Dobermanas pasaulyje labai populiari šunų veislė. Žmones šie šunys pavergia savo grožiu, nuovokumu, jėga bei ištverme. Dažniausiai tie, kurie nors kartą augino dobermaną, šiai šunų veislei ištikimi lieka visą gyvenimą.
Veislės istorija
Rašytinių šaltinių apie dobermanų veislės šunų atsiradimą beveik nėra. Visa informacija, kuri žinoma apie šią veislę, paremta žodiniais šaltiniais. Tik pačioje 19 a. pabaigoje pradėta kaupti informacija apie dobermanus.
Žinoma, jog veislės „tėvas“ – Frydrichas Luisas Dobermanas, buvęs mokesčių rinkėjas, gyveno Apoldos mieste (Vokietija). Teigiama, kad šis žmogus dirbo mokesčių rinkėju, naktiniu policininku, taip pat šungaudžiu, galinčiu legaliai gaudyti benamius šunis. L. Dobermanas myriop pasiųsdavo ne visus šunis, pikčiausius pasilikdavo veisimui. L.Dobermano išveisti šunys garsėjo bebaimiškumu, įgimtomis sargo savybėmis. Jie puikiausiai tiko medžioklėje. Tačiau veisėjui šuns išvaizda nerūpėjo, todėl šios veislės pirmtakai gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinio dobermano.
Svarbiausią vaidmenį dobermano kilmės istorijoje suvaidino „mėsininkų“ šunys, kurie tuo metu jau buvo laikomi grynakraujais. Spėjama, kad dobermano gyslomis teka tuomečių aviganių, medžioklinių šunų, pinčerių, boseronų, Mančesterio terjerų, anglų greihaundų, ir galbūt net Veimaro paukštšunių kraujas. Deja, pats p. Dobermanas pasaulinės savo šunų šlovės nesulaukė. Jau po jo mirties, 1899 metais Vokietijoje buvo įkurtas pirmasis dobermanų mylėtojų klubas, netrukus veislė buvo oficialiai užregistruota Vokietijos vieningoje šunų veislės knygoje, pažymint „Policijos šuo“.
Dėl savo drąsos, bebaimiškumo, tvirtų nervų ir ištvermės bei aukšto intelekto dobermanai greitai paplito po pasaulį ir ilgą laiką buvo nepakeičiami tarnybiniai šunys. Jie daug metų buvo pagrindiniai policijos šunys. Įdomu tai, jog anuomet šios veislės atstovams priklausė visi pėdsakų radimo ir sulaikymo rekordai. Dobermanai pasižymėjo ir kaip karo šunys. Kiek jų, atlikdami svarbias užduotis žuvo karo laukuose, neįmanoma suskaičiuoti. Tarnavo kaip ryšininkai, šunys sprogdintojai, gelbėtojai. Paskutiniais dešimtmečiais dobermanai daugiausia laikomi kaip apsaugos ir namų, šeimos šunys.
Dobermanai Lietuvoje
Pirmieji dobermanai į Lietuvą atvežti 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Duomenų apie anksčiau registruotus šunis nėra. Visi jie atkeliavo iš buvusios Sovietų sąjungos. Nuo 1990-ųjų dobermanų mūsų šalyje sparčiai daugėjo, o 1992-1993 m. buvo viena popupiariausių veislių. Šunų parodose buvo registruojama 120-130 šios veislės šunų. Bet kuriai šunų veislei gausus veisimas neatneša sėkmės, nes, siekiant išnaudoti palankų laikotarpį, veisiama neatsakingai. Nors ir buvo gerų šunų, dažniausiai to laikotarpio dobermanų veislės šuniukų kokybė buvo vidutinė arba net žemiau vidutinio lygio.
Situaciją pavyko suvaldyti, kai 1995 m. buvo įkurtas Lietuvos dobermanų klubas ir sugriežtinti šių šunų veisimo reikalavimai. Dobermanams buvo privalomas dresūros egzaminas, psichikos testas, sugriežtinti eksterjero reikalavimai. Kadangi reikalavimai galiojo visiems Lietuvos dobermanams, ne tik klubo nariams, pamažu situacija stabilizavosi ir išliko tik rimtai veisle besidomintys bei suinteresuoti jos gerinimu veisėjai. Būtent tie, kuriems rūpi veisti sveikus, anatomiškai taisyklingus, tvirto charakterio, su gerais gebėjimais dirbti šunis – tokius, kokius aprašo dobermano standartas. Buvo atvežta šunų iš geriausių Vakarų Europos veislynų, jų palikuonių. Taigi, šiuolaikiniai dobermanai Lietuvoje su tais, kurie vyravo prieš 15 metų, mažai ką beturi bendra. Pastaruosius penkerius metus Lietuvoje per metus gimsta tik 2-4 dobermaniukų vados. Kadangi šuniukai labai aukštos kokybės, dalis jų iškeliauja į užsienį. Šių dienų Lietuvos dobermanai dėl titulų varžosi aukščiausio rango parodose visoje Europoje.
Energingo šeimininko šuo
Dobermanus išvedęs L.Dobermanas iš tiesų nesiekė išvesti gražų šunį, išvaizda jam buvo nesvarbi. Jis siekė, kad šunys būtų labai stiprūs, stiprių nervų, pajėgūs saugoti, prireikus apginti ir būtų gabūs dirbti. Šiuolaikinis dobermanas pirmiausia paperka savo išvaizda. Dažniausiai žmonės susižavi jo jėga, skulptūrišku kūnu, elegancija, kilnia laikysena, temperamentu ir gražiom skvarbiom akim. Dabar dobermanai laikomi kaip apsaugos ir šeimos šunys. Ir kur kas rečiau dirba tarnybose.
Tiksliausias dobermano charakterio apibūdinimas – „su charakteriu“. Juokaujama, kad tai ne šiaip automobilis, o „Formulė 1“. Važiavimas reikalauja profesionalumo, bet reginys – nepakartojamas. Tai stiprus ir energingas šuo. Jis labiau tinka tiems žmonėms, kurie mėgsta aktyviai sportuoti ir netinka neturintiems laiko ar sėslaus gyvenimo būdo mėgėjams, kuriems ilgi pasivaikščiojimai kančia. Tai energingo šeimininko šuo. Dobermanui jokios ypatingos priežiūros nereikia, jis nėra lepus ar išrankus šuo. Tačiau labai svarbu, kad augdamas gautų pakankamą fizinį krūvį, turėtų kur išlieti savo energiją. Užauginti ir išdresuoti jauną dobermaną prireikia laiko, energijos ir fizinės sveikatos, tačiau įdėtas darbas visada atsiperka su kaupu. Dobermanas, nors ir išlieka energingas, puikiai prisitaiko prie šeimininko gyvenimo būdo. Šios veislės šuo visiškai atsidavęs savo šeimininkui, nuolat stengiasi būti greta, stebinti ir pralinksminti, kartais nė neįvertindamas savo dydžio bei jėgos. Šeimininkas visada turi būti pasirengęs stipriems dobermano meilės ir džiugesio proveržiams ir tvirtai stovėti ant žemės. Priešingu atveju, augintinis, visai to nenorėdamas, gali užgauti. Mylimas šeimininkas – visada dobermano taikiklyje, tereikia pakrutinti ranką ir šuo bemat stovės greta, klausdamas mylinčiomis akimis: „Kas toliau? Kuo galėčiau pasitarnauti?“
Dobermanai turi pavydėtiną uoslę. Jie yra pasiekę daugybę pasaulinių sekimo rekordų. Išėję pasivaikščioti, jie mėgsta gerokai pašniukštinėti. Įdomi kiekviena žolytė, krūmelis, popierėlis ar drugelis. Uosdami šunys susirenka sau svarbią informaciją. Tad su šia savybe teks susitaikyti ir priprasti ilgėliau pastoviniuoti ar būti timpteltam prie jums visai nereikšmingo, o šuniui daug pasakančio, objekto
Dobermanas – žmogaus šuo, šeimininkas jam – gyvenimo centras. Jis nori su šeimininku dalintis viskuo. Namais, žaislais, maistu ir netgi lova. Jis nori sekioti šeimininką iš kambario į kambarį, baksnoja šeimininko ranką siekdamas dėmesio, netgi šypsosi. Seka šeimininko nuotaiką – jei yra nepageidajamas, atsigula ir laukia, kol vėl galės parodyti savo meilę ir atsidavimą.
Stiprus, bet ne agresyvus
Dobermanas pasižymi įgimta savybe saugoti ir šią funkciją atlieka puikiai. Bet tai tikrai nereiškia, kad šios veislės šunys agresyvūs. Tai savimi pasitikintis, aplinkai nusiteikęs draugiškai ir ramiai. Bailumas ar agresyvumas netoleruotinos dobermano savybės. Šios savybės gali atsirasti tuomet, kai šuo neteisingai auklėjamas, ypač jeigu su juo grubiai elgiamasi, naudojamas smurtas ar psichologinis spaudimas. Dobermanas yra jautrus ir imlus visokioms nuotaikoms. Tai aukšto intelekto šuo, tad jaučia savo padėtį šeimoje, tarpusavio žmonių santykius. Jis turi pasitikėti šeimininku ir jį gerbti. Kad dobermanai nepatikimi ir neprognozuojami šunys, tėra mitas. Jis atsirado dar tuomet, kai šios veislės šunys buvo masiškai perpardavinėtojų vežami iš Rusijos, beje, ne tik gana prasto eksterjero, bet kartais ir nepakankamai tvirtos nervų sistemos. O paskui gausiai veisiami ir Lietuvoje, kadangi šunų veisimo reikalavimai tuo metu buvo minimalūs. Tuometiniai dobermanai gerokai skyrėsi nuo savo brolių europiečių ne tik išvaizda, bet ir charakterio savybėmis.
Dobermanas gabus darbui. Kai jo energija nukreipiama tinkama linkme, tai nuostabus darbinis šuo, puikiai vykdantis komandas, besąlygiškai paklūstantis, norintis dar ir dar kartą paklusti jums, taip įrodydamas savo begalinę meilę ir atsidavimą. Išskirtinė dobermanų savybė – viską padaryti kuo greičiau ir kuo geriau. Dresūros pamokos tokiam, netveriančiam savo kailyje, šuniukui – didžiulis malonumas. Pakviestas ateiti šios veislės šuo niekada neateis gražia žingine, jis tiesiog atskuos. Juk jis greitas ir energingas. Labai svarbu geras kontaktas su šeimininku. Taip pat svarbi ankstyva socializacija – veskitės šuniuką ir bendraukite su juo kuo įvairesnėje aplinkoje: gatvėje, tarp žmonių, triukšmo, su vaikais, šunų dresavimo aikštelėje.
Kai kas mano, kad dobermanas netinkamas laikyti bute, nes daug loja. Tai mitas. Tiesa, dobermanas emocionalus ir nėra tylenis, tačiau be reikalo neloja. Taip gali elgtis jaunikliai, liūdintys nežinia kur išėjusių šeimininkų, bet juk taip elgiasi beveik visi mažyliai. Tinkamai auklėjami dobermanai pripranta ilgai būti namuose vieni. Dobermano „požiūris“ į vaikus nesiskiria nuo kitų šunų. Nors kartais ir pašėlę, dobermanai moka elgtis su vaikais. Šeimoje augančius mažylius myli ir saugo.
Pažiūrėjus į dobermaną sukausto ne tik susižavėjimas, bet ir nejučia atsliūkinusi baimė. Tikra tiesa, jie atrodo grėsmingai, iš jų tiesiog veržiasi jėga, tačiau po grėsminga išvaizda slypi didelė mylinti širdis. Galbūt todėl pasaulyje daug žmonių, kurie kartą apsisprendę auginti dobermaną, šiai veislei ištikimi lieka visą gyvenimą. Mirus augintiniui jie į namus ir vėl parsiveda dobermaniuką. Arba dobermanas, arba nieko! Tai dobermanų mylėtojų atpildas keturkojams draugams už begalinę meilę.
Tobulas kūnas
Dobermano kūnas atitinka idealų šuns anatomijos modelį. Tai galingas ir raumeningas šuo, bet, nepaisant tvirto sudėjimo, jam būdinga skulptūriška elegancija, išdidi laikysena ir ryžtingas žvilgsnis. Dobermanų veislės šunys priskiriami didelių veislių šunims. Kalės pagal standartą turi sverti 32-35 kg, patinai - 40-45 kg. Šiuolaikiniai šunys kartais sveria ir 3-5 kg daugiau negu deklaruojama veislės standarte. Kalių ūgis ties ketera 63-68 cm, patinų 68-72 cm.
Trumpo ir žvilgančio dobermanų kailio spalva būna juoda su įrūdžiu (artima rūdžių ar raudonųjų plytų atspalviui) arba ruda (kuo tamsesnė, tuo geriau) su įrūdžiu. Anksčiau būdavo ir žydrų su įrūdžiu dobermanų, bet 1994 m., pakeitus veislės standartą, ši kailio spalva buvo uždrausta, kadangi kartu su unikalia spalva šunys paveldi ir tam tikrus odos negalavimus. Dabar Europos kinologija pripažįsta dvi dobermanų kailio spalvas.
Šiuolaikiniams dobermanams būdingi tvirti kaulai, ilgos galvos su tvirtais žandikauliais, tamsios migdoliškos akys, gerai išvystytos krūtinės, tiesios viršaus linijos, ryškus įrūdis, o tuo tarpu „senojo“ tipo dobermanai buvo smulkesnių kaulų, trumpesnėm galvom, siauresniais snukučiais, mažiau išvystytom krūtinėm, šviesiu gelsvu įrūdžiu.
Dobermanų kūnas sausas ir reljefiškas, oda plonytė, kad net matosi paviršinės kraujagyslės, tvirti raumenys. Dėl itin trumpo kailio dobermanai negali gyventi kieme. Bet jie labai švarūs, beveik neturi kvapo, net gyvendami bute nesukelia jokių papildomų rūpesčių. Kadangi dobermaniukai itin mėgsta šilumą, visai tikėtina, kad susiras šiltą vietelę poilsiui: prie židinio, ant šildomų grindų ar pabandys įsiropšti į šeimininkų lovą.
Kalytė ar šuniukas?
Dobermanų veislės patinai pasižymi didele jėga, drąsa ir sargumu. Jie tikri asmens ir turto sargybiniai. Patiną auginti ir auklėti sunkiau nei kalę, jis stipresnis ir labiau linkęs dominuoti. Vienoje teritorijoje du patinai nesugyvena ir tai, pasak tarptautinės šunų teisėjos L.Jazgevičienės, laikoma norma. Užtat su keliomis kalėmis kartu patinas gali gyventi. Kalės tarpusavyje paprastai sugyvena gerai. Jeigu svajojate apie šį atletišką keturkojį ir neturite jokios patirties, geriau pirmiausia įsigyti kalytę. Jos paklusnesnės, prieraišesnės, lengviau mokomos.
Stiprūs, bet neilgaamžiai
Dobermanas yra sveikas šuo. Tačiau tai nereiškia, kad neturi įgimtų ar kitų rimtų sveikatos bėdų. Pažeidžiamiausia jų vieta – širdis. Pasitaiko daug atvejų, kai dobermanai suserga kardiomiopatija, širdies liga. Ši liga iš pažiūros sveikus ir stiprius keturkojus gražuolius pakerta staiga bet kokiame amžiuje, bet dažniausiai kai jiems būna 3-5 metai. Kardiomiopatija – mirties nuosprendis šuniui. Baisiausia, kad šeimininkai nė neįtaria šunį sergant ir energingas keturkojis gali kristi net pasivaikščiojimo metu arba numirti „ligos patale“ pagulėjęs 1-2 savaites. Pasak L.Jazgevičienės, specialistai nuolat kalba, mokslininkai ieško ligos atsiradimo priežasčių, veisėjai - galimybės užkirsti jai kelią. Deja, tobulinant veislę, stengiantis išgauti tobulesnį eksterjerą, dobermanų gyvenimo trukmė sutrumpėjo nuo 12-14 iki 7-9 metų.
Tačiau tie aštuoneri metai su dobermanu tikrai bus geriausi jūsų gyvenimo metai. Patirsite daug džiaugsmo ir neregėto atsidavimo. Nes būtent dobermanų veislės šunys išskirtiniai atsidavimu savo šeimininkui. Jei paklaustumėte dobermano šeimininko, kas sunkiausia su dobermanu, jis paliudytų, kad sunkiausia yra jo netekti.
L.Triponytės - Jazgevičienės arch. nuotr.
Pokalbis su Laura Triponyte - Jazgevičiene apie dobermanų veislę: https://www.facebook.com/100071953314838/videos/1203261200918215
