2 gr. Pinčeriai, šnauceriai, molosai ir kt

Berno zenenhundai

Berno zenenhundas yra viena iš keturių šveicarų zenenhundų veislių, kilusių iš Berno kantono Šveicarijoje. tai buvo įvairių paskirčių ūkio šunys, kurių pagrindinė pareiga buvo saugoti ūkį ir jo gyventojus (žmones ir gyvūnus) nuo visokiausių įsibrovėlių, ir kurie galėjo išmokti atlikti ir kitas užduotis, sakykime, varyti galvijus ir traukti nedidelius vežimus.

Tai šeimos šunys, jie visada buvo neatsiejama šeimos dalimi ir sugebėjo atskirti, kas priklauso ūkiui, o kas ne, iš jų buvo tikimasi draugiško elgesio su tais, ką šeimininkas noriai priimdavo, ir apsaugos nuo svetimų ar blogų ketinimų turinčių žmonių.

Pagrindinė „bernų“ savybė – šilti ir jautrūs santykiai su savo šeima ir „savo“ žmonėmis. Tokie santykiai nėra atsitiktiniai. Jie susiformavo dėl ilgą laiką trukusios selekcijos – siekta išveisti universalų ūkio ir šeimos šunį, kuris būtų labai prisirišęs prie visų gyvų būtybių ir daiktų (kurie anksčiau buvo neatsiejama ūkio dalis šiaurinėje, vokiškoje, Šveicarijos dalyje ir Pietų Vokietijoje). Taigi, Berno zenenhundas pirmiausia buvo universalus ūkio šuo, gebantis mokytis ir būti dresuojamas tam tikroms užduotims atlikti.

Pagrindinė jo pareiga buvo prižiūrėti ūkį, pastebėti pavojų ir apsaugoti ūkio gyventojus. Šis šuo turėjo įspėti apie pašaliečius ir neleisti laukiniams gyvūnams – vilkams, meškoms ir šernams artintis prie namų.

Kilmės istorija

Iš kur Alpių aukštikalnėse atsirado šių gyvūnų? Vyrauja teorija, kad jiems pradžią davė senieji molosų šunys, kurių pavadinimas atsirado iš šiaurės Graikijoje buvusios Molotijos vietovės. Dauguma Vakarų Europos stambių šunų kilo iš molosų – juos į karo žygius vedėsi Romos legionai.

Molosai padėjo pagrindus daugeliui naujų veislių, tarp jų, spėjama, ir Berno zenenhundams. Tačiau 1924 m. netoli Ciuricho ežero buvo atkasti stambių šunų palaikai. Archeologai mano, kad jie palaidoti 3 000 m. prieš Kristų. Šis radinys griauna

Romos legionų arba keltų, kurie įsikūrė šiose vietovėse 450 m. prieš Kristų, šunų versiją.

XIII amžiuje Europoje suklestėjo gyvulininkystė. Pieno ir mėsos mugės sutraukdavo minias žmonių. Derlingos Alpių pievos, Tirolio regionas maitino aplinkinius regionus. Ūkininkai praturtėjo, jų laikomos ban¬dos darėsi vis gausesnės. Todėl jiems reikėjo vis daugiau talkininkų – gerų šunų. Vieni piemenys jau nesuvaldydavo įnoringų galvijų bandų. Šveicarija klestėjo. Senais laikais čia gyvavo 70 dialektų, kantonai didžiavosi nepriklausomybe. Kiekvienas kantonas galėjo pasigirti ir savais šunimis. Šunys ganė bandas, vežė į muges produktus, saugojo fermerių pinigus ir šeimas.

Kai 1882 m.  Ciuriche buvo įkurta Šveicarijos kinologų draugija, pirmiausia kinologai atidavė duoklę senbernarams – šunų kilmės knygoje pirmuoju numeriu įrašė senbernarą. Bet 1892 m. Franz Schertenleib, vyndarys iš Berno apylinkių, pasiskelbė kalnų fermose aptikęs įdomių šunų. Apie tokius šunis jam buvo pasakojęs tėvas ir seneliai. Daugmaž vienodo tipo, dabartinių zenenhundų protėvių gausu buvo Dürrbächler apylinkėse (į šiaurę nuo Berno). Susižavėjęs piemenų šunimis, vyndarys juos supirkinėjo, veisė, įregistravo veislyną. Šunų mylėtojai šaukė šiuos gyvūnus Dürrbächler vardu.

Dürrbächler‘iai — Berno zenenhundai

XX amžiaus pradžioje kinologai Heiniger, Günther ir kiti entuziastingai veisė Berno zenenhundus. 1907 m. nemažą jų būrį parodė Liucernos (Šveicarija) šunų parodoje, kur ir atkreipė Albert Heim (1849-1937) dėmesį.
Šis Ciuricho geologijos instituto profesorius, kinologas ekspertas patikėjo zenenhundų ateitimi. Jis ėmė globoti ir didžiuosius šveicarų zenenhundus.

A.Heim iniciatyva 1907m. įkurtas Dürrbächler‘ių mylėtojų klubas. Veislės šunų standartą ėmėsi rašyti taip pat A.Heim, jo dėka atsirado ir Berno zenenhundų vardas. A.Heim rašė: „Nė vienas šuo nėra toks artimas „canis domesticus” (naminis šuo), kaip zenenhundas”.

1912 m. Berno zenenhundų vardą patvirtino Šveicarijos kinologų sąjunga.

Daug diskusijų vyko dėl pradinės Berno zenenhundo veislės šunų paskirties. Labai paplitusi nuomonė, kad šis šuo buvo naudojamas traukti vėžimėlius su pienu ar sūriais. Kita teorija teigia, kad zenenhundo užduotis buvo ganyti gyvulius Alpių slėniuose. Tačiau labiau įsigilinus į Šveicarijos istoriją, supranti, kad nei pirma, nei antra „teorija“ nėra pagrįstos.

Stambūs ūkininkų šunys dukart per dieną pieną į sūrines mažais vežimėliais pradėjo vežioti tik nuo 1850 m. (tik tuomet slėniuose pradėtos statyti sūrinės (pieninės). Taigi, šunys veisimui nebuvo atrenkami pagal gebėjimą traukti vežimėlį. Prireikus, vežimą galėjo traukti bet kuris didelis šuo!
viduramžiais, kai žmonės pradėjo dirbti žemę Alpių regionuose, Šveicarijoje, Pietų Vokietijoje ir Austrijoje zenenhundai buvo naudingi zenų (Alpių piemuo) pagalbininkai. Paprastai piemenys turėjo mažesnių veislių šunų, kurie dabar žinomi kaip šveicarų zenenhundai – Apencelio ir Entlebucho zenenhundai. Berno ir didiejišveicarų zenenhundai yra pernelyg nevikrūs dirbti Alpėse.

Berno kantone padėtis buvo išskirtinė. Didelė Alpių ganyklų dalis priklausė Berno mieste gyvenusiai vietinei aukštuomenei, vienuolynams bei aristokratų šeimoms. Jie nurodydavo kerdžiui (küher) rūpintis jų bandomis, varyti bandas nuo vienos ganyklos iki kitos, gaminti sūrį ir sviestą – daryti tą patį, ką ir zenai, tačiau šių žmonių padėtis visuomenėje smarkiai skyrėsi.

Nuo 1100 m. iki maždaug 1500 m. küher buvo samdiniai ir tik XVI a. pabaigoje küher tapo bandos šeimininkais.

Aristokratai, kiti aukštuomenės nariai, vienuolynai tebebuvo žemės savininkai ir gaudavo pajamas iš nuomos arba už pieno produktus, ganyklų „nuomą“ küher‘iams. Küher buvo labai išdidūs ir nepriklausomi. Didelė dalis kerdžių buvo vieni turtingiausių žmonių Berno kantone. Žinoma, kiekvienas küher  turėjo vieną ar kelis küherhundli (kerdžiaus šuo).

Tarp slėniuose gyvenusių ūkininkų ir küher vyko savotiškas bendravimas. Kai küher rudenį nusileisdavo iš Alpių ir jiems bei jų galvijams reikėjo pastogės, juos priglausdavo ūkiuose. Ūkininkai priimdavo ir maitindavo visus – žmones ir gyvulius, kol turėjo šieno karvėms ir maisto žmonėms.

Po to küher keliaudavo pas kitą ūkininką, kuris suteikdavo pastogę kelioms savaitėms. Tokia „rotacija“ vykdavo visą žiemą, kol ateidavo laikas kopti į Alpes. Ką tai reiškė šunims? Nepriklausomai nuo to, kad küher pasirinkdavo mažesnius, greitesnius zenenhundus, Berno kantono ūkininkai mėgo įspūdingesnius šunis, kurie atitiktų jų didingus namus. Dėl to du šunų tipai – mažesnis zenenhundas ir didesnis hofhundas (ūkio šuo) – dažnai kryžminosi tarpusavyje. Skirtumas tarp küherhundli (piemens šuo) ir ūkininko šuns turėjo būti labai nežymus.

Prigimties paslaptis…

Norėdami perprasti Berno zenenhundų veislę, turime atsižvelgti į tai, kad jų genuose užkoduota dvejopa informacija. Vienos savybės būdingos zenenhundams (mažiems, judriems galvijų varovams), o kitos – stotingiems, ramiems ir akyliems ūkio šunims, savo žemių valdovams.

Küher buvo ne tik pieno produktų specialistai. Jie prekiavo galvijais: pirkdavo ir parduodavo gyvulius visoje Vidurio Europoje, eksportavo sūrius. Iš įvairių rašytinių šaltinių žinome, kad tam tikru laikotarpiu aktyvi galvijų prekyba vyko tarp Pietų Vokietijos ir Šveicarijos. Karvės buvo dažnai varomos nuo Vidurio Šveicarijos iki Šiaurės Italijos bei iki Prancūzijos miestų – Liono, Paryžiaus.

Šios kelionės suteikdavo galimybę pasireikšti įvairiausiems galvijus ginti linkusiems šunims, pavyzdžiui, zenenhundams ir rotveileriams. Žinoma, tada mažai kam rūpėjo skirstymas veislėmis (tokiomis kaip traibhundai, kiujerhundai, zenenhundai ir pan.). Svarbiausia buvo, kad šuo tinkamai atliktų savo darbą. Apie 1850–1900 m., išradus traukinį ir nutiesus geležinkelį Šveicarijoje (ir visoje Europoje), galvijų varymas neteko prasmės, o visi galvijus varantys šunys liko be darbo… Žmonės primiršo savo ištikimiausius padėjėjus: zenenhundus, kiujerhundus, mecgerhundus. Iškilo rimta grėsmė zenenhundų veislei išlikti.

Berno zenenhundų paplitimas paasulyje ir Lietuvoje

Pirmiausia zenenhundais susižavėjo vokiečiai, o 1926 m. „berniukai” pasiekė Jungtines Valstijas. Dar prieš Antrą¬jį pasaulinį karą jie pateko į Prancūziją, kur šiuo metu yra vieni populiariausių šunų.

Pasaulyje juos vadina visaip: Berno kalnų šunimis, šveicarų aviganiais, Amerikoje juos praminė Swiss (šveicarai). Mūsų krašte šaukia „bernais”. Iš keturių Šveicarijos zenenhundų veislių Berno zenenhundai yra populiariausi. Šiuo metu labai paplitę ir kaip šeimos numylėtiniai.

Pirmieji Berno zenenhundai į Lietuvą atkeliavo iš Vengrijos. 1993 m. buvo užregistruota, o vėliau ir veista Berno zenenhundų kalytė HAGOJARO LEPKE, dar vėliau – patinas WEKERLEI-NAGYMEDVE GERRY. 1997-1998 m. buvo atvežti kalė ir patinas iš Lenkijos.

Nepaisant dabartinio šios veislės šunų populiarumo, dažnai praeiviai Berno zenenhundus vis dar pavadina senbernaru arba niūfaundlendu. 2009 m. buvo įsteigtas Šveicarų zenenhundų mylėtojų klubas, vienijantis visų 4 zenenhundų veislių veisėjus ir mylėtojus.

Lietuvoje Berno zenenhundai dažniausiai auginami kaip šunys kompanionai, nors pasaulyje tai rimtas darbinis šuo, atliekantis įvairiausias užduotis – jis gali gelbėti vandenyje, atlikti žmonių paiešką. Tai aktyviai sportuojantys šunys. Juos netgi galima pamatyti tose šunų sporto varžybose, kur stambių veislių šunys tradiciškai nedalyvauja (Agility ir pan.). Berno zenenhundai yra universalūs šunys.

Evelinos Macijauskaitės ir Rūtos Bunevičiūtės nuotr.

X