Laikui bėgant iš springerspanielių atsirado kitos specifinės šunų veislės, pavyzdžiui, anglų kokerspanieliai. XIX amžiuje šunų veisėjai pradėjo tobulinti anglų springerspanielių veislę. Buvo suformuotas veislės standartas, kuris aiškiai apibrėžė anglų springerspanielių išvaizdą ir temperamentą.
Anglijos veislynų klubas (The Kennel Club) oficialiai pripažino springerspanielių veislę 1902 m., o Jungtinių Amerikos Valstijų (American Kennel Club) – 1910 metais.
Anglų springerspanielių populiarumas išaugo XX amžiuje, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši šunų veislė puikiai pasirodė medžioklės bandymuose bei šunų parodose, sulaukė šunų mylėtojų pripažinimo ir susižavėjimo.
Anglų springerspanielio universalumas
Šiais laikais anglų springerspanieliai yra ne tik įgudę, universalūs medžioklės pagalbininkai, bet ir mylimi šeimos augintiniai. Tai šunys kompanionai, nuolat ieškantys žmogaus draugijos, pripildantys šeimos gyvenimą bendravimo džiaugsmo.
Jie mylimi ir vertinami dėl savo meilumo, sumanumo, greitos reakcijos, žaismingumo ir noro įtikti žmogui. Ne veltui šios veislės šunys pageidaujami ir įvairiose tarnybose – jiems įgimtas noras dirbti, kažką prasminga ir įdomaus veikti su savo žmogumi. Be to, imponuoja kompaktiškas šių šunų dydis, maloni išvaizda, švelnus žvilgsnis, nuolat vizganti uodega ir dar daug kas. Būtent todėl jie pasitelkiami tarnybose, kur aplinkiniams nenorima sukelti papildomų įtampų (draudžiamų pervežti medžiagų paieška aerouostuose, patikra žmonių susibūrimų vietose ir pan.).
Tik visa tai neatsiranda savaime. Kaip ir kitų veislių šunis, „springeriukus“ nuo mažens reikia tinkamai socializuoti, mokyti pagrindinių klusnumo komandų, atsakingai rūpintis emocine bei fizine augintinių sveikata, gerove.