, o po penkerių metų – net 133 šunys. Pirmieji šunys čempionai kainavo 1 300 funtų sterlingų, tais laikais tai buvo išties dideli pinigai.
Tų laikų koliai, be abejo, atrodė kitaip nei dabartiniai šios veislės atstovai. Jų galvos buvo didelės, lūpos storos, ausys nulėpusios. Kolių veisėjai, šios veislės entuziastai stengėsi išvesti grakštesnius, puošnaus kailio šunis. Laikui bėgant juodą šios veislės šunų kailį pakeitė sabalų, trispalviai ir marmuriški (blue merle) koliai. Buvo išvesta daug sabalų spalvos atspalvių: nuo šviesaus aukso iki tamsaus raudonmedžio (su juodais lopinėliais). Pažymėtina, kad koliai turi didesnių ar mažesnių baltų kailio žymų: balta jų apykaklė, krūtinė, kojos, uodegos galiukas – šios baltos puošmenos suteikia koliui išskirtinio žavesio.
Tarptautinė kinologų federacija (FCI) kolių veislės standartą patvirtino palyginti vėlai, tik 1964 metais, jo nr. yra 156.
Pirmieji koliai Lietuvoje
Iki 1980 metų Lietuvoje auginti koliai buvo aukštesni ir stambesni nei tą reglamentuoja dabartinis veislės standartas. Tik po 1980-ųjų į Lietuvą iš Estijos atkeliavo pirmieji šiuolaikiniai koliai. Viena jų – trispalvė kalytė Reval Firesi de Black Farthest-Flower (savininkė Alma Veršickienė, veislynas „Vaivorykštė“). Šios kalytės palikuonę Fairytail Blue Dream įsigijo Livija Zizevskė (veislynas „Gyvatės ašara“), kuri taip pat užsiėmė kolių veisimu. Prie šių veisėjų netrukus prisijungė tarptautinė šunų teisėja, veterinarijos gydytoja Natalja Nekrošienė (Skalin), jos veislyne „Fantazija“ buvo išveista ne viena puikių kolių karta. Savo veiklą Natalja Skalin šiuo metu sėkmingai tęsia Švedijoje – veislyno „Skabona“ koliai žinomi ir vertinami visame pasaulyje.
Populiarinant kolius Lietuvoje taip pat labai daug nuveikė šviesios atminties kinologė, tarptautinė šunų teisėja Nijolė Zienienė (veislynas „Ištikimybė“). Šiuo metu kolius sėkmingai veisia veislynas „Vėjo vaikai“ (savininkė Marina Reingardienė) ir dar keletas veislynų.
Taigi, praėjusiame šimtmetyje keletas atsakingų, stiprių kolių veislynų įtvirtino ir išpopuliarino Lietuvoje kolius, šių veislynų šunys drąsiai ėmė konkuruoti didžiausiose tarptautinėse šunų parodose, Europos bei pasaulio čempionatuose.
Įgimtos savybės
Nors kolių išorė per pusantro šimto metų smarkiai pakito, tačiau jų elgsena tebėra ta pati. Juk jie – aviganiai. Atšiaurus Škotijos klimatas, sunkus, dažnai ir savarankiškų sprendimų reikalaujantis darbas, išugdė tvirtą šių šunų charakterį. Jie sveiki, ilgaamžiai, noriai dirba su žmogumi, yra atsidavę ir ištikimi šeimos šunys, švelnūs ir kantrūs su vaikais. Ganant avis kolių protėviams reikėjo nuolat mankštinti protą, jie vieni patys surasdavo ir pargindavo į tvartus paklydusias avis, saugojo bandą ir piemenis, rūpinosi visos šeimos saugumu, todėl ne veltui vadinami patikimais bendražygiais. Koliai visada gyvybingi, pasirengę lydėti savo šeimininką.
