1 gr. Aviganiai

Sunku tiksliai pasakyti, iš kur Britų salyne atsirado korgių, tačiau valai tvirtina, jog šie trumpakojai šunys nuo amžių atliko „visų galų meistro“ rolę: ganė galvijus ir arklius, saugojo šeimininko turtą, talkino medžioklėje, prižiūrėjo vaikus. Nemažai to krašto padavimų byloja apie mažų žmogučių elfų, fėjų ir burtininkų meilę ir pagarbą korgiams. 

Šios veislės mylėtojai visuomet didžiuojasi ir pabrėžia seną korgių kilmę. Pirmasis valų fermų šunų paminėjimas – 920-ieji metai prieš Kristaus gimimą. Tuomet pietų Valijos karalius Hywel Dda, šalies reformatorius, išleido pirmąjį Valijos įstatymų sąvadą, labai reikšmingą ūkininkams. Jame minimi fermų gyvuliai, tarp jų svarbią vietą užima šunys. „Suaugusio šuns ir  jaučio vertė yra tapati“,- rašoma Sąvade.

Ieškant valų korgių pembrukų kilmės šaknų, galima numanyti, jog veislės formavimuisi įtakos turėjo flamandų audėjų atvykimas į Angliją, kai 1107 m. karalius Henrikas I juos pakvietė įsikurti Valijoje. Flamandai atsivežė špicų, kurie įtakojo pembrukų išvaizdą ir charakterį. Špicai, sumišrinti su keltų turėtais taksų ir basethaundų protėviais, tapo kardiganų protėviais. Pagal kitą versiją vikingai, išsilaipinę Britų salyne, turėjo nedidelių trumpakojų šunų, galbūt valhundų, panašių į korgius. Spėlionių daug. Nepaisant nieko, šie šunys ir dabar ganytų galvijus Valijoje, jei ne amžinas žmonių noras pramogauti…

Jungtuvės ir skyrybos

XIX a. antrojoje pusėje įspūdingose Valijos krašto šventėse pramogaudavo ir varžydavosi ūkininkai: šeimininkės konkuravo pyragais bei citrinų suflė, vyriškiai – kurio geresnė galvijų banda. Ūkininkų mugėse akys raibo nuo arklių, karvių, avių ir šunų, kurie buvo neatskiriami galvijų bandų palydovai.

XX a. pradžioje šie nedidukai aviganiai, kaip ūkininkų mugių dalyviai, pasirodė Londone. Kinologus labai sudomino ir ilgauodegiai kardiganai, ir beuodegiai korgiai, tačiau veislių jie neatskyrė, ir tai, beje, apsunkino skirtingų šunų veisimą. 1925 m. įkurtas Korgių mylėtojų klubas, kurio dauguma narių gyveno Pembrokšyre, todėl valų korgių veislės pavadinime atsirado žodelis pembrukai. Netrukus „uodegų klausimas“ suvienijo kitą šunininkų kompaniją ir Kardiganšyre įsikūrė Valų korgių kardiganų mylėtojų asociacija.

Abi šunų veislės 1928 m. Anglijos kinologų klubo buvo oficialiai atskirtos, o po poros metų vėl sujungtos, kol, galiausiai, 1935-aisiais galutinai išsiskyrė. Veislių maišalynė gerokai suvienodino šunų išvaizdą. Būta net kuriozų, kuomet vienos vados šuniukai tapdavo skirtingų veislių atstovais: su uodegomis – kardiganais, be uodegų – pembrokais. Kardiganai per savo gyvavimą nedaug pakito, o pembrukai – smarkiai, tai lėmė išaugęs jų populiarumas. Dabartinis korgių mylėtojas, vartydamas trisdešimtųjų metų čempionų nuotraukas, ko gero, netektų žado.

Jeigu turėtų uodegą…

Valų korgių pembrukų „patrone“ laikoma Thelma Gray (Evans). Ši veikli moteris turėjo lengvą ranką ir gerą nuojautą, jos korgių veislyne 1932 m. gimęs Ch.Rozavel Red Dragon per septyniolika (!) metų paleido į pasaulį pulką čempionų. Ir turbūt nerasite korgio, kurio protėviu nebūtų šis legendinis šuo. Kitą Rozavel veislyno šunį – Rozavel Golden Eagle arba Dukį žino visa Anglija ir ne tik. 1933 m. Jorko kunigaikštis princas Jurgis, vėliau tapęs Didžiosios Britanijos karaliumi Jurgiu VI, nupirko savo dukrelei Elžbietai, Velso princesei (dab. Karalienė Elžbieta II) mažą korgiuką Dukį.

Tai buvo ne šiaip sau šuo. Tai buvo Valijos simbolis, patriotiškumo išraiška. Dukis greit tapo karaliaus dukrų žaidimų draugu, užkariavo rūmus, dalyvaudavo net oficialiose ceremonijose. Nieko keista, jog didikai nusprendė surasti Dukiui gyvenimo draugę ir vieną dieną į Bekingemo rūmus atvyko Rozavel Lady Jane, o 1938-ųjų žiemą, Naujųjų metų išvakarėse, gimė pirmoji „karališkųjų“ korgių vada.

Karališkoji šeima ištikima korgiams iki šiol. Ji veisia šiuos šunis, nuosekliai parenka reproduktorius. Parodose karališkieji korgiai nedalyvauja, išskyrus vienintelį kartą, kai 1973 m. Vindzoro parodoje karalienės Elžbietos išveistas šuo Loyal Subject pelnė CC (vienas titulų, norint tapti čempionu). Karališkieji korgiai yra puiki reklama šiai veislei, galbūt todėl kardiganai tarsi liko šešėlyje. Užtat anglai juokauja: Ak, jeigu Dukis būtų turėjęs uodegą…

Kituose kontinentuose

Į JAV korgiai atkeliavo tik 1933 metais. Amerikietė, viešėjusi Didžiojoje Britanijoje, traukinyje atsitiktinai pamatė į parodą gabenamus korgius. Ji taip susižavėjo bendrakeleiviais, kad įsigijo kalytę LITTLE MADAM, o grįždama į JAV, apimta azarto, nusipirko ir patinuką CAPTAIN William Lewis. Jos veislyne „Merriedip“ prasidėjo amerikietiškųjų korgių istorija. Į Prancūziją pirmuosius korgius atgabeno pats generolas de Gaulle. Jis laikė karalienės Elžbietos veistus šunis. Korgiai nuo seno populiarūs Skandinavijos šalyse. Senos korgių veisimo tradicijos Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Nestebina korgių veislynai Pietų Afrikos Respublikoje. Nemažai jų Čekijoje, Lenkijoje, korgiai paplito ir Latvijoje, Estijoje, Rusijoje. Tarptautinė kinologų federacija juos priskyrė I grupei (Nr. 39).

Lietuvos korgių pradžia

1994 m. iš Varšuvos į Vilnių, į veislyną „Gyvatės ašara“ (sav. L. Vaitkevičienė-Zizevskė), traukiniu atbildėjo pirmoji valų korgių pembrukų kalytė Kocimiętka Lisiura (Lisa). Korgių veislynas „Lisiura“, iš kurio kilo Lisa, gerai žinomas pasaulyje. Jo savininkai – Varšuvos universiteto absolventai, biologai, žurnalistai Anna ir Miroslawas Redlickiai. M.Redlickis  yra tarptautinės kategorijos šunų teisėjas. Taigi atvykėlė Lisa tapo Lietuvos korgių pembrukų pradininke. Sulaukė ne vienos vados, o jos šuniukai vėliau tapo čempionais ir pratęsė geriausias korgių veislės tradicijas.

Pagausėjus korgių augintojų būriui, prieš porą metų buvo įkurtas Valų korgių mėgėjų klubas, kuris kasmet rengia specializuotas korgių ir kardiganų parodas, rūpinasi šių veislių ateitimi.

Visada drauge

Ar eisite į turistinį žygį, ar vyksite pasisvečiuoti, darbuositės namie – korgiai visur bus su jumis. Begalinė korgių energija išsenka tik tuomet, kai visi aplink griūva iš nuovargio. Tada šunys susirango greta šeimininko, bet ir snausdami stebi, ar kas nors ko nors nesumanė… Jie nemėgsta erzelio, kivirčų, įjungtų elektros prietaisų ūžesio, nors mielu noru ropščiasi į burzgiantį automobilį: valio, iškyla! Mažus vaikus pakenčia, bet stengiasi išvengti jų įkyrumo, užtat su didesniais vaikais mielai kvailioja, noriai dalyvauja žaidimuose.

Korgiai yra vieni geriausių kompanionų, tačiau, kaip visi šunys, turi ir trūkumų. Patinai, o kartais ir kalytės, turi stiprų nuosavybės instinktą: mano namai, teritorija, šeimininkas, žaislai, pavadėlis.Mielas ir besišypsantis korgis greit užkariauja aplinkinių širdis, bet taip pat greit užlipa žmogui ant galvos. Jis moka pasinaudoti šeimininko silpnybėmis, tad patartina nepamiršti dresūros pamokėlių. Korgiai visa širdimi prisirišę prie savo gaujos – šeimininko ir jo šeimos. Jie linksminasi ir liūdi kartu su savo artimaisiais.

Korgiai stiprios sveikatos, ištvermingi ir ilgaamžiai. Jiems svarbiausia ne gyvenimo sąlygos, o mylimas žmogus šalia, juk ne veltui jau šimtmečius tęsiasi žmogaus ir trumpakojo šuns draugystės istorija.

Parengė Livija Zizevskė

Eve Photography, Boris Glukharev, K.Kazlauskaitės – Gresevičienės ir VKMK nuotr.

Pokalbis su korgių veisėja L.Zizevske.

http://www.welshcorgi.lt/

Veislės standartas (FCI).