5 gr. Špicai ir primityvieji šunys

Šiba inu

Šiba inu laikomi nacionaliniu Japonijos pasididžiavimu, nacionaline vertybe. Japonai šiba inu šunis apibūdina taip: kan-i – drąsus ir ramus, ryosei – geros prigimties, švelnus, ištikimas, soboku – nuoširdus, atviras, spontaniškas...

Šunų šogūnų dinastija

Tarp kitų Japonijos šunų (akitų, hokoidų, kišių, kai ir šikokų) šibų šeima yra gausiausia. Jos atsirado Honsiu, didžiausioje Japonijos saloje. Senovėje ne vien vandenynai skyrė Japoniją nuo plačiojo pasaulio, bet ir savitos tradicijos, religija. Išpažindami sintoizmą, japonai buvo arčiau gamtos, jų gyvenime nemenką vietą užėmė šunys.

Ieškant šiba inu kilmės šaknų, galima aptikti japoniškąjį vilką ir senuosius špicinius šunis. Taip pat žinoma, kad nuo seno su jomis medžiojo paukščius ir žvėrelius.

Vieni teigia, jog šiba (shiba) kilo iš žodžio shibafu, reiškiančio žolės kupstą – žiemą nurudusi žolė panaši į šibų kailį. Kiti šį pavadinimą kildina iš krūmokšnių šuns. Treti mano, kad pavadinimą lėmė senoji vietos gyventojų tarmė, kur šiba reiškia mažas.

Kalbėdami apie šibas, japonai kartais prideda žodelį ken. Ken, arba inu, reiškia šuo. O dar juos šaukė Bawa inu (raudonas šuo). VI amžiuje buvo pradėta rašyti Japonijos istorija. Pasirodė pirmoji konstitucija, o imperatoriškasis teismas įsteigė šunų apsaugos instituciją. Vėliau šalyje sustiprėjo karinis režimas, atsirado privilegijuotų karių samurajų. Valdžią paėmė karvedžiai – šogūnai. Valdant šogūnams, šunys klestėjo. Penktoji šogūnų dinastija net buvo vadinama šunų šogūnais. Pastarieji šunis garbino: beglobiams statė prieglaudas, šunų teises gynė labiau nei žmonių.

Japonijai atvėrus sienas, pūstelėjo nauji vėjai. Tapo madinga parsigabenti iš Europos kitų veislių šunų, o vietiniai šunys tapo prasčiokiškumo ženklu. Tačiau veislės mylėtojai vis tiek neapleido šibų ir įkūrė Japonijos šunų globos organizaciją, japonų šunys buvo paskelbti nacionaline vertybe.

Ar pasaulyje šiba inu vis dar „naujokės“?

Nors šibos žinomos tūkstančius metų, po platųjį pasaulį išdrįso „pasidairyti“ tik praėjusio amžiaus pabaigoje: į JAV pateko 1970 m., o Europoje pasirodė tik 1972 metais, tačiau gana greit tapo populiarios.

Lietuvoje taip pat yra šios veislės šunų. Bemaž prieš du dešimtmečius šiba inu šunis mūsų šalyje populiarinti pirmasis pradėjo Vytautas Baranauskas. Pirmoji šiba inu į Lietuvą buvo atvežta 1998 m. iš Anglijos. Šiuo metu šiba inu šunis veisia apie 10 veislynų, mūsų veisėjų išveistos šibutės yra puikiai vertinamos ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šunų parodose. Veislyno „Žara“ šibos 2 kartus pasaulio jaunimo nugalėtojomis bei Europos jaunimo nugalėtoju.

Ilgaamžės ir ištvermingos

Gyvendami labai tankiai, japonai priversti laikytis higienos, šių taisyklių paiso ir šiba inu. Jie liežuviu ir nagučiais išsikedena, išsišvarina savo kailį. Purų, efektingą, švytintį raudona, juoda su įrūdžiu, sezamo spalvomis. Paglosčius jų kailį, apima keistas jausmas – šibos moka „sustyguoti“ žmogaus energetiką.

Šibos loja retai, tik susijaudinusios. Užtat moka pamėgdžioti kitų gyvūnų balsus: šnypščia kaip beždžionės, rėkia kaip papūgos.
Pasižymi gera klausa, bet jų klausa „atsirenkamoji“ – pačios nusprendžia, ką nori išgirsti. Puikiai girdi kvietimą ėsti, bet gali apkursti, kai drausminamos. Mėgsta laisvai, be pavadėlio palakstyti. Jau mažiukę šibą reikia pratinti prie antkaklio ir pavadėlio, kantriai mokyti bendravimo su žmonėmis.

Rytiečiai yra ilgaamžiai, gal todėl ilgaamžiai ir jų šunys. Šibos gyvena apie 16 metų, yra stiprios sveikatos, nelepios, neišrankios ėdalui ir gyvenimo sąlygoms. Šibos priskiriamos špicų šeimai, jų protėviai formavosi šaltame klimate, todėl lengvai iškenčia šalčius. Storas purus kailis, mažos stačios ausys saugo nuo vėjo ir sniego. Tvirtai susukta uodega, kuria kaip katės užsikloja nosį, neleidžia šaltam orui patekti į plaučius. Pavilnė per šalčius šildo, o stojus kaitrai, vėsina šibų kūną.

Šina inu standartas: http://www.fci.be/en/nomenclature/SHIBA-257.html

Liutauro Domeikos, Rolando Basakirsko ir Vytauto Baranausko nuotr.

X