5 gr. Špicai ir primityvieji šunys

Valia, ištvermė, laisvė ir orumas – šie epitetai puikiai pridera apibūdinti Aliaskos malamutus. 

Aliaskos malamutai yra nepaprastai stiprūs, darbštūs 5 FCI grupės atstovai. Šis meilus, ištikimas ir žaismingas, bet tuo pačiu orus šuo, atpažįstamas iš savo galingo silueto bei gausių kailinių. Tai ištikimi, žaismingi ir meilūs šunys, tačiau tuo pačiu pasižymintys ir ypač stipria valia bei orumu, atsirandančiu sulaukus brandos.

Aliaskos malamutas, kurį pažįstame šiandien, išsivystė iš Arkties žmonėms ilgai ir atkakliai tarnavusių šunų. Draugiškas ir atsidavęs Aliaskos malamutas yra viena iš seniausių šunų veislių pasaulyje. Manoma, kad jie prieš tūkstančius metų keliavo per Beringo sąsiaurį su žmonėmis iš Sibiro arktinių regionų, o istoriniai metraščiai pasakoja, kaip Šiaurės Amerikoje jie gyveno ir dirbo su inuitais. Tam, jog iš tiesų galėtume suprasti šių šunų vertę, reikėtų suvokti, kokiomis atšiauriomis sąlygomis jiems teko vystytis, gyventi bei dirbti.

Vidutinė žiemos temperatūra Aliaskoje yra -25° C, šalčiausiu žiemos metu termometro stulpelis gali nukristi ir iki -60° C, o sniego per metus iškrenta apie 3,5 m. Tačiau Arkties atšiaurumas nei kiek neatsispindi šių šunų temperamente, kuomet, bendradarbiaudami su inuitais, jie padėjo šiai tautelei išgyventi ir išlikti.   

Veislės pavadinimas kildinamas iš mahlemiutų inuitų genties, gyvenusios palei Kotzebue įlankos krantus šiaurės vakarų Aliaskoje. Senovėje Azijos jūreiviai, besilankę Šiaurėje, grįžę į tėvynę pasakodavo istorijas apie inuitų šunis, traukiančius šeimininkų roges, ištempiančius žvejų laivus į krantą, prižiūrėjusius, šildžiusius jų vaikus bei saugodavusius gentį nuo plėšrūnų. Ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltiniuose mahlemiutai niekada nebuvo aprašomi nepaminint jų šunų. Misionierių bei ankstyvųjų keliautojų dienoraščiuose aprašoma pagarba paremtas mahlemiutų ryšys su savo augintiniais ir dėmesinga jų priežiūra.

Aliaskos malamutų kūno sudėjimas tarsi patvirtina jų, šiaurės kinkomųjų šunų, kilmę: stambūs kaulai, tipinės sniego batų pėdos, gili krūtinė, galingi pečiai, ypač tankus, oro sąlygoms atsparus dvigubas kailis, sąlyginai mažos, tankiai apaugusios ausys, užtikrinančios termoreguliaciją. Aliaskos malamutų pagrindinė paskirtis yra sunkių krovinių tempimas ilgais atstumais ir stabiliu greičiu. Suaugęs Aliaskos malamutas gali patempti net 30 kartų už save didesnį svorį. Tai ne tik darbui pajėgus, tačiau ir mėgstantis sunkiai dirbti šuo. Jo migdoliškos rudos akys spindėte spindi kažką veikiant drauge su savo gentimi, o po darbo dienos jis mėgsta meiliai prisiglausti prie savo šeimininkų.

Nors įspūdinga Malamuto išvaizda ir draugiškas temperamentas nepalieka abejingų, svarbu suprasti – tai nėra patogus šuo.

Aliaskos malamutai yra primityvieji šunys – kaip ir jų protėviai vilkai, gyvenę hierarchiniu gaujos principu, todėl renkantis šios veislės šunį privalu suprasti, jog tai nėra tarnybinis šuo, kurio gyvenimo tikslas yra įtikti šeimininkui. Kritiškai mąstantys malamutai savo laisvės išraiška labiau primena kates – gyvena su žmonėmis, ne vardan jų. Malamutui gyvenant drauge su žmonėmis, žmonių gentyje, svarbu nepamiršti, jog tokios genties vadas, gaujos lyderis visuomet turi būti žmogus. Jei Aliaskos malamutas negerbtų savo šeimininkų, jis apsukriai užimtų lyderio poziciją, o tokiu atveju vis dažniau tektų stoti į akistatą su užsispyrimu, nepaklusnumu bei pasipriešinimu. Todėl tvirta valia pasižyminčiam malamutui atitinkamai reikalingas ir stiprios valios šeimininkas, kuris galėtų būti sektinu, įkvepiančiu ir gerbtinu pavyzdžiu, bei su meile ir dėmesingai treniruotų malamutą jam dar esant visai jaunam. Šeimininko tvirta valia turėtų pasižymėti sprendimų priėmimu, kantrybe, atkaklumu, pasitikėjimu ir užtikrintumu. Tai nėra fizinė „tvirta ranka“, o gebėjimas užtikrintai „laikyti erdvę“. Savimi pasitikintis, veiklus, užtikrintas tuo, ką daro, pats sau įdomus šeimininkas visada bus įdomus ir autoritetingas savo augintiniui, todėl šių šunų auginimas gali būti ir saviugdos kelias jo augintojams. Toks vidinis darbas su savimi atsispindi ir santykiuose su augintiniu, ir šis  ryšys gali tapti mūsų žmogiškosios sielos tąsa. Prieš daugybę šimtmečių užgimusi ištikimybė ir meilė žmogui nenustoja egzistuoti ir dabar.

Dažnai manoma, jog tokiam stambiam šuniui nuolatos būtina didelė erdvė, jis negali būti auginamas namuose. Tikrovėje – didelis kiemas yra labiau privalumas žmonėms, o ne patiems augintiniams. Daugybėje gyvenimiškų situacijų mums patogu turėti privačią, saugią nuosavą erdvę, sakykime, jei aplanko ligos ir negalime deramai išvedžioti savo augintinių. Tačiau jei kasdienybėje ši erdvė yra neužpildyta veikla su šeimininku – Aliaskos malamutui jos vertė yra niekinė, nepriklausomai nuo kiemo dydžio. Nuvertintume malamutų išmintį, jei manytume, jog toks šuo tiesiog ims lakstyti kieme diena iš dienos, pasirūpindamas savo veiklos turiniu bei iškrova. Tai labai socialus genties šuo, todėl jam svarbiausia – ryšys ir veikla su savo gentainiais.

Svarbu įvertinti malamuto kūrybiškumą, atkaklumą ir valią – nuobodžiaujantis šuo tikrai susiras veiklos ir sričių, į kurias „verta pasigilinti“. Dažnu atveju tokia gilinimosi sritis gali tapti šeimininkų sodas ir daržas, kuomet, veikiamas instinktų, šuo „pasiūlys“ savas landšafto idėjas, rausdamas veją ir formuodamas atsivėsinimo tunelius, žaisdamas „poledyninių žiurkių medžioklę“, kaip senais-gerais laikais darydavo jų protėviai Aliaskoje. Taip pat savivalei palikti šunys nepasikuklins paragauti jūsų daržo gėrybių – juk uogos, vaisiai ir daržovės yra didelis gardėsis ir vitaminų šaltinis.

Atšiaurios Arkties sąlygos malamutų protėvių nelepino. Didžiausias Aliaskos turtas inuitams ir jų augintiniams buvo maistas. Įprastai misdavo žuvimi, žvėrių ir vandens gyvūnų mėsa bei subproduktais, gaudavo kaulų ir kitų likučių, medžiodavo smulkius poledyninius graužikus, o užklupus badmečiui tekdavo ir pabadauti. Yra išlikusių pasakojimų apie badmetį, kuomet mahlemiutai sumaitino šunims jų odinius pakinktus ir kitokius odos dirbinius. Yra aprašymų, kaip inuitų šunys būdavo paleidžiami laisvėn patys sau prasimanyti maisto iš gamtos, o pavasariop šie grįždavę net su antsvoriu, apvalučiai – tai rodo, jog šie šunys buvo puikūs medžiotojai. Tačiau čia būtina paminėti, jog inuitai šimtmečiais buvo klajokliai ir ilgai vienoje vietoje neužsibūdavo, tad jų šunys neišsivystė stipraus teritorinio instinkto – sugrįžti į namus, mat „namų“ lokacija nuolat kisdavo. Vertinant riziką netekti tokių, Arktyje ypač vertingų šunų, šitokia paleidimų praktika skamba pakankamai spekuliatyviai – galime įsivaizduoti, kad tai įvykdavo tik esant absoliučiai kritinei situacijai.

Aliaskos malamuto kailis yra dvigubas – šiurkščiais kietais šeriais su ypač tankia povilne. Natūralu, jog tokio kailio priežiūra reikalauja daugiau dėmesio, nei kitų, pavyzdžiui, trumpaplaukių šunų. Aliaskos malamuto šėrimasis jo augintojui turi tapti tokia cikliška neišvengiamybe, kaip ir rudenį krintantys medžių lapai. Aliaskos malamutas kailį keičia dukart per metus – vasaros gale, rudeniop pradeda ruoštis žieminius kailinius, o pavasariop – vasarinius. Patelių kailio keitimas dažnai sutampa su lytiniu ciklu. Lygiai taip, kaip kadaise gamtą ir jos procesus išmanę mūsų protėviai – galime daug nuspėti apie artėjantį žiemos sezoną pagal tai, kada šuo išsišeria ir kaip vėl užsiaugina kailį. Pavyzdžiui, jeigu vasarinius kailinius nusirengia anksti rudenį – galime nuspėti, jog siekiamybė yra didesni ir tankesni, ilgiau užsiauginti trunkantys, žieminiai kailiniai, o tai atitinkamai reikštų ir šaltą bei ilgą žiemą. O jei kailiniai keičiami vėlyvą rudenį – galime pasitikėti instinktyvia gyvūno išmintimi, jog didelių šalčių galima nesitikėti, pakaks ir lengvų kailinukų. Subrendę, kelis sezonus vienoje šalyje gyvenantys šunys puikiai nuspėja ir pasiruošia būsimiems gamtos procesams.

Šiurkštus ir riebus, storo plauko Aliaskos malamuto kailis padeda jam išlikti švariam ilgą laiką. Nuo tokio šiurkštaus ir riebaus kailio nešvarumai išdžiūvus tiesiog nubyra, todėl šių šunų nereikia dažnai maudyti. Įprastai malamutą užtenka išmaudyti porą sykių per metus, palanku tai daryti šėrimosi metu, kuomet maudymas ir džiovinimas padeda atlaisvėt seniems plaukams, o oda yra atgaivinama ir paruošiama naujiesm kaliniukams. Kaip ir visi parodose dalyvaujantys šunys – siekiant pristatyti juos pačios geriausios kondicijos, parodose dalyvaujantys malamutai maudomi prieš kiekvieną tokį renginį, priklausomai nuo jų dažnumo.

Kalių ir patinų kailis skiriasi: kaip gamtoje dažniausiai ir būna – patinų kailis yra žymiai puošnesnis bei dažnu atveju šiek tiek ilgesnis. Kadangi skiriasi ir patinų bei kalių dydis – vienareikšmiškai išmaudyti, išdžiovinti ir „nukailinti“ patelę užtrunka iki pusantros valandos trumpiau, nei tokios pat kondicijos patiną. Malamutų kailis nėra linkęs į dideles sąvėlas, žymimos kelios zonos, kurios linkusios veltis labiausiai – apykaklės ir kelnių bei uodegos sritis, o visas kitas kailis linkęs nesusivelti dėl jį išpurenančios povilnės, trumpesnio ilgio ir trinties su antkakliu nebuvimo. Išmaudyti ir pilnai išdžiovinti bei iššukuoti kalę užtrunka nuo 1,5 iki 2,5 val., o parodinio patino kailio tvarkymas gali užtrukti ir iki 4 valandų, ypač jei reikia iššukuoti apykaklės karčius. Visa tai – naudojant profesionalius gyvūnams skirtus ir ypač galingus džiovintuvus, kurie yra neatsiejama malamutų augintojų kasdienybės dalis. Tokie džiovintuvai puikiai pasitarnauja vietoj gyvūno šukavimo, profilaktiškai išpučiant atsilaisvinusius, negyvus palaukus, dulkes bei pleiskanas. Dažnai ši veikla gyvūnams labai patinka, tai tarsi malonus masažas, ir jei šeimoje auga keli šunys, jie neretai konkuruoja, kuris pirmas lips ant priežiūros stalo. Taip pat verta paminėti, jog tokie fenai praverčia grįžus iš laukinės gamtos ir profilaktiškai apžiūrint augintinį nuo parazitų. Tai paprastas būdas „šieno kupetoje“ rasti „adatą“ – iš ypač tankaus kailio išrinkti prikimbančias erkes. Tad profesionalus gyvūnų kailio džiovintuvas yra tikras pagalbininkas ir neatsiejama buities dalis auginant Aliaskos malamutą.

Šiandien malamutai vis dar yra sportuojantys šunys, taip pat ir puikūs kompanionai. Jie puikiai tinka aktyvų gyvenimo būdą gyvenantiems žmonėms, mėgstantiems išvykas, žygius, pasivaikščiojimus bei laiką gamtoje. Kadaise vaikų auklėmis „dirbę“ malamutai puikiai sutaria su vaikais, jie yra draugiški žmonėms ir kiekvieną priima kaip draugą, todėl vis dažiau juos renkasi šeimos.

Veislės standartas, FCI Nr. 243

Kilmės šalis – JAV.

Paskirtis – kinkomasis šuo.

FCI klasifikacija: 5 FCI grupė, 1sekcija. Šiaurės kinkomieji šunys.

BENDRA IŠVAIZDA. Aliaskos malamutas yra viena seniausių Arkties regiono kinkomųjų šunų veislių. Jis stiprus ir galingai sudėtas šuo, su gilia krūtine ir itin raumeningu kūnu. Tvirtai ant letenų stovintis Malamutas sudaro aktyvumo ir išdidumo įspūdį. Pakelta galva ir budrios akys rodo susidomėjimą ir smalsumą. Galva plati. Ausys trikampės ir stačios, kai šuo budrus. Snukis masyvus, tik šiek tiek siaurėjantis nuo pagrindo iki nosies. Snukis nėra smailus ar ilgas, bet ir ne trumpas. Kailis tankus su šiurkščiu ilgoku apsauginiu sluoksniu, kuris apsaugo povilnę. Malamutai būna įvairių kailio spalvų. Snukio žymės yra veislės išskirtinis bruožas: jos apima viršugalvį, snukį, kuris yra visiškai baltas arba su juosta ir/ar kauke. Uodega yra gausiai apaugusi plaukais, nešama virš nugaros ir primena plazdančią plunksną. Malamutas turi būti itin kaulingas šuo stipriomis kojomis, stambokomis letenomis, gilia krūtine ir galingais pečiais bei visais kitais fiziniais bruožais, reikalingais darbui atlikti. Eisena turi būti stabili, subalansuota, nenuilstama ir visiškai efektyvi. Jis nėra skirtas šunų kinkinių lenktynėms ir nesivaržo greičio varžybose. Malamutas – tai jėga ir ištvermė, todėl bet kuris individualaus egzemplioriaus bruožas, įskaitant temperamentą, trukdantis būti stipriam, ištvermingam, laikomas rimtu trūkumu.

SVARBIOS PROPORCIJOS. Krūtinės gylis yra maždaug pusė šuns aukščio ties pečiais, giliausias taškas yra tiesiai už užpakalinių kojų. Kūno ilgis nuo peties taško iki užpakalinio dubens taško yra ilgesnis nei kūno aukštis nuo žemės iki keteros viršaus.

ELGESYS IR TEMPERAMENTAS. Aliaskos malamutas yra meilus, draugiškas šuo, ne „vieno šeimininko“ šuo. Ištikimas, atsidavęs kompanionas, žaismingas, tačiau labiausiai įspūdingas dėl savo išdidumo, ateinančio po brandos.

GALVA plati ir gili, nėra grubi ar gremėzdiška, bet proporcinga šuns dydžiui. Išraiška švelni ir rodo meilingą būdą.

KAUKOLĖS SRITIS. Kaukolė plati ir vidutiniškai suapvalinta tarp ausų, palaipsniui siaurėjanti ir plokštėjanti viršuje, artėjant prie akių, ir suapvalėjanti iki skruostų. Tarp akių yra nedidelis griovelis. Kaukolės viršutinė linija ir snukio viršutinė linija šiek tiek nusileidžia žemyn nuo tiesios linijos jų susijungimo vietoje. Stopas negilus.

SNUKIO SRITIS. Nosis: Visų kailio spalvų malamutų (išskyrus raudonus), nosies, lūpų ir akių kraštų pigmentacija yra juoda. Rudi atspalviai leidžiami raudonos spalvos šunims. Šviesesnė „sniego nosis“ yra priimtina. Snukis didelis ir masyvus, proporcingas kaukolės dydžiui, šiek tiek siaurėjantis ir gilėjantis nuo jungties su kaukole iki nosies. Lūpos prigludusios. Žandikauliai ir dantys – platūs su dideliais dantimis. Žirkliškas sąkandis. Perkanda arba nesankanda yra trūkumas. Skruostai vidutiniškai plokšti.

AKYS įkypos. Rudos, migdolo formos, vidutinio dydžio. Mėlynos akys yra diskvalifikuojantis trūkumas.

AUSYS vidutinio dydžio, tačiau mažos, palyginti su galva. Trikampio formos ir šiek tiek apvalėjančios ties galiukais. Plačiai išsidėsčiusios ant kaukolės išorinių galinių kraštų, tiesiai su viršutiniu akies kampu. Tai sudaro įspūdį, jog jos yra toliau nuo kaukolės. Stačios ausys šiek tiek pasvirę į priekį, šuniui dirbant, ausys kartais būna prigludusios prie kaukolės. Aukštai „įstatytos“ ausys yra laikomos trūkumu.

KAKLAS stiprus ir vidutiniškai išlenktas.

KŪNAS kompaktiškas, bet ne per trumpas. Kūnas neturi perteklinio svorio, o kaulai proporcingi dydžiui. Nugara tiesi ir švelniai nuolaidi iki klubų. Juosmuo kietas ir raumeningas. Ilgas juosmuo, kuris gali susilpninti nugarą, yra laikomas trūkumu. Krūtinė gerai išvystyta.

UODEGA „seka“ stuburo liniją ties pagrindu. Nešama virš nugaros, kai šuo nedirba. Ji nėra susukta ar prigludusi prie nugaros, taip pat nėra trumpaplaukė kaip lapės uodega. Malamuto uodega yra gausiai apaugusi plaukais ir primena plazdančią plunksną.

PRIEKINĖS GALŪNĖS. Bendras vaizdas: priekinės kojos yra labai kaulingos ir raumeningos, tiesios iki riešų, žiūrint iš priekio. Pečiai vidutiniškai nuožulnūs. Riešai trumpi ir stiprūs, šiek tiek pasvirę, žiūrint iš šono. Priekinės letenos „sniego batų“ tipo, tvirtos ir gilios, minkštomis pagalvėlėmis, suteikiančiomis tvirtą, kompaktišką išvaizdą. Letenos yra didelės, pirštai suglausti ir gerai išlinkę. Tarp pirštų yra apsauginis plaukų sluoksnis. Pagalvėlės storos ir tvirtos, nagai trumpi ir stiprūs.

UŽPAKALINĖS GALŪNĖS. Bendras vaizdas: užpakalinės kojos plačios. Žiūrint iš galo, kojos yra ir juda tiesia linija pagal priekinių kojų judėjimą, ne per arti ir ne per plačiai. Šlaunys labai raumeningos. Keliai vidutiniškai sulenkti. Kulno sąnariai vidutiniškai sulenkti, gerai išsivystę. Užpakalinės letenos „sniego batų“ tipo, tvirtos ir gilios, minkštomis pagalvėlėmis, suteikiančiomis tvirtą, kompaktišką išvaizdą. Letenos yra didelės, pirštai suglausti, gerai išlinkę. Tarpupirščiuose apsauginis plaukų sluoksnis. Pagalvėlės yra storos ir tvirtos, nagai trumpi ir stiprūs. Penktieji užpakalinių kojų pirštai yra nepageidaujami ir turėtų būti pašalinti netrukus po šuniukų gimimo.

JUDESIAI. Malamuto judesiai yra stabilūs, subalansuoti ir galingi. Malamutas  yra vikrus, atsižvelgiant į jo dydį ir sudėjimą. Žiūrint iš šono, užpakalinės galūnės rodo stiprų galinį postūmį, kuris raumeningu juosmeniu perduodamas į priekines galūnes. Priekinės galūnės priima postūmį iš užpakalinių su sklandžiu žingsniu. Žiūrint iš priekio ar iš galo, kojos juda tiesia linija, ne per arti ir ne per plačiai viena kitai. Greitu žingsniu kojos „susitinka“ link kūno vidurio linijos. Sustingusi, sustabarėjusi eisena arba bet kokia eisena, kuri nėra efektyvi ir veržli, yra nepageidaujama.

KAILIS. Malamutas turi storą, šiurkštų apsauginį kailį, kuris niekada nėra ilgas ir minkštas. Povilnė yra tanki, nuo poros iki kelių centimetrų gylio, riebi ir vilnonė. Šiurkštus apsauginis kailis skiriasi ilgiu, kaip ir povilnė. Kailis yra palyginti trumpas iki vidutinio ilgio palei kūno šonus, ir ilgėja aplink pečius ir kaklą, per nugarą, ant kryžiaus ir ant kelnių bei uodegos. Malamutai paprastai turi trumpesnį ir mažiau tankų kailį vasaros mėnesiais. Malamutas demonstruojamas natūraliai. Kirpimas yra nepriimtinas, išskyrus pėdų tvarkymą.

KAILIO SPALVA. Įprastos spalvos svyruoja nuo šviesiai pilkos per tarpines spalvas iki juodos, sabalo ir sabalo atspalvių iki raudonos. Leidžiamos spalvų kombinacijos apatinėje pavilnėje, žymėse ir sutrumpėjimuose. Vienintelė leidžiama vientisa spalva yra visiškai balta. Balta visada yra dominuojanti spalva apatinėje kūno dalyje, kojų dalyse, pėdose ir veido žymėse. Baltas blyksnis ant kaktos ir/ar apykaklė ar dėmė ant sprando yra patraukli ir priimtina. Malamutas yrra tarrsi apgautas vientisa mantija, ir nelygūs spalvos išsipltimas per kūną ar netolygus dėmėjimas yra nepageidaujami.

DYDIS IR SVORIS. Veislei būdingas natūralus dydžių diapazonas. Pageidaujami dydžiai yra: patinų 63,5 cm ties pečiais, svoris 38 kg; patelių 58,5 cm ties pečiais, svoris 34 kg. Tai yra pageidaujami dydžiai, o dydžio svarstymas neturėtų nusverti tipo, proporcijų, judėjimo ir kitų funkcinių savybių. Kai šunys yra lygiaverčiai tipo, proporcijų ir judėjimo atžvilgiu, pageidautina rinkti šunį, artimiausią pageidaujamam svorio dydžiui.

SVARBU!

Vertinant Aliaskos malamutus, jų, kaip sunkius krovinius Arktyje gabenusių šunų, kilmės paskirtis turi būti svarbiausia. Šuns įvertinimas turėtų priklausyti nuo to, kiek šuo nukrypsta nuo idealaus malamuto aprašymo ir kiek konkretus trūkumas iš tikrųjų paveiktų šuns darbines savybes. Malamuto kojos turi būti neįprastai stiprios, „rodyti“ didžiulę stūmimo galią. Bet koks nesandarumo požymis kojose ir pėdose, priekinėse ar užpakalinėse, stovint ar judant, turi būti laikomas rimtu trūkumu. Trūkumai pagal šią nuostatą būtų išskėstos pėdos, karvės kulnai, silpni riešai, tiesūs pečiai, kampo trūkumas, sukaustyta eisena (ar bet kokia eisena, kuri nėra subalansuota, stipri ir stabili), liesumas, per didelis svoris, kaulų lengvumas ir prastos bendros proporcijos.

Pokalbis apie Aliaskos malamutus.

Aliaskos malamuto standartas anglų k., FCI, Nr. 243  

Strp. parengė ir standartą vertė Gintarė Tamašauskaitė

Nikodema ir G. Tamašauskaitės nuotr.