5 gr. Špicai ir primityvieji šunys

Japonų špicas – stiprus, tvirtas, linksmas, žaismingas, išdykęs ir meilus, stiprios sveikatos šuo, puikiai sutariantis su visais šeimos nariais: suaugusiaisiais, vaikais, kitais gyvūnais augintiniais...

Kilmės istorija

Japonų špicas, arba Nihon Supittsu, yra gana jauna, tačiau nemažai gerbėjų jau turinti šunų veislė. Jis nedalyvavo samurajų karinėse avantiūrose, netupėjo ant pagalvėlių imperatorių rūmuose, nekaišiojo nosytės iš plačių žavios geišos kimono rankovių, todėl apie jį nėra įspūdingų legendų bei šlovinančių šią šunų veislę eilių. Japonų špicai paprasčiausiai ėmė vieną dieną ir... atsirado. Iki šiol apie jų kilmę žinoma nedaug. Vieni tvirtina, kad šios šunų veislės istorija prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje ir tarp jų protėvių galima aptikti Sibiro laikų, tik pačių smulkiausių.

Kiti mano, kad japonų špicai kilę iš samojedų veislės šunų, kurie pateko į Japoniją maždaug dvidešimtaisiais praėjusio amžiaus metais – ir iš tikrųjų, šie špicai labai panašūs į smulkius samojedus. Visgi labiausiai tikėtina, kad japonų špicas yra kilęs iš didelio balto vokiečių špico, kuris buvo pristatytas į Japoniją maždaug 1920 metais – per Sibirą ir Šiaurės Rytų Kiniją.

Ši šunų veislė buvo pirmą kartą parodyta Tokijuje 1921 m. Dvi didelės baltos šunų poros buvo atvežtos iš Kanados 1925 metais. Šiek tiek vėliau dar daugiau šios veislsė šunų buvo atvežta iš Kanados, Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos ir Kinijos. Jų palikuoniai buvo mišrūnai, veisiami, kad pagerintų veislę. Tiksliai yra žinoma, kad pirmas šuniukas, pavadintas japonų špicu, gimė 1947 metais.

Japonų špicų standartas

Veislės standartą, kuris galioja iki šiol, parengė ir 1948 m. paskelbė Japonijos kinologų klubas. Japonų špico išvaizda labai primena šiaurės šunis – kailis labai tankus, ausys – stačios, o uodega šiek tiek „pasukta“. Japonų špicų ūgis ties ketera – 30-38 cm, o svoris gali svyruoti nuo 6 iki 8 kilogramų. Šios veislės šunų galva yra gana plati, vidutinio dydžio. Snukutis nedidelis, siaurėjantis. Nosis juoda, apvali. Lūpos prigludusios, taip pat juodos spalvos. Akys vidutinio dydžio, ovalo formos, tamsios su juodais apvadėliais. Ausys nedidelės, trikampio formos. Kaklas šiek tiek išlenktas, tvirtas. Nugara tiesi ir trumpa, krūtinė gili ir plati. Priekinės kojos tiesios, galinės šiek tiek išlenktos. Kailis dviejų sluoksnių, purus, būtinai baltos spalvos. Viršutinis kailis ilgas, trumpesni plaukai auga ant kojų, ausų ir snukio srities, kaklą puošia itin ilgo kailio apykaklė. Pavilnė trumpa, minkšta ir tanki.

Kasdienė priežiūra ir elgsenos ypatybės

Nors dažnai manoma, kad japonų špico kailio priežiūra bus labai sudėtinga, tačiau taip nėra. Japonų špicai yra švaruoliai, jie nemėgsta voliotis purvyne ar braidžioti po balas. Jei ir nutiktų „nelaimė“, nešvarumai nuo kailio greitai nubyra, todėl šuns galima ir nemaudyti. Tiesa, maudyti japonų špicą reikėtų kuo rečiau – visiškai pakaks tai padaryti prieš šunų parodas arba porą kartų per metus. Kailio kirpti nereikia, pakanka pašukuoti kelis kartus per savaitę, o kailiui gausiau šeriantis rekomenduojama tai daryti kasdien.

Nors japonų špicas nėra stambus, savo gimtinėje Japonijoje buvo laikomas sarginiu šunimi, jo pareiga buvo atkakliu lojimu įspėti šeimininką, jei prie namų artėja kažkas svetimas. Šiandien japonų špicai nebesargauja, jie yra šeimos šunys, puikūs kompanionai. Palyginti su kitomis špicų veislėmis, japonų špicai nėra triukšmingi. Tobulinant šią veislę, agresyvūs ir daug lojantys šunys nebuvo veisiami. Pagal standartą triukšmingumas ir baikštumas yra nepageidaujamos šių šunų ydos. Japonų špicams nebūdinga ir agresija. Japonų špicas visada nusiteikęs pažaisti, tačiau tikrai nemėgsta grubaus elgesio. Nesvarbu, kas jį įžeistų: žmogus ar kitas namų augintinis – jis pasitrauks ten, kur jį supranta… Todėl dresuojant šiuos šunis reikia pasitelkti meilę ir švelnumą. Barimas, grubus elgesys ar bausmės gali tik pakenkti – išdidus ir užsispyręs šuo jums nepaklus.

Japonų špicas yra gana aktyvus, todėl svarbu pagalvoti, kur nukreipsite jo energiją. Jis mėgsta ilgus pasivaikščiojimus ir žaidimus gryname ore, šios veislės šunims paprasčiausiai nebūna prasto oro, nes nuo lietaus ir sniego saugo tankus ir šiltas kailis. Svarbu nepamiršti, jog tai gana šoklūs augintiniai – jeigu japonų špicas turės galimybę lakstyti nuosavame kieme, svarbu pasirūpinti, kad tvora būtų bent 1,5 metro aukščio. Šios veislės šunys yra gana sportiški, jiems tikrai patiktų lankyti įvairius šunų sporto užsiėmimus, sakykime, šunų vikrumo treniruotes (Agility).

Šeimininkai turėtų nusiteikti, kad japonų špico dresūra nebus labai lengva, tačiau, atradus tinkamų motyvacijos būdų, galima pasiekti puikių rezultatų. Japonų špicai yra gana sveiki šunys, nes veisiami itin atsakingai. Nepaisant to, norintys įsigyti tokį augintinį turėtų pasidomėti šuniukų tėvų sveikatos istorija, atliktais medicinos tyrimais ir charakterio savybėmis – būtent tai padės pasirinkti tinkamiausią japonų špicų veislyną.

Tai yra gana reta šunų veislė, Lietuvoje kol kas registruota tik kelios dešimtys japonų špicų ir pora juos veisiančių šunų veislynų (LKD/FCI). Jie labiau paplitę Skandinavijos šalyse, todėl tarptautinėse šunų parodose galima pamatyti vis daugiau šios šunų veislės atstovų.

Japonų špico standartas (FCI, nr. 262)

Parengė Rugilė Masiulevičienė

R.Masiulevičienės, Rasa Photography, Irene Erling nuotr.