6 gr. Pėdsekiai

Rodezijos ridžbekas

Drąsūs, nuovokūs, ištikimi savo šeimininkui – tai tik nedidelė dalis savybių, būdingų Rodezijos ridžbekams. Rodezijos ridžbekai yra viena nedaugelio šunų veislių, kilusių iš Pietų Afrikos. Veislės protėviai gali būti atsekti iki Gerosios vilties kyšulio Pietų Afrikoje, kur jie susikryžmino su pirmųjų kolonistų šunimis ir pusiau prijaukintais hotentotų genties medžiokliniais šunimis, turėjusiais keistą stačių plaukų keterą.

Rodezijos ridžbekai, dar vadinti liūtų šunimis, medžiodavo grupelėmis po du ar tris, o jų pirminė paskirtis buvo susekti laimikį (dažniausia liūtus) ir, pasinaudojus išskirtiniu mitrumu, išlaikyti žvėrių karalių vietoje, kol atskubės medžiotojai. Panašu, kad pagrindinės šunų veislės, naudotos hotentotų šunims „pagerinti“, buvo greihaundai, buldogai ir pointeriai. Įrašai taip pat rodo, kad Rodezijos ridžbekų veislei gerinti buvo naudojami dirhaundai, airių ir Erdelio terjerai bei koliai.

Originalus šios veislės standartas, kurio pagrindus 1922 metais parengė Frencis Ričardas Barnes, buvo paremtas dalmatinų standartu ir 1926 m. oficialiai patvirtintas Pietų Afrikos šunų veisėjų asociacijos. Rodezijos ridžbekai yra viena nedaugelio šunų veislių, kilusių iš Pietų Afrikos.

Paslaptingasis ridžas: kas tai?

Rodezijos ridžbekas – stiprus, raumeningas, gyvybingas, puikiai „subalansuotas“, aktyvus šuo, gebantis ilgai išlaikyti didelį judėjimo tempą. Ypač pabrėžiamas šio šuns vikrumas, elegancija ir tvirtumas. Ir, kalbant apie šios veislės šunis, jokių užuominų apie masyvumą.

Išskirtinis šių šunų bruožas – pasišiaušusių plaukų ketera, susiformuojanti keteros kailiui augant priešinga kryptimi nei viso kailio plaukai. Vadinamasis ridžas turi būti aiškiai apibrėžtas, simetriškas, smailėjantis į užpakalinių kojų pusę. Jis turi prasidėti iš karto už pečių ir tęstis iki klubikaulių (dubens kaulų). Ridžui taip pat būdingi du identiški verpetai, esantys tiesiai vienas prieš kitą. Verpetai neturi nusitęsti žemyn daugiau nei per vieną trečdalį keteros ilgio. Taisyklingas vidutinis atstumas tarp verpetų apie 5 centimetrai. Ridžas yra mutacija ir mes niekada nesužinosime, kada, kodėl ir kaip tai įvyko. Tai bruožas, kurį su nuostaba aprašė daugelis rašytojų.

Pirmasis įrodymas, jog šunys su keteros ridžu vis dėlto nėra fantazijos vaisius, buvo aprašytas 1719 metais. Tai atsitiko netoli Keiptauno. Pirmieji apie tai užsiminė kolonistai europiečiai, naudoję khoikhoi genties šunis apsaugai, galvijams bei avims ganyti. Tačiau šunys su ridžu pasirodė dviejose vietose. 1898 m. trys slugių veislės šunys buvo išvežti iš Šiaurės Afrikos (tikriausiai iš Alžyro) į Olandiją. Du šių šunų turėjo keistuosius kailio darinius – ridžus. Kitos vietovės, kur buvo minimi šunys su ridžu, – Tailando įlanka tarp Malajų pusiasalio ir Vietnamo. Tai buvo Phu Quoc šunys, atgabenti į Afriką.

Tačiau galima ir atvirkštinė versija: galbūt khoikhoi genties šunys buvo atplukdyti laivais į Phu Quoc. Taip pat manoma, jog ridžas galėjo „mutuoti“ abiejose minėtose vietovėse. Visi šie teiginiai yra įmanomi, bet įrodymas, jog dabartinių ridžbekų protėviai buvo slugiai, tik sustiprina manymą, kad ridžbekai vis dėlto yra kilę iš Afrikos.

Kartais vadoje gimsta šuniukai su netaisyklingais ridžais arba visai be jų – tokiu atveju šie šuniukai negali dalyvauti parodose ir būti veisiami, tačiau jie vis tiek išlieka puikiais šeimos nariais.

Tačiau ne vien ridžas šiuos šunis daro išskirtiniais. Labai graži, išskirtinė yra jų kailio spalva – Rodezijos ridžbekų kailis gali varijuoti nuo šviesios kviečių iki raudonos kviečių spalvos. Kailis jokiu būdu negali būti vienspalvis kaip, sakykime, airių seterio – kiekvienas plaukelis turi turėti kelis spalvos perėjimus – ties šaknimi yra šviesesnis ir palaipsniui vis tamsėja.

Ties galva, kaklu, mentėmis ir šlaunimis būdingi kailio pašviesėjimai. Kailis trumpas, tankus, jį labai malonu liesti, tačiau, kaip bebūtų, kailis neturi būti itin minkštas ir švelnus it šilkas. Leidžiami nedideli baltos spalvos lopinėliai ant krūtinės ar pirštų. Patinų aukštis ties ketera – 63-69 cm, o kalių – 61-66 cm. Ridžbekai gali gimti arba juodomis, arba rudomis (anglų k. liver) nosimis, ir standartas tai leidžia. Tarptautinė kinologų federacija (FCI) šios veislės šunis priskyrė VI grupei – pėdsekiams.

Rodezijos ridžbeko ištikimybė

Rodezijos ridžbekai yra ištikimi, protingi ir nepasitikintys svetimais šunys. Nepasitikėjimas svetimais žmonėmis neturėtų būti tapatinamas su agresija – tipiško charakterio ridžbekas dažniau pasirenka ignoravimą, negu puolimą. Loja retai, daugiau „pasako“ savo kūno kalba, nei balsu. Nors iš šalies žiūrint ši šunų veislė gali atrodyti šiek tiek grėsmingai, ridžbekai yra jautraus charakterio ir reikalauja pozityvios, motyvuojančios dresūros.

Ridžbekai pasižymi labai aukštu intelektu, yra savarankiški ir dažnai sprendimus priima patys. Tai nėra ta šunų veislė, kuri atneš jums kamuoliuką ar vykdys kiekvieną komandą. Šie šunys nenori įtikti žmogui, taigi šeimininkui reiktų pasistengti, kad šuo norėtų bendradarbiauti.

Išskirtinį dėmesį reikėtų skirti šios veislės šuniukų socializacijai. Ridžbekai nėra pats geriausias pasirinkimas žmogui, kuris neturi patirties auginti ir tinkamai auklėti šunį. Šie šunys gana užsispyrę, sumanūs, sargūs ir, esant stipriam tarpusavo ryšiui, visiškai atsidavę savo šeimininkui.

Jei nuo mažens pratinti, ridžbekai puikiai sutaria su vaikais ir namuose laikomais gyvūnais. Kaip dauguma kitų šunų veislių, negavę tinkamos socializacijos, gero auklėjimo, užaugę ridžbekai gali būti sunkiau valdomi ar net agresyvūs (ir tai ne šuns, o jo šeimininko kaltė...).

Dėl savo didelio noro dominuoti gali nesutarti su kitais šunimis. Jeigu ridžbekas bus tinkamai auklėjamas, jis gali būti puikiu sargybiniu, tačiau specialiai apsaugai ruošti šuns nepatariama. Su šiais šunimis galima aktyviai sportuoti, išsiruošti į turistinius žygius – aktyviai leisti laisvalaikį. Ridžbekai pasižymi didele ištverme ir be vargo gali nubėgti po 20 kilometrų per dieną.

Prieš perkant tokios veislės šuniuką reiktų gerai pasverti savo galimybes ir įsitikinti, ar šeimininkas galės skirti pakankamai laiko aktyviai veiklai su šunimi. Gavęs tinkamą fizinį ir psichologinį krūvį, ridžbekas namuose yra tarsi nepastebimas ir visą laiką miega.

Taip pat nereikėtų pamiršti, kad pagrindinė ridžbekų paskirtis nuo seniausių laikų – medžioklė. Šios veislės šunys nėra labai sunkiai dresuojami, tačiau dažnai jų instinktai gali būti stipresni už dresūros komandas.

Rodezijos ridžbekų veisėja Šarūnė Kairytė

X