1 gr. Aviganiai

1348 metais Europą užklupo maras. Kone pusė Europos gyventojų mirė lydimi baisių kančių, kol buvo nustatyta tiesioginė priklausomybė tarp mirtinos ligos ir žiurkių (maras plito per žiurkių utėles). Žiurkių populiacijos mažinimas tapo itin svarbus.

Renesanso metu buvo išveista daugybė smulkių šunų veislių, kurių paskirtis kaip tik ir buvo smulkiųjų graužikų medžioklė. Anglija žymi savo terjerais, Vokietija – taksais, o regionas, anksčiau jungęs Belgiją, Liuksemburgą ir Olandiją, galėjo didžiuotis tvirtomis, niekad nepailstančiomis šiperkėmis.

Belgijos laivyno „mažieji kapitonai“

Šiperkės buvo išveistos Flandrijoje, olandiškai kalbančioje šiaurinėje Belgijos dalyje. Manoma, jog kilo jos iš juodojo aviganio, žinomo kaip liuvenaras (Leauvenaar). Deja, iki mūsų dienų ši šunų veislė neišliko. Veisiant šiperkes tikslingai buvo mažinamas jų ūgis – šios veislės šunys buvo itin populiarūs tarp valstiečių, nes buvo ribojamas jų laikomų šunų dydis.

Tikima, jog ši šunų veislė atsirado kaip ūkinis šuo, o prie šiperkių veisimo labiausiai prisidėjo Antverpeno ir Briuselio moterys bei baržų kapitonai, svajoję apie kompaktišką, bet sarginį šunį.

Flamandų kalboje žodis „schip“ reiškia valtį, iš kur ši veislė ir gavo savo pavadinimą. Kadangi šiperkės gaudydavo žiurkes kanalo baržose (viena iš pagrindinių veislės funkcijų) ir tuo pačiu būdavo asmeniniais laivo kapitono šunimis, jie palengva gavo „mažojo kapitono“ pravardę. Nenuostabu, jog dėl savo kilmės istorijos šios veislės šunys dažniausiai (kiekvienas veislės atstovas gali skirtis nuo kitų savo gentainių) puikiai jaučiasi laivuose, be to, jų tikrai nekamuoja jūros liga.

Kaip minėta, šiperkė taip pat yra puikus sarginis šuo. Dar anksčiau, laivui prisišvartavus, nakčia šiperkės jį saugodavo nuo įsibrovėlių, laivo įgulą įspėdami apie artėjantį pavojų lojimu. Įsibrovėliams tai būdavo gana netikėta, kaip tokio nedidelio ūgio šunelis turi tokį skardų balsą! Šiperkės kaip puikūs ir ištikimi sargai daugybę metų buvo naudojamos ne tik baržose, tačiau ir parduotuvėse bei namuose. Būdama namų, parduotuvių ir šeimos gynėja, šiperkė tarsi savyje „jaučia“ lojalumą, atsakomybę savo šeimai. Paveldėję tam tikrus savo aviganių protėvių gebėjimus ganyti, šios veislės šunys taip pat buvo pasitelkiami ganant bandą arba  medžioklėje. Šie instinktai iki šiol stipriai įsišakniję šiperkių elgesyje.

Juodasis velniūkštis

Dalis šiperkių yra beuodegės. Taip pat skiriamasis jų bruožas yra visiškai juodas kailis (Anglijoje ir Australijoje pasitaiko kreminės kailio spalvos šiperkių, tačiau FCI šių spalvų nepripažįsta). Įdomu tai, jog beveik visų pasaulio regionų tautosakoje pasitaiko juodo, beuodegio šuns įvaizdis, dažniausiai simbolizuojantis įsikūnijusį velnią. Tad iki šiol šiperkės turį ir antrąją, puikiai žinomą pravardę „juodieji velniūkščiai“. Vaizdą papildo ir stačios šiperkių ausytės, panašios į velnio ragučius.

Viduramžių Europa tuo metu, kai atsirado šiperkių protėviai, buvo kupina įvairių prietarų. Manoma, jog velnio įvaizdis suteikė šios veislės šunims papildomą populiarumą, kadangi net ir įsibrovėlius vagis gąsdino velnio šuo, atsiųstas iš pragaro bausti šios žemės nenaudėlių.

Priežiūra ir sveikata

Šiperkės yra protingi, smalsūs, energingi šunys. Joms reikia veiklos, kuri „užimtų“ jų kūną ir protą. Jei nebus pakankamai „apkrauti“, iš nuobodulio gali daugiau loti, užsiimti destruktyviu kramtymu arba, nors taksai ir nėra jų giminaičiai, išrausti visą jūsų kiemą.

Šiperkės turi vidutinio ilgio dvigubą kailį. Kassavaitinis šukavimas padeda pašalinti negyvus plaukus, tai vis šiokia tokia prevencija saugant namus nuo plaukų gumulų. Taip pat maždaug du kartus per metus šiperkės smarkiai išsišeria. Visgi, nors tai ir puraus kailio šuo, tai nereikalauja tiek daug priežiūros kaip, pavyzdžiui, špicų ar kitų „pūkuotųjų gentainių“.

Šiperkės yra ilgaamžiai šunys, jų gyvenimo trukmė maždaug 12-16 metų.

Kadangi tai nedidelė šunų veislė, kartais pasitaiko kelio girnelės išnirimų (išsamesnę konsultaciją gali suteikti tik veterinarijos specialistai). Kelio girnelės tyrimas nėra būtinas norint veisti šiperkes, kadangi šis sutrikimas pasitaiko retai, tačiau atsakingi šiperkių veisėjai dažniausia jį atlieka.

Auginant šiperkę reikia atkreipti dėmesį į dantų apnašas ir akmenis. Apnašos sukelia aplink dantis esančių audinių uždegimą, galiausiai – dantų ir kaulų ėduonį.

Geriausias būdas išvengti dantų ligų yra kasdienis dantų valymas šuniui skirta pasta, dantų šepetėliu. Nenaudokite žmonėms skirtos dantų pastos savo šuniukui – daugelio sudėtyje yra ksilitolio, kuris toksiškas šunims. Taip pat efektyvus priežiūros būdas – specialūs, į vandenį beriami milteliai. Visais atvejais geriausia tartis su veterinarijos specialistais.

Temperamentas

Nepaisant mažo veislės ūgio, šiperkės yra aktyvūs ir savimi pasitikintys šunys. Domisi viskuo, kas juos supa, be proto myli savo šeimininką ir tuo pačiu išlieka nepriklausomi. Labai myli visus šeimos narius. Kantrios ir meilios su vaikais, kurie švelniai elgiasi su augintiniais. Su nepažįstamais dažniausiai bendrauja noriai, tačiau tai laabi individualu. Nevertėtų pamiršti, jog praeityje tai buvo sarginiai šunys – jų instinktas saugoti vis dar gajus.

Kaip bebūtų, tai nėra pradedančiųjų gyvūnų augintojų šunys, o atsakingos dresūros reikalaujantys augintiniai. Todėl, jeigu tai jūsų pirmas šuo, šiperkės geriau neįsigyti.

Šiperkės (Schipperke) standartas.

Parengė Ieva Urbonaitė

Svetlanos Valouevos nuotr.