Tuometis „škotas” nebuvo išvaizdus, jo kailis buvo ne juodas, o brindle – raibas. Juodą teturėjo snukutį. Tačiau laikui bėgant šunų eksterjeras kito: „ilgėjo” galva, „trumpėjo” kojos, kūnas tapo masyvesnis, o judesiai – gražesni.
Po Pirmojo pasaulinio karo veislės populiarumas tiek Britų salyne, tiek Europoje sparčiai augo. Tai iš dalies galima paaiškinti tuomet priimta ir iki šiol išlikusia įmantria „škotų” šukuosena.
Meilė šiems šunims Didžiąją Britaniją užplūdo 1930-1940 metais. 1935-aisiais veislės mylėtojų klube įregistruotas įspūdingas skaičius – 4 531 škotų terjeras! Stulbinama škotukų išvaizda kerėjo dizainerių, dailininkų širdis – juos ne kartą tapė ir filmavo. Net škotiško viskio gamintojai neatsispyrė barzdočiaus žavesiui – ant „Black&White“ etiketės puikuojasi juodasis ir baltasis škotų terjerai.
„Škotai“ – didelių miestų, aukštosios visuomenės šunys, pabrėžiantys šeimininko eleganciją ir kilmę.
Amerikos kinologai ir šiandien dėkingi savo prezidentui F. Ruzveltui, turėjusiam du škotų terjerus. Viena jų – kalytė Fala prezidentą lydėdavo visur ir visada, ji dalyvavo Antihitlerinės koalicijos valstybių vadovų susitikime Jaltoje. Beje, buvęs JAV prezidentas Dž. Bušas Baltuosiuose rūmuose taip pat įsikūrė su škotų terjeru Barniu. Deja, kaip dažnai atsitinka, mada gali ir pakenkti šunų veislės raidai. Kaip grybai ėmę dygti komerciniai veislynai „gamino“ daug ir bet kokių šuniukų, todėl prireikė nemažai laiko, kad škotų terjerų veislė vėl būtų reabilituota.
Temperamentas ir psichika
Elegantiškas, bet kartu ir „utilitariškas“, škotų terjeras privalo turėti tikrą škotų terjero temperamentą. Šie šunys garsūs savo ryškiomis asmenybėmis, todėl reikia skatinti šio šuns ekscentriškumą, nes būtent tai ir daro šunį patrauklų ir įdomų.
„Škotai“ yra labai atsargūs, filosofiškos prigimties. Jie labai prieraišūs, retai reiškia nepasitenkinimą, tačiau ilgai nepamiršta neteisybės. Būdami iš prigimties ramūs, turi be galo išraiškingus balsus, o bendraujantis „škotas“ yra tikrai nuostabus. Kitos tokios „kalbančios“ šunų veislės, ko gero, nėra. Kovodami „škotai“ yra drąsūs, narsūs, bet niekada neturi būti pikti ar neprognozuojami. Taip pat negali būti nervingi, drovūs, labai įsitempę ar klastingi. Tinkamai išauklėtas „škotas“ yra budrus ir entuziastingas, tačiau visada puikių manierų.
Dažnai atrodo, kad tvirtai sudėtas ir stiprus šuo, tvirtų kaulų, galinga galva ir išraiškingu balsu privalo turėti ir atitinkamą charakterį. Grynakraujis „škotas“ yra netašytas, bet jis nėra žioplas ar „kaimo Jurgis“. Jis yra džentelmenas, o jo išvaizda ir laikysena išreiškia orumą ir išauklėjimą.
Tai pats terjeriškiausias terjeras!
Jame dera visi terjerams būdingi privalumai ir trūkumai: nepriklausomas, laisvamanis, užsispyręs, kai siekia savo tikslo, mąstantis, budrus, tačiau tuo pat metu pripažįstantis ribas, kurių peržengti net ir jam nevalia. Jis – absoliuti priešingybė mažiems šunims: tvirtas ir galingas, visada demonstruoja tik dideliems šunims būdingus charakterio bruožus bei elgesio manieras.
„Škoto“ nedera kaltinti agresyvumu savo „broliams“, tačiau jis neabejingas šunų santykių „pasiaiškinimams“. Retai pradeda peštynes pirmas, tačiau mielai jose dalyvauja. Bailių „škotų“ tarp peštynių dalyvių nebūna, čia jiems nėra jokių autoritetų.
Tačiau šie šunys yra ir be galo santūrūs. Tai vienas svarbiausių šios unikalios veislės charakterio bruožų. Todėl nereikia laukti, kad „škotas“ kas minutę jums dovanos meilę ir švelnumą. Ne, tai ne jo stilius! Tarp „škotų“ pasitaiko tokių snobų, jog kartais tenka kreiptis „Jūs“. Na, o pašaliniai žmonės šiems šunims paprasčiausiai… neegzistuoja.
Norite iš arčiau pažinti škotų terjerus – apsilankykite parodoje, o dar geriau – specializuotoje škotų terjerų parodoje, kurią kasmet organizuoja Lietuvos terjerų mėgėjų klubas.
Škotų terjerų standartas, FCI III gr., nr. 73.
Pokalbis apie škotų terjerus.
