Užtenka pažvelgti rotveileriui į akis ir šio ištvermingo, kilnaus gyvūno ramus, malonus žvilgsnis daug ką jums pasakys.
Kiekvienas šio stipraus, bebaimio augintinio šeimininkas žino, kad nėra geresnio šuns tam, kuris vertina santūrią jėgą ir greitą reakciją, narsą, o svarbiausia - ištikimybę šeimai.
ISTORIJA
Rotveilerių protėviai molosai į Vakarų Europą pateko kartu su Klaudijaus Augusto kariais, kai romėnų legionai peržengė Alpes ir užėmė pietinę dabartinės Vokietijos dalį. Naujosios kolonijos dirvos buvo derlingos, todėl molosai greitai „susirado“ vertingą užsiėmimą: dideli ir nuožmūs šunys ėmė saugoti bei ganyti galvijus.
Veislė pavadinta Rotveilio miesto (pietvakarių Vokietija) vardu. Šis provincijos kampelis, įsikūręs prekybos kelių kryžkelėje ir perskirtas sraunios Nekaro upės, buvo pagrindinis mėsos tiekėjas Vokietijos kunigaikštystėms. Kadangi viduramžiais buvo daug medžiotojų, Rotveile skerdienos vagonams saugoti buvo samdomi specialiai mokyti šunys – rotveileriai. Beje, iš pradžių keturkojai sargybiniai buvo vadinami Metzgerhund, kas pažodžiui reiškia „mėsininko šuo".
Miestelio gyventojai noriai pasitelkdavo stiprius, drąsius gyvūnus ne tik kaip sargybinius, bet ir kaip mėsos produktų vežėjus. Rotveileriai traukė vežimėlius, kuriais pristatydavo sultingus kepsnius ir nugarinę, taip išgelbėdami savo šeimininkus nuo būtinybės laikyti sunkiuosius ūkio gyvulius. Visgi, kai per Rotveilą buvo nutiestas geležinkelis ir miestelėnai savo prekes galėjo gabenti nauju, greitesniu būdu, pagalbininkų šunų reikėjo vis mažiau, ir veislė palengva ėmė nykti.
Rotveileriai buvo prisiminti tik XX a. pradžioje, kai Vokietijos spaudoje plačiai nuskambėjo įdomus atvejis. Incidento esmė buvo ta, jog Štutgarto policijos prižiūrėtojas per susirėmimą su paklydusiais jūreiviais paleido savo rotveilerį, kad šis sutramdytų triukšmadarius. Ir ką gi – jo augintinis per kelias minutes „išsprendė" pavojingą konfliktą, priversdamas „drąsuolius“ gėdingai sprukti. Po šio incidento rotveileriai susigrąžino anksčiau prarastą populiarumą ir jau nuo 1921 m. turėjo savo gerbėjų klubą.
Rotveileriai turėjo ir vis dar turi daugybę paskirčių – pasienis, policija, sportas, gelbėtojai, terapijos, apsaugos šuo, na, ir žinoma, tiesiog šeimos draugas.
IŠVAIZDA
Rotveileris yra tvirtas, kompaktiškas, proporcingai sudėtas šuo. Šio šuns kandimo jėga – viena stipriausių pasaulyje. Pagrindinės šiai veislei būdingos savybės yra ištvermė, jėga ir nenumaldoma energija. Stiprus ir ištvermingas šuo turi judėti lengvai ir laisvai, be jokių sunkumo ir nerangumo požymių.
KITI AUGINTINIAI
Kalbant apie kitus augintinius, rotveilerius svarbu iš anksto atsargiai supažindinti su kitais gyvūnais. Nors gerai dresuoti suaugę rotveileriai gali būti santūrūs nepažįstamų žmonių atžvilgiu, jie gali būti ne itin džiugiai nusiteikę naujų šunų atžvilgiu. Todėl ankstyvoji šuniuko socializacija ir nuolatinis šeimininko dėmesys augintinio elgesiui yra būtini.
TEMPERAMENTAS
Sargumas yra įgimta rotveilerio savybė, todėl itin svarbu nuo mažo amžiaus socializuoti šuniuką, ugdyti ir mokyti jį tinkamo elgesio. Šeima, nusprendusi įsigyti šios veislės šunį, turėtų nepamiršti, kad iš prigimties rotveilerio charakteriui būdinga galia. Šios galios atsargos – beribės. Rotveileriai yra protingi ir valingi šunys, jie geba priimti savarankiškus sprendimus. Todėl rotveilerių šuniukai turi būti nuosekliai dresuojami ir socializuojami, kad užaugtų laimingi, sociume lengvai pritampantys individai.
PRIEŽIŪRA
Rotveilerio priežiūra iš esmės tokia pati kaip ir kitų veislių šunų. Tačiau yra keletas šiai veislei būdingų momentų. Rotveilerio kailis nereikalauja itin didelės priežiūros. Pakanka kartais iššukuoti masažiniu šepečiu, pašalinti pavilnę, kad šuo mažiau šertųsi.
Mažiems šuniukams derėtų vengti didelių fizinių krūvių, kad nebūtų pakenkta širdies (kuri nespėja vystytis paskui masyvų rotveilerio kūną), sąnarių darbui ir pan.
APETITAS
Turbūt nenuostabu, jog didelis šuo pasižymi nemenku apetitu. Gali nejausti saiko, nors, žinoma, tai labai individualu. Būtina vengti antsvorio, nes tai labai pavojinga rotveilerio sąnariams.
TOBULI ROTVEILERIO NAMAI
Dėl rotveilerių „sarginės praeities“ ir išankstinės nuostatos apie juos kaip agresyvius, griežtus šunis (nors jie tokie nėra), kai kurie gali manyti, kad rotveileriai yra laimingesni gyvendami lauke. Iš tikrųjų yra priešingai! Kaip ir bet kuris naminis šuo, rotveileriai mėgsta jaustis gaujos dalimi, būti kartu su kitais šeimos nariais. Kalbant apie pačius namus, rotveilerio uždarymas mažoje erdvėje, sakykime, bute, kartais gali paskatinti jo destruktyvų elgesį (baldų draskymas, lojimas).
Nuo mažumės pratinamas, rotveileris gali gyventi ir lauke. Svarbu, kad būtų užtikrintos komfortiškos, tinkamos gyvenimo sąlygos, nuolatinis kontaktas su žmonėmis bei šeimininko meilė.
ROTVEILERIO ŽMOGUS
Kaip jau tikriausiai supratote, laimingą ir sveiką rotveilerį turi auklėti tvirtas, bet sąžiningas šeimininkas. Prisimenant jų kilmės istoriją, akivaizdu, jog šie šunys pasitiki savimi ir nesunkiai priima savarankiškus sprendimus. Saugodami bandas Vokietijoje, mėsininkai ir ūkininkai turėdavo pasikliauti savo šunimis, kad šie, savarankiškai įvertinę susiklosčiusią padėtį, galėtų tinkamai prižiūrėti gyvulius. Šiandien rotveilerius žmonės renkasi dėl kitų priežasčių – nori ištikimo draugo, šeimos nario, todėl savarankiški rotveilerio sprendimai šeimininko visada turi būti laiku pastebėti ir nukreipiami tinkama linkme.
Rotveileris, kaip ir kiekvienas šuo, labai vertina savo šeimininko draugiją, todėl per ilgai paliktas vienas gali tapti destruktyvus. Jeigu valandų valandas praleidžiate darbe, augintinio gerovė tikrai nukentės – rotveilerių šuniukas turbūt ne jums. Prieš įsigydami rotveilerį, kaip ir bet kurį kitą šuniuką, turite apgalvoti, kiek laiko ir lėšų galėsite jam skirti. Taip pat svarbu blaiviai įvertinti savo žinias bei patirtį auginant šunis.
Rengiant strp. konsultavo LRDK prezidentė Erika Stepanauskienė
Erikos Stepanauskienės arch. nuotr.
Šaltiniai:
https://www.fci.be/en/nomenclature/ROTTWEILER-147.html
https://a-z-animals.com/blog/10-incredible-rottweiler-facts/
